Antklodę iš Osamos Abdulo Mohseno ir jo sūnaus Saido kažkas nukniaukė Serbijoje, bet tai niekis – jie jau prie pat Vengrijos, iš kurios, jei neįklius policijai, galbūt pavyks nusigauti iki Švedijos arba Danijos.
Tačiau kelią jiems pastoja ne policija, o jauna sportiška Vengrijos operatorė. Ji vikriai pakiša 53 metų vyrui koją, o šiam su sūnumi pargriuvus, dar jį apspardo.
Ši istorija – vienas ryškesnių pernykščių su pabėgėliais susijusių vaizdų, ko gero, niekam nepraslydusių pro akis ir sukėlusių arba užuojautą ir pasipiktinimą, arba piktdžiugą: girdi, taip jiems visiems ir reikia.
O.A. Mohseno ir Vengrijos operatorės drama vyko pernai rugsėjo 8-ąją – dar gerokai iki Paryžiaus atakų, naujamečių įvykių Kelne, lietuvio berniuko nužudymo Švedijoje, iki tol, kol Lietuvoje aplodismentais sutikta pirmoji irakiečių pabėgėlių šeima vėliau Lietuvą padavė į teismą.
Galiausiai – iki šiomis dienomis Švediją sukrėtusios žmogžudystės Molndalo pabėgėlių centre, kuriame laikiną prieglobstį gavęs paauglys mirtinai subadė 22 metų šio centro darbuotoją. O juk dar prieš kelias dienas Švedijos nacionalinės policijos komisaras Danas Eliassonas paskelbė, kad kovai su terorizmu, pabėgėlių deportacijai ir pabėgėlių centrų apsaugai pasitelkiamos papildomos 4,1 tūkst. pareigūnų pajėgos.
Kiekvienas su pabėgėliais tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs įvykis Europoje dabar yra po didinamuoju stiklu, o europiečiai vis labiau skyla į tuos, kuriems gaila, ir tuos, kurie nekenčia.
Neapykantos įstatymai
Danijoje šį pirmadienį buvo apsispręsta balsuoti dėl prieštaringai vertinamo įstatymo, kuriuo vadovaujantis tokių kaip O.A. Mohsenas švarko pamušalai ir maišeliai su daiktais būtų perkratyti ir galbūt konfiskuoti: danai norėtų, kad 1300 eurų viršijančios pabėgėlio santaupos būtų „paimtos“ prieglobsčio prašytojo reikmėms patenkinti.
Pagalbos ranką šiam sirui ištiesė Miguelis Angelas Galanas – Ispanijos futbolo trenerių asociacijos prezidentas, kurį sukrėtė per „YouTube“ pamatytas su vaiku ant žemės parkritusio ir spardomo pabėgėlio vaizdas. „Iš karto supratau, ką turiu daryti. Supratau, kad mes – kolegos, kad jis yra vienas iš mūsų“, – Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ pasakoja M.A. Galanas, kuris per praėjusias Kalėdas net nupirko Osamai lėktuvo bilietą, kad jis galėtų pasimatyti su Sirijoje likusia šeima.
Du O.A. Mohseno sūnūs ir jų motina tebegyvena Sirijoje, bet Osama viliasi, kad su juo Europoje atsidūręs Saidas kada nors vėl gyvens drauge su savo mama ir broliais.
Ir nors jiems pasisekė labiau nei tūkstančiams kitų pabėgėlių, laimę temdo Ispanijos imigracijos įstatymai, kurie šiai šeimai kol kas negailestingi: norėdama atvykti į Ispaniją, Osamos žmona turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad ji ir du jos vaikai yra Osamos šeimos nariai. Taip pat ji turi pateikti ES galiojančius identifikacijos dokumentus, kuriuos jai gali išduoti tik Sirijos ambasada Ankaroje. Tačiau Turkija jos į savo teritoriją neįsileidžia. Taigi vyrą ir sūnų ši moteris kol kas matys tik per šventes.
Taisyklės toliau griežtėja
Kiekvieną dieną didėjantis pabėgėlių srautas migracijos įstatymus daugelyje ES šalių tik griežtina. O vis daugiau Šengeno zonos šalių ima riboti judėjimą per sienas – net Vokietija, istoriškai laikoma viena entuziastingiausių laisvo judėjimo šalininkių. Gali būti, kad greitai Europoje bus daugiau sienų ir užkardų nei šaltojo karo metais.
Pernai rugsėjo 15 d., praėjus savaitei po sėkmingai pasibaigusios O.A. Mohseno kelionės, Vengrija baigė statyti sieną su Serbija, per kurią pernai į Europą pateko daugiausia pabėgėlių.
Gruodžio pabaigoje tvora iškilo ir Kopenhagos Kastrupo traukinių stotyje, iš kurios pabėgėliai Oresundo tiltu plūsdavo į Švediją. Sienomis ar naujais pasienio kontrolės punktais nuo pabėgėlių apsistatė Austrija, Suomija, Nyderlandai ir Slovakija.
Tiesa, sienos duoda ne tiek daug naudos, kaip tikimasi: pabėgėliai – tarsi plati upė, kuri, užtvenkta vienoje vietoje, pakeičia savo vagą ir randa kelią kitur. O jei neranda, pralaužia užtvanką ir teka kaip seniau.
Antai 2012 m. pastatytos Graikijos ir Bulgarijos sienos su Turkija yra tik butaforija – migrantai lipa, plaukia, rizikuoja sulaukti kulkų, bet vis tiek veržiasi į Europą per kiekvieną įmanomą plyšį.
Agentūros „Frontex“ duomenimis, kasdien į ES atvyksta po 2 tūkst. migrantų. Pusė jų plūsta iš Šiaurės Afrikos – Libijos, Alžyro, Tuniso, kiti ateina per Turkiją. Vien pernai per 9 mėnesius, „Frontex“ duomenimis, į ES šalis atvyko 710 tūkst. migrantų. Maždaug pusė visų pabėgėlių – 350 tūkst. žmonių – atvyko per Graikijos salas.
ES subyrės per du mėnesius?
Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas perspėja, kad jau po poros mėnesių Šengeno zona visai subyrės, nebent būtų griežtai ir tiksliai įgyvendintos migrantų priėmimo, pasidalijimo ir ES sienų kontrolės reformos. Svarstoma, kad atšilus orams į Europą plūstelės nauja migrantų banga, o iš viso šiemet Europą pasieks iki 1,3 mln. migrantų, besitikinčių pabėgėlio statuso ir prieglobsčio.
Šiemet referendumą dėl likimo ES rengianti Jungtinė Karalystė sako paprasčiausiai nepriimsianti jai numatytų 90 tūkst. pabėgėlių. Italija pasiekė, kad Dublino susitarimo taisyklė dėl migrantų likimo toje šalyje, kurią jie pasiekė pirmąją, būtų panaikinta, o tai reiškia, kad Italija siekia tūkstančius pabėgėlių nukreipti į Europos rytus.
Didėjanti panika kartais ima priminti lengvo absurdo filmą, o Europą daro panašią į kvanktelėjusią senutę, iš balkono pilančią vandenį ant po langais triukšmaujančio jaunimo. Per kelis mėnesius ji neatpažįstamai suseno, o jos nervai visiškai pakriko.
Dėl realių ir išsigalvotų grėsmių bei baimių Europoje atsiranda vis daugiau naujų, anksčiau čia neįsivaizduotų įstatymų ir taisyklių. Štai vieno Belgijos pajūrio miestelio meras pasiūlė į viešuosius baseinus nebeįleisti pabėgėlių vyrų, nes vietinės moterys ėmė skųstis, kad šie į jas spokso arba fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Danijoje vienas naktinis klubas nutarė ne tik vadovautis „Face control“ taisykle, bet ir įsitikinti, kad kiekvienas klubo lankytojas pabėgėlis moka bent vieną užsienio kalbą.
O.A. Mohsenas čia būtų mielai laukiamas – jis kalba angliškai, o per kelis mėnesius jau spėjo pramokti ir ispaniškai. Tačiau daugybė jo tautiečių Europą atranda ir pažįsta visai kitokią, nei įsivaizdavo. O galbūt ir patys pabėgėliai ją keičia taip, kad gyventi čia greitai nebenorės ne tik atvykėliai, bet ir patys europiečiai.