Tai yra ypač aktualu jauniems žmonėms, ilgainiui planuojantiems grįžti į Lietuvą. Jie nenori atsisakyti Lietuvos pilietybės, tačiau vidutinėje perspektyvoje neturi piliečio teisių, kurias galima įgyti Didžiojoje Britanijoje pragyvenus 5 metus. Be pilietybės jų galimybės efektyviai dalyvauti pasirinktos šalies demokratiniuose procesuose yra apribotos. Jie negali balsuoti šalies Parlamento rinkimuose, tad negali ir spręsti kaip atrodys mokesčių, švietimo, socialinės apsaugos, darbo santykių reguliavimas nacionaliniu mastu. Jie neturėjo ir balso sprendžiant vieną iš svarbiausių pastarųjų dešimtmečių Britanijos ir Europos klausimų, nors tai tiesiogiai paveiks jų, o ir pačios Lietuvos, gyvenimo perspektyvas. Jungtinė Karalystė yra ES donorė ir dalis jos piniginio įnašo nugula mūsų valstybėje per struktūrinius fondus ir kitą ES finansavimą.

Žiūrint į referendumo statistiką, net tos vietovės, kuriose yra ištisos lietuvių bendruomenės, pavyzdžiui, Bostonas ar Barkingas ir Dagenhamas nubalsavo už išstojimą iš ES (75.6 proc. ir 62,4 proc.). Kas žino, kaip šie skaičiai būtų pasikeitę, jeigu mes, kaip vokiečiai ar amerikiečiai, turėtume teisę į dvigubą pilietybę, ir teisę išreikšti savo politinę valią valstybėje, kurioje gyvename.

Neabejotinai daug analizių bus paruošta šiuo istoriniu klausimu, tačiau lietuvio, gyvenančio Britanijoje, akimis, yra du momentai, verčiantys susimąstyti: kaip apsaugoti savo teises dirbti ir mokytis šalyje, kuri galiausiai nebus ES nare; ir kaip užtikrinti savo, kaip Lietuvos piliečio, efektyvų dalyvavimą demokratiniuose procesuose globalizacijos ir migracijos akivaizdoje, neišsižadant lietuvybės.

Pradėkime nuo visiems gerai žinomo fakto, kad nuo Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos emigravo beveik 1/3 piliečių. Lietuvą kasmet palieka vidutiniškai po 22 tūkst. žmonių – dažnai jaunų ir išsilavinusių. Vien oficialiais duomenimis Britanijoje gyvena kone 150 tūkst., o neoficialiais gali siekti iki 300 tūkstančių Lietuvos piliečių (10% visos valstybės gyventojų). Kaip puikiai pastebėjo teisininkė
Danutė Vipartienė: „Pagrindinė masinės emigracijos priežastis – tai yra darbas, suponuojantis orų gyvenimą, žmogaus teisių ir laisvių nepažeidžiamumą, socialinių garantijų turėjimą, teisingo atlygio už darbą gaimą […]. Kita svarbi priežastis, verčianti jauną visuomenę išvykti – tai į užsienio universitetus mokytis, nes užsienio universitetuose besimokantiems studentams, yra palankesnės sąlygos mokytis bei kartu ir dirbti, turėti pragyvenimą, o baigus studijas gauti darbą ir tobulėti“.

Prikurta dešimtys strategijų, kaip susigrąžinti „išsivaikščiojusią“ Lietuvą, tačiau emigracija yra globalaus pasaulio realybė ir būtų gerai, kad rimtai pradėtume diskutuoti, kaip stiprinti „globalią“, o ne „sugrąžintiną“ Lietuvą, kaip įgalinti lietuvius, gyvenančius ir besimokančius užsienyje, efektyviai dalyvauti demokratiniuose procesuose ir Lietuvoje per atstumą, ir šalyje, kurioje jie pasirinko laikinai ar vidutiniam laikotarpiui reziduoti.

Konstatuojant migracijos realijas svarbu pripažinti, kad visi lietuviai, tiek gyvenantys Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, yra tam tikra šalies, atsidūrusios sparčiausiai nykstančių pasaulio valstybių trejete, vertybė. 2015 m. birželį didžiosios partijos susitarė vykdyti efektyvią demografinę politiką ir siekti, jog Lietuvoje 2025 metais gyventų 3,5 milijono gyventojų. Tam, kad šios ambicijos būtų įgyvendintos neužtenka paruošti užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą programą, suteikti 3800 eurų premiją užsienyje pasižymėjusiems mokslininkams, kartą į metus pasikviesti į prezidentūrą, ar vis cituoti Ilja Laurs ir Rūtos Meilutytės pasiekimus. Reikia sistemingai peržvelgti lietuvių, gyvenančių užsienyje teisinį ir politinį santykį su Lietuva, o taip pat užtikrinti efektyvų užsieniečių, kurie pasirinko Lietuvą kaip savo namus, integraciją. Mišrios šeimos, grįžtančios į Lietuvą, susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir lietuviai, be dvigubos gyvenantys užsienyje.

Yra trys opūs klausimai, susiję su užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių politinėmis teisėmis:

1) dvigubos pilietybės neturėjimas neleidžia mūsų tautiečiams adekvačiai reikšti savo politinę valią pasirinktoje šalyje, neatsisakant Lietuvos pilietybės;

2) neturėjimas atskiros rinkimų apygardos ir seimo nario, kuris tiesiogiai atstovautų diasporoje esančius lietuvius ir jų interesus (dabar užsienyje gyvenantys lietuviai seimo narį renka vienos iš Vilniaus apygardų sudėtyje);

3) neturėjimas elektroninio balsavimo, kuris įgalintų ir palengvintų, ypatingai, jaunimo dalyvavimą Lietuvos rinkimuose ir politiniuose sprendimuose.

Dabartinė situacija reiškia, kad užsienyje gyvenantys lietuviai negali balsuoti nei šalies, kurioje gyvena, rinkimuose nei efektyviai įsitraukti į valstybės gyvenimą, kas lemia politinį vangumą ir tam tikrą jaunos ir pridėtinę vertę kuriančios diasporos atitolimą. O tai, mano nuomone, kaina, kurios Lietuva sau negali leisti.

Britanijai išstojus iš ES, ir lietuviams galimai netekus dalies savo teisių, dvigubos pilietybės klausimas yra dar opesnis. Ir čia kalba ne apie trečios kartos Amerikoje gyvenančius palikuonis ar valstybei nusipelniusiuosius. Anglijoje dažno lietuvio planuose yra grįžimas į Lietuvą su visais uždirbtais pinigais, įgytais išsilavinimais,šeimomis ir patirtimi. Net jei tai tik teorinė galimybė, visi politikai su 3,5 milijono gyventojų ambicijomis turėtų daryti viską, kas įmanoma, kad šie žmonės neprastų sąsajų su Lietuva. Ir ne pažadais ar programomis, o konkrečiais įstatymais ir reformomis. Nes realybė tokia, kad jei šiandien reikėtų pasirinkti, kaži kiek iš 300 tūkst. galimai gyvenančių Britanijoje, siekdami apsaugoti savo teises dirbti ir mokytis, laikysis įsikabinę lietuviško paso vardan sentimento.

Kas būtų, jei vieną rytą visas Kaunas nuspręstų atsisakyti Lietuvos pilietybės ir tapti vokiečiais ar šveicarais? Ar kažkas pastebėtų? O tie, kurie gyvena Jungtinėje Karalystėje? Jie nematomi? Ar tiesiog nereikalingi?

Visi trys iškelti klausimai, kurie padėtų įtvirtinti Globalią Lietuvą, be abejonės reikalauja konstruktyvios diskusijos, išmonės teisėkūroje ir politinės valios. Pilietybė reiškia ne tik teises, bet ir pareigas, o valstybė ir valdžia privalo sudaryti sąlygas tas teises ir pareigas įgyvendinti bei įgalinti pilietį kuo efektyviau dalyvauti demokratiniuose procesuose. Tai yra demokratijos pagrindas, o ne postringavimai kiek užsienyje gyvenančių lietuvių naudojasi balso teise.

Išdrįskime pagaliau surasti teisinį tekstą, kuris suteiktų dvigubos pilietybės teises užsienyje gyvenantiems ir dirbantiems, bet tuo pačiu metu neatidarant rizikos šliužų iš Rytų. Sekdami sėkminga Estijos ir kitų užsienio šalių patirtimi pasitikėkime šiuolaikinėmis technologijomis taip, kaip pasitikime internetine bankininkyste, ir išdrįskime įtvirtinti elektroninį balsavimą savo demokratiją atvesdami į XXI amžių. Ir galiausiai skirkime nors vieną iš 141-ių rinkiminių apygardų užsienio lietuviams, įrodydami, kad Globali Lietuva nėra tik frazė ar logotipas, o esti šiandieninė valstybės tikrovė, kurią mes pripažįstame.

Tai ne emigrantų klausimai. Tai Lietuvos demokratijos, gerovės ir ateities iššūkiai. Norėtųsi tikėti, kad politikai šį rudenį siekdami seimo nario mandato išdrįs apie tai kalbėti ir imtis konkrečių veiksmų, nes nepripažįstant globalizacijos, tokių politinių struktūrų, kaip ES, trapumo, ir su tokiais emigracijos mastais, kokie yra šiandien, 2025 metais neliks kam seime atstovauti.