Nutylima Just. Marcinkevičiaus pusė: kas slėpėsi po „tautos dainiaus“ aureole

 (1542)
Lietuviai poetą Justiną Marcinkevičių vadina tautos dainiumi, jis laikomas šventu, o kalbėjimo galia sulyginama su Jėzaus Kristaus. Tačiau mokslininkai siūlo kalbėti apie kitą poeto pusę: Just. Marcinkevičius buvo sovietinės propagandos formuotojas.
Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.
Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslo darbuotojas dr. Rimantas Kmita svarsto, kodėl sunku apie J. Marcinkevičiaus kūrybą kalbėti kitaip – naujai.

„Iš esmės man atrodo, kad J. Marcinkevičius yra savas: toks galėtų būti raktinis žodis. Kai
pradėjau galvoti, kodėl J. Marcinkevičius savas, prisiminiau 1993 m. prezidento rinkimus“, – Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusiame vasaros seminare „Mūšiai dėl istorijos“ kalbėjo R. Kmita.

Tuomet didelė argumentų dalis, kodėl reikia balsuoti už Algirdą Brazauską, buvo ta, kad A. Brazauskas yra savas, o Stasys Lozoraitis – svetimas ir nesusigaudo vietinėse problemose. R. Kmita atkreipia dėmesį, kad Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), prieš pasiūlydama į prezidentus kandidatuoti A. Brazauskui, balotiruotis siūlė J. Marcinkevičiui.

„Tik šiam atsisakius, sutiko A. Brazauskas. Tada supranti, kad J. Marcinkevičius iš esmės tęsia savumo diskursą. Jis ir savas ir moralinis autoritetas tiems, kuriems savumo diskursas svarbus“, – aiškina literatūros tyrinėtojas. Mokslininko nuomone, iš visų rašytojų saviausias būtent J. Marcinkevičius.

Sukūrė ir sovietams tinkantį lietuvių tapatybės modelį

Pasak R. Kmitos, J. Marcinkevičius savumą ir savo statusą pelnė sukūręs lietuviams labai palankų tapatybės modelį.

„Minėto modelio šerdis – lietuviai kaip amžina istorijos auka. Čia ir Vytautas Kavolis interpretuodamas J. Marcinkevičių sakė, kad II Pasaulinis karas lietuvius intensyviau įtraukė į visuotinę, ne vien jų pačių istoriją, bet tik kaip aukas. J. Marcinkevičiaus kūryboje kankinys ir Mažvydas, ir Mindaugas tampa aplinkybių auka, ir Laurynas Stuoka-Gucevičius yra auka. O auka yra bejėgė – ji sau padėti negali, ją galima tik mylėti, užjausti ir suprasti“, – kalbėjo R. Kmita.

Jis aiškina, kad toks tapatybės modelis labai tiko ir sovietinei valdžiai. „Nes jeigu lietuvis yra auka, aiškus atsakymas, kas tai aukai gali padėti. Ir padėjo. Žodžiu, į sovietinės istoriografijos diskursą tas tapatybės modelis labai gerai įsirašo“, – aiškina R. Kmita.

Rimantas Kmita
Rimantas Kmita
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Jo teigimu, J. Marcinkevičius sukuria guodžiančią, o ne analizuojančią ar draskančią tapatybę: Lietuva maža, nuskriausta ir teisi. Panašus ir paties rašytojo įvaizdis visuomenėje: teisus, kantrus, išmintingas, atlaidus. R. Kmita priminė, kad turbūt neatsitiktinai A. Brazauskas ir J. Marcinkevičius buvo pirmieji, gavę Santarvės premiją.

„Tokia man atrodo tautinė LDDP tapatybė. Apie tai kalbėti sunku, nes tokia tapatybė priimtina daugumai, o bandymai kritiškai ar bent jau netradiciškai vertinti tai, kas sava ir priimtina, visada sukelia pasipriešinimo. Niekas nepasikeitė – kas galėjo pasikeisti, tarkime, mano tėvų kartoje?“, – klausė literatūros tyrinėtojas.

Jei anksčiau jis kiek su ironija sakydavo, kad į J. Marcinkevičių žiūrima kaip į šventąjį, tai atsivertęs naujausią Viktorijos Daujotytės knygą „Už brūkšnio“ įsitikino, kad toks jo įvaizdis toliau rimtai puoselėjamas. Joje J. Marcinkevičiaus viešo kalbėjimo galia gretinama su Kristaus kalbos galia. V. Daujotytė rašo, kad viešas poeto kalbėjimas kilo iš sielos turinio ir netrukdomai tekėjo kūnu, gražia laikysena, maloniu akustiškai turtingu balso tembru, lengva artikuliacija, taisyklinga tartimi.

Pasak R. Kmitos, visa J. Marcinkevičiaus kūryba rituališka ir rituališkai interpretuojama – čia visai nėra vietos žaismei. Tai aiškiai parodė prieš dešimtmetį kilęs skandalas dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“– piktintasi, kad M. Ivaškevičius apie partizanų gyvenimą pasakoja kaip apie kasdienį, buitinį dalyką. Tokiam pasakojimui visuomenė nebuvo pasiruošusi. Nelabai, mano pašnekovas, kas pasikeitė ir dabar.

R. Kmita konstatuoja, kad J. Marcinkevičius iki šiol yra kanonizuotas, mūsų kultūros šventasis, todėl ir kalbėti apie jį kritiškai yra nuodėmė bei erezija.

N. Putinaitė: jis yra propagandos formuotojas

„Aš visiems sakau, kad jis yra propagandos formuotojas. Just. Marcinkevičius sudievintas, tačiau iš tiesų jis konstravo visas ideologemas. Nereikia net skaityti apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ – galima dar ankstesnius jo gana prostalininius eilėraščius paskaityti. Mes jį galbūt prisimename tik nuo Sąjūdžio laikų, nėra įvertintas jo propagandinis vaidmuo, o jis čia atliko didelį vaidmenį“, – aiškina filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. Nerija Putinaitė. Ji prisipažino apie Just. Marcinkevičių kalbanti visur, kur tik skaito pranešimą.

Pasak N. Putinaitės, pirmieji jo kūriniai – stalininiai ir propagandiniai. Ji mini 1956 m. parašytą poemą „Dvidešimtas pavasaris“, kuri rodo jauno lietuvio inteligento prisitaikymo kelią. N. Putinaitė taip pat susidūrė su Just. Marcinkevičiaus įtaka ateistinėje propagandoje. Pašnekovės aiškinimu, „Publicistinė poema“ ir jos dalis „Motina“ – pavyzdinės ateistinės autobiografijos kelias, kuris taip pat propagandiškai buvo be gali įtakingas.

Nerija Putinaitė
Nerija Putinaitė
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Pasak N. Putinaitės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūrinys grįstas jo asmenine biografija, totalitarinio režimo sąlygomis visa tai įgauna propagandinį svorį ir propagandinę įtaką.

Kodėl apie tai iki šiol vengta kalbėti? N. Putinaitės manymu, nėra įvykę objektyvios sovietmečio kritikos. Tačiau pamažu ji randasi su atėjusia nauja istorikų, kritikų karta. „Anksčiau šios kritikos nebuvo ir žmonėms užsifiksuoja, tarkime, 1989 m. kaip visas laikotarpis. Nėra buvę įvertinimo. Tai rodo tam tikrą mūsų intelektualinį silpnumą, tai reiškia, kad dalis ideologemų vėl patenka į vadovėlius, to vėl mokomi vaikai“, – sakė sovietmetį tyrinėjanti filosofė.

Pasak N. Putinaitės, J. Marcinkevičiaus kritika susilaukia priekaištų, kad naikinama tautos šventenybė. „Tačiau tauta bus daug sveikesnė tada, kai stovės ant tvirtų ir aiškių pamatų, o ne mitų, miražų ir iliuzijų. Just. Marcinkevičius – šiuo metu venas ryškiausių tokių miražų“, – mano TSPMI dėstytoja.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Mirė asmeninis V. Adamkaus gydytojas R. Nargėla (37)

Rugsėjo 30 dieną, eidamas 75-uosius metus, netikėtai mirė žymus Lietuvos pulmonologas, asmeninis prezidento Valdo Adamkaus gydytojas Remigijus Valdemaras Nargėla.

Ko dabartiniai diplomatai gali pasimokyti iš 1918 m. Lietuvos? (5)

Sąjunga su Saksonija, bendra valstybė su Kuršu, Britanijos protektoratas, bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė ar atkurta Didžioji kunigaikštystė kartu su Baltarusija – visi šie Lietuvos ateities variantai buvo svarstomi 1918–1920 metais. Pasakojimų ciklą apie tai, kaip galėjo susiklostyti Lietuvos likimas, pradeda LRT TELEVIZIJOS laida „Istorijos detektyvai“.

Apklausa: du iš trijų lietuvių teigia, kad reikalai šalyje blogėja (129)

Kaip ir prieš mėnesį bei tuo pačiu metu prieš metus, du iš trijų lietuvių teigia, kad reikalai šalyje blogėja. Tiesa, šįkart tokių gyventojų yra kiek mažiau nei prieš praėjusius Seimo rinkimus, po ekonominės krizės.

Prieš šiuos Seimo rinkimus gyventojai optimistiškesni dėl demokratijos veikimo (34)

Nors nepatenkintų demokratijos veikimu gyventojų dalis išlieka šiek tiek aukštesnė nei manančių priešingai ir neturinčių nuomonės šiuo klausimu, prieš šiuos Seimo rinkimus nepatenkintų tuo yra 10 procentinių punktų mažiau nei prieš praėjusiuosius – 2012 metų rugsėjį.

Estijos naujasis užsienio reikalų ministras apsilankys Latvijoje ir Lietuvoje (8)

Estijos naujasis užsienio reikalų ministras Jurgenas Ligis ateinančią savaitę atvyks su vizitu į Latviją ir Lietuvą, pranešė pareigūnai.