Ar jūs tikite, kad jūsų vaikų istorijos vadovėliai bus tokie patys kaip jūsų?
Kiekviena karta sukuria savo praeities interpretaciją. Tai akivaizdu ir nepaneigiama. Tačiau kas ją kuria, kaip kuria ir kodėl sukuria būtent tą, kas galų gale pradeda skelbti viešai ir tampa vyraujančiu pasakojimu?
Apsistokime ties vienu lietuvišku pavyzdžiu. Vienas iš pačių žymiausių ir didingiausių Lietuvos istorijos veiklų, padėjusių solidų pagrindą visai XX amžiaus Lietuvių istoriografijai buvo Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija (1936).
Viena iš pagrindinių jos užduočių buvo „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje”, papasakoti praeitį tų, kurie kalbėjo lietuviškai.
Solidžioje knygoje, atitinkančioje visus Europos mokslo standartus, buvo pasakojama apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip galima mažiau minint gudus (būsimus baltarusius, ukrainiečius) ir lenkus (rašant knygą jie buvo pagrindiniais jaunos Lietuvos Respublikos priešais), stengiantis visą dėmesį fokusuoti į tas LDK teritorijas, kur būta daugiausiai lietuvių.
Baltarusiai pasielgė kitaip. Tuo metu kai dalis baltarusių paskendo sovietiniame istorijos interpretacijos liūne, patys tautiškiausi pasiūlė savitą, nuo lietuvių besiskiriančią LDK istorijos interpretaciją.
Jie papasakojo LDK istoriją žvelgdami iš savo žemių perspektyvos tai yra iš perspektyvos tų, kurie kalbėjo (kaip jie sako) baltarusių kalba.
Dauguma LDK gyventojų XVII-XVIII amžiuje buvo gudai, Vilniuje gudų ilgą laiką buvo daugiau nei lietuvių, daug svarbiausių LDK didikų rezidencijų (Radvilos, Sapiegos) buvo gudų žemėse, gudai kovėsi LDK kariuomenėje ir net būdavo tarp žymiausių karvedžių, valstybinė kalba ilgą laiką buvo slaviška (daug artimesnė gudų kalbai nei lietuvių), galų gale gudų (baltarusių) tautybė susiformavo būtent todėl, kad kompaktiškai atsidūrė LDK žemėse.
Iš kitos pusės: valdovų vardai, tokie kaip Mindaugas ir Vytautas grynai lietuviški, politinis elitas daugiau nei 200 metų nuo valstybės susiformavimo buvo grynai lietuviškas, LDK branduolys buvo lietuvių etnografinėse žemėse, kryžiuočiai puolė pagonišką o ne krikščionišką (tokios buvo gudų žemės) Lietuvą, galų gale visa tarptautinė bendruomenė pritaria, kad XX amžiuje Lietuvos Respublika buvo tikroji LDK paveldo tęsėja.
Kuris šių pasakojimų yra teisingas? Lietuviškas, kuris žvelgia iš lietuvių perspektyvos, ar baltarusiškas, kuris į tą pačią LDK žiūri iš baltarusiškos perspektyvos? O gal teisingesnis yra tas, kurio šalininkai turi daugiau jėgos?
Aš netikiu, kad baltarusių ir lietuvių pasakojimus galima sutaikyti nesikalbant, konfliktuojant ir kitaip smurtaujant vienam prieš kitą.
Lietuviai negali ir neturi teisės atimti iš baltarusių galimybės susikurti savo pačių praeities vizijos taip kaip ir baltarusiai neturi teisės jos atimti iš mūsų.
Reiktų susimąstyti, kodėl mūsų pasakojimai apie praeitį yra būtent tokie. Baltarusiai turėtų įsiklausyti į lietuvių argumentus, kurie nors ir sudarė mažesnę LDK gyventojų dalį, bet vis tiek visą kraštą priskiria sau, o lietuviai – į baltarusių, kurie save laiko tikraisiais lietuviais, nes gudai daug šimtmečių gyveno bent trijuose ketvirčiuose teritorijos.
Viena iš daugelio išeičių šioje situacijoje yra bendrauti, versti vieni kitų knygas, diskutuoti ir niekuomet to nedaryti labai rimtai, nes didžiausias absurdas yra pyktis dėl nuolat besikeičiančių interpretacijų. Tai tas pats kas persekioti raganas arba „liaudies priešus“. Nukentėjome nuo tokių dalykų ne vieną kartą. Norime tai pakartoti?
Pozityviai elgiantis vienas kito atžvilgiu susiklostytų šiltesni santykiai, išnyktų įtampos, o ilguoju laikotarpiu tai neabejotinai turėtų įtakos politikai.
Kas nori, kad mes nekęstume Baltarusijos?
Mano paskaita, cituota Nemiros Pumprickaitės laidoje „Savaitė“, Minske buvo skaityta gegužės mėnesį. Jos ištrauką parodė dabar, Tarptautinio Baltarusijos tyrinėtojų kongreso išvakarėse.
Po trijų savaičių Kaune Vytauto Didžiojo universitete (VDU) bus surengtas didelis Baltarusijos tyrinėtojų kongresas, į kurį suvažiuos 300-400 baltarusių ir užsienio svečių.
Šis kongresas – tai Baltarusijos nepriklausomų švietimo organizacijų, tyrimų institutų ir VDU bendras projektas. Į Kauną jie suvažiuoja tam, kad galėtų laisvai, be jokių varžymų, diskutuoti savo istorijos, politologijos, filologijos reikalus, taip pat prisistatyti Lietuvai bei pasauliui. Minske ar kur kitur Baltarusijoje tai padaryti būtų labai sudėtinga, jei iš vis įmanoma.
Akivaizdu, jog labai norima, kad nepriklausomi ir laisvi baltarusių kongresai Kaune nevyktų. Iš Lietuvos pusės esu svarbiausias jų organizatorius. Tokie kongresai rengiami jau trečius metus iš eilės. Surandamos paramos užtenka dalyvių kelionėms apmokėti, viešbučiams ir maitinimui. Organizatoriai iš esmės dirba savanoriškumo pagrindais, be užmokesčio.
Dabar dėl mano paskaitos, skaitytos Minske šių metų gegužės mėnesį. Paskaita buvo organizuota opozicinių akademinių organizacijų, kurios nieko bendro neturi su režimu. Jos metu aš stengiausi dekonstruoti lietuvių ir baltarusių nacionalinius naratyvus tai yra papasakoti, kaip kuriasi ir kinta šių dviejų tautų istoriniai pasakojimai, kaip ir kodėl kiekviena karta ar net kiekvienas istorikas perrašo praeitį. Pasirinkau pramoginį ir žaidybinį būdą. Paskaitos stilius buvo ironiškas, groteskiškas, bet tokia ir buvo esmė, būtent tam klausytojai ir buvo nuteikti.
Mane stebina, kad tiek daug žmonių nesupranta kritikos ir ironijos žaismo, kad nesigilindami šmeižia tuos, kurie turi teisę laisvai išsakyti savo nuomonę. Gal mums iš viso nereikia nuomonių pliuralizmo, interpretacijų ir istorijos mokslo? Gal turėkime vieną „teisingą“ vadovėlį ir kiekvienus nukrypimus nuo „teisingų“ interpretacijų bauskime, o už ironiją šmeižkime ir vadinkime užsienio agentais?
Mane sukompromituoti nusiteikusios tarnybos paėmė tik vieną paskaitos gabalą ir jį pateikė be jokio kontekstinio komentaro. Nebuvo pristatytos tos vietos, kur aš ironizavau baltarusių naratyvo atžvilgiu, nebuvo pateikta įvadinė paskaitos dalis, kur daug kalbama apie bendrą situaciją. Buvo iškirpta tik tai, kas susiję su vienu Lietuvos istorijos pasakojimo fragmentu. Tai vadinama kompromatu ir šmeižimu.
Ar tikrai Lietuvai yra naudinga nematyti baltarusių savo istorijoje? Dauguma LDK gyventojų labai ilgą laiką buvo ne vien lietuviai. Iš istorijos vadovėlių žinome, kad šalia gyveno žydai, lenkai, vokiečiai bei dabartinių baltarusių ir ukrainiečių protėviai.
Baltarusiai šiuo metu yra savo istorinį pasakojimą kurianti tauta. Jų provakarietiška opozicija yra silpna ir iš visų pusių spaudžiama kūjo ir pjautuvo. Jeigu jiems bus neleista kartu su mumis „dalintis“ LDK istorija, tuomet jie galutinai grįš į Rusijos glėbį. „Dalintis“ tai nereiškia atimti, pjaustyti ar kirsti, tai reiškia kartu mylėti ir puoselėti. Bent jau aš taip suprantu. Taip turėtų suprasti visi sveiko proto žmonės.
Kokios mes norime Baltarusijos? Prorusiškos ar prolietuviškos? Jeigu norime prorusiškos, palaikykime tuos, kurie baltarusius atskiria nuo mūsų bendros praeities. Jei norime prolietuviškos ir draugiškos šalies, elkimės kitaip – kartu puoselėkime praeitį, ginčykimės, juokaukime apie ją.
Tikiu, kad manąją paskaitą galima palaikyti Rusijos ar dar kokių specialių tarnybų darbu. Tačiau aš, aisvas Lietuvos akademinio pasaulio žmogus, niekuomet nebuvau perkamas nei baltarusių nei kokių kitų šalių tarnybų. Aš didžiuosiuosi, kad esu Lietuvos gyventojas, kad tyrinėju jos istoriją ir gailiuosi, kad medijos taip lengvai pasiduoda mūsų šaliai žalingoms provokacijoms.