„Labai daug internetinių portalų mirga marga jaunų šeimų pagalbos šauksmais: nes juk taip sunku, galo su galu nesuduria. Manau, prašyti išmaldos – lengviausias kelias, koks tik galėtų būti. Dievas žmogui duoda galvą, ją reikia pasukti tinkama linkme ir neverksit, kad neturit, iš ko 6 vaikus išmaitinti“, – besiskundžiantiems savo gyvenimu griežtai atkerta karčios patirties turėjusi moteris.

Vietoje vadovaujančio darbo – ašaros

Prieš septynerius metus ji pasakojo dirbusi kone svajonių darbą – vadovavo nemažai komandai vienoje didžiausių Lietuvoje telekomunikacijų kompanijų.

„Buvau vyr. logistė, atsakinga už 10-12 žmonių grupės darbą. Be proto mylėjau šį darbą, tačiau pastojau ir išėjau vaikų priežiūros atostogų. Galvojau, kodėl negalėčiau auginti vaikų, jei viskas – daugiau nei gerai. Maždaug tuo metu persikraustėme į namą, teko pasiimti paskolą su statybomis susijusioms išlaidoms. Iš vyro algos mokėjome bankui, o iš mano pajamų gyvenome. Viskam užteko”, – savo istoriją pasakoti pradeda ji.

Tačiau netrukus prasidėjo didžiosios jų šeimos problemos. Iki motinystės atostogų likus mažiau nei dviems savaitėms E. Monkevič sužinojo, kad jau daugiau nei pusantrų metų ji oficialiai įmonėje nebedirba.

„Dirbau pagal terminuotą sutartį. Atostogauti išėjau liepą, o tų pačių metų gruodį mano sutartis nustojo galiojusi. Darbdaviai nematė jokių problemų, sakė: „Vis tiek „Sodra“ tau pinigus mokėjo“. Tačiau man žemė slydo iš po kojų – išmokos baigiasi, paskolos, vaikai, o aš nebeturiu, kur grįžti. Pamenu, nuėjau į Lukiškių aikštę ir verkiau“, – to meto išgyvenimais dalinosi moteris.
E. Monkevič su dukra

Viskas pasikeitė akimirksniu

Gaila jai buvo ne tik dėl tokio darbdavių elgesio, bet ir dėl praleistos galimybės. Dar likus keliems mėnesiams iki atostogų pabaigos ji buvo sulaukusi pasiūlymo dirbti jūrinės logistikos srityje, tačiau iš pagarbos senajai darbovietei šios vietos atsisakė.

„Jaučiausi labai prastai. Lyg šlapiu skuduru per veidą gavusi. Akimirksniu viskas pasikeitė“, – pripažino E. Monkevič.

Tačiau nirti į depresijos liūną ji nepanoro. Pamena, stiprybės suteikė kažkada išgirsta frazė: „Jei Dievas užveria duris, atidaro langą“.

Nors palaikymo nesulaukė, nusprendė surizikuoti

„Jau buvo ruduo, šaltasis metų laikas, tad kartą dukrai ieškojau internete šiltos kepurės. Pirkti ją iš parduotuvės tuomet neleido finansinė padėtis. Viena mano pažįstama mama įkėlė nuotrauką kepuraitės, kuri jos vaikui netiko, paprašiau ją parduoti, tačiau, nežinau kodėl, ji nesutiko tai padaryti. Sakė: „Gali pati nusinerti“. Supykau ir užsispyrusi kone iš karto nunėriau 3 kepures“, – dabar tuometinį ryžtą prisimindama šypsosi E. Monkevič.

Tiesa, tada ši situacija labiau pralinksmino ne ją, o jos vyrą. Šis tik juokėsi iš naujojo jos hobio.

„Sakė: „Neužsiiminėk nesąmonėmis, neprisigalvok, kad tavo kepurių kam reikės. Eik ieškoti darbo, nes padėtis – labai bloga“. Nors nesulaukiau palaikymo, nusprendžiau pabandyti kitas moteris sudominti savo darbais. Pagalvojau: „Patinka man, patiks ir kitoms“. Tuomet feisbuke sukūriau savo puslapį“, – pasakojo moteris.
Erikos Monkevič darbai

Per mėnesį uždirbdavo ir 3 tūkst. litų (870 eurų)

Šiuo metu jame – daugiau nei 10 tūkst. gerbėjų. Ir jų nuolat daugėja.

„Sunkesni buvo tik pirmi trys mėnesiai. Tiesa, vos pasibaigus motinystės atostogoms kreipiausi į „Darbo biržą“, tad tuomet dar gaudavau pašalpą. O jau po Naujųjų metų, vasario mėnesį, užsakymai ėmė tiesiog byrėti iš dangaus. Tiesiog nebespėjau jų priiminėti. Visai nejučia įsisukau į nėrimo verslą“, – džiaugėsi moteris.

Ji pamena – tuomet mėnesio pajamos neretai siekdavo ir 3 tūkst. litų (870 eurų).

Darbas ėmė kenkti laisvalaikiui

Tiesa, pastaruosius dvejus metus moteris nėrimą laiko hobiu. Jai pavyko susirasti kitą darbą, kuris ir yra pagrindinis pajamų šaltinis.

„Po trejų metų darbo pajutau, kad man gaila laiko draugams, šeimai. Atrodo, susitinku su drauge, kalbamės, o aš mintyse skaičiuoju, kiek per tą laiką galėjau uždirbti“, – laisvai samdomų darbuotojų problemomis dalijosi ji.

Tuomet moteris tikino supratusi, kad turi arba kurti įmonę ir įdarbinti kitus, arba „sumažinti apsukas“. Pastarąjį variantą dėl ryžto stokos ji tikino ir pasirinkusi.
Erikos Monkevič darbai

Pati tai patyrusi, skurstančių neteisina

Gyvenimo negandas įveikusi E. Monkevič tikina negalinti suprasti, kaip atsidūrus sunkioje situacijoje galima tiesiog pasiduoti.

„Visos mano nėrimo žinios – iš mokyklos, viešai prieinamų šaltinių. Žiūrėjau, mokiausi ir dariau. Vieną kepurėlę, priklauso nuo jos sudėtingumo, nuneriu per 1,5 – 2 val. Jų kainos – nuo 10 iki 12 eurų. Taip, konkurencija – labai didelė, yra ir daug nemalonių klienčių, piktų žmonių, bet jei tau yra sunku, visada gali susiimti ir pasistengti.

Vien per gruodžio mėnesį mačiau tiek daug straipsnių, kur žmonės skundžiasi... Toks jausmas, kad tai – nauja mada. Esą aš turiu mažų vaikų, dirbu už minimalią algą, iš kurios, susimokėjus mokesčius, nieko nelieka. Man tai atrodo įžūlu. Juk Dievas davė žmogui galvą. Arba tu keisk darbą, arba sugalvok, iš kur gauti papildomų pajamų. Kodėl tos mamos, tėčiai, vietoje to, kad skųstųsi ir prašytų išmaldos, negali ką naudingo padaryti?“, – retoriškai klausė moteris.

Dalinasi patarimais: viską galima rasti internete

Ji sakė suprantanti, kad ne visiems šis patarimas galioja. Tikino ir pati aukojanti, pavyzdžiui, nuo gaisro nukentėjusiems. Pripažino ir tai, kad ne visos gali nerti, tačiau, nepaisant to, sakė nesuprantanti, kaip galima tiesiog įžūliai atkišti ranką ir prašyti kažką duoti.

„Galima megzti, siūti, dekupažu užsiimti. Pilna informacijos internete, „Youtube“ net filmukų, kaip pažingsniui viską daryti. Tikrai nėra taip blogai. Netiesa, kad rankdarbiai nebėra populiarūs. Uždirbti tikrai įmanoma.

O ir išsiimti individualios veiklos pažymėjimą, nieko nekainuoja, tik po to mokesčius sumokėti reikia, ir nereikės drebėti, kad Mokesčių inspekcija baudas skiria. Iš pašalpų gyventi – lengviausia, sunkiau kažkur save investuoti. Gaila, kad žmonės dirba mažai su savimi. Esmė labai paprasta – tikėkite savimi, mąstykite ir nereikės verkti ir prašyti išmaldų“, – mano moteris.