Įkvėpė sukurti repo kūrinį

Beveik šimtą bylų išanalizavęs teisininkas Matas Mulevičius diskusijoje „Kas tampa žudiku? Kriminologinis žvilgsnis į nusikalstamumą Lietuvoje“ pristatė tikros nužudymo istorijos įkvėptą repo kūrinį „Vaniliniai ledai“.

Kaip DELFI pasakojo teisininkas, dirbdamas Lietuvos teisės institute jaunesniuoju mokslo darbuotoju pasisiūlė padirbėti prie bylų. „Atsiuntė krūvą ir pradėjau skaityti. Būna paprastų nužudymų, bet jauno vaikino, kuris diržu pasmaugė savo mamą, byla mane sukrėtė ir labai asmeniškai palietė“, - pasakojo teisininkas M. Mulevičius, muzikos pasaulyje žinomas sceniniu Mato nesiMato vardu.

Pasak jo, bylose faktai dėstomi šaltai, tačiau tai esmės nekeičia.

„Tiesiog šokiruoja, kas realybėje vyksta. Toje istorijoje labiausiai palietė pats nužudymo momentas, kad tai padarė vaikas. Perskaičiau ir, atsimenu, buvo šokas, nes ir ant to vaiko nelabai gali pykti – gyveno baisiose sąlygose, mama juos nuolat terorizavo ir kartą ilgai gniaužtas pyktis prasiveržė“, - pasakojo Mato nesiMato, repuojamą bylos tekstą netikėtai susiedamas su Pauliaus Širvio eilėmis.

Sunku patikėti, kad taip iš tiesų būna

Teisininko teigimu, kai kurios nužudymo bylos lenkia įtempto siužeto kino filmus: „Kai skaitai medžiagą, sunku patikėti, kaip aplinkybės, žiaurumas susipina ir kad taip iš tiesų gali būti gyvenime“.

Jaunuolis, kurio istorija įkvėpė tyrėją kūrybai, nusikaltimo įvykdymo metu buvo nepilnametis. Už motinos nužudymą pirmosios instancijos teismas jam skyrė ketverius metus nelaisvės, su trijų metų bausmės vykdymo atidėjimu.

„Jam buvo suteikta galimybė pasitaisyti. Kadangi nusikaltimas žiaurus, galėjo žymiai blogiau baigtis, tačiau atsižvelgta į aplinkybes – kodėl taip įvyko“, - DELFI sakė M. Mulevičius.

Kaip atskirti potencialų žudiką

Aleksandras Dobryninas, K.Mišeikienės nuotr.

Kaip pabrėžė profesorius Aleksandras Dobryninas, nusikaltimas yra rimta ir sudėtinga socialinė problema, kurios neišspręs pasisakymai už mirties bausmes ar bausmių griežtinimą.

Statistika rodo, jog 1993-1995 metai Lietuvoje buvo atviro banditizmo laikotarpis, kai nužudymų lygis du kartus lenkė Amerikos vidurkį.

„Dabar mūsų vidurkis panašus į Amerikos. Nusikaltimų nuolat mažėja, bet pagal nužudymų skaičių esame Europos Sąjungos (ES) lyderiai. Bandome aiškintis, kas negerai su mūsų visuomene, nes nužudymai - labai svarbus indikatorius, kuris byloja apie biologinę ir sociologinę šalies situaciją, kaip kylanti kūno temperatūra, kai žmogus serga“, - palygino prof. A. Dobryninas.

Lyderiai ne tik pagal nužudymus

Pasak mokslininko, nužudymų skaičius - ne vienintelis indikatorius, rodantis, kad pas mus negerai. Tai patvirtina ir didžiausias savižudybių skaičius ES, o pagal žuvusius autoavarijose esame vos ne Eurazijos lyderiai, panašūs skaičiai tik Kolumbijoje. Alkoholio vartojimas irgi vienas iš aukščiausių ES.

„Mes patenkam į savotišką klasterį, kurį vadiname sovietiniu. Pabėgom iš Sovietų Sąjungos, o šitie skaičiai rodo, kad niekur nepabėgom, kažkur ten pasiliko mūsų visuomenės mentalitetas ir negali ištrūkti iš sovietinių gniaužtų“, - sakė A. Dobryninas.

Iš sociologinio taško žvelgiant, yra mažų mažiausiai šešios teorijos, aiškinančios, kodėl žmonės žudo. Kalbama, jog pagrindinė problema – prasta ekonominė situacija. Tačiau, kaip pabrėžė A. Dobryninas, ekonomika yra tik vienas iš adaptacijos elementų.

Dideli pajamų skirtumai

Mokslininkas atkreipė dėmesį, jog mes kol kas esame atomizuota visuomenė: „Čia taip pat turime fantastinius duomenis. Ir jei pažiūrėtume į pajamų skirtumus, skurdžiausi ir turtingiausi sluoksniai ES skiriasi santykiu 1:5, o Lietuvoje – 1:14. Tai būdinga ir kitoms posovietinėms valstybėms ir tai vadinama nepagarba socialiniam solidarumui ir socialiniai užuojautai. Mes kalbame apie ekonominę disproporciją, kuri kuria įtampą“.

Pranešėjas į auditoriją netelpantiems paskaitos dalyviams pateikė užduotį: paprašė pateikti nors vienos reklamos pavyzdį, kuriame rodytų, kaip uždirbti, o ne kaip išleisti ar investuoti.

Įvykis Dembavoje – klasikinis subkultūros pavyzdys

„Jeigu jaunas žmogus jaučia, kad jo statusas žemas, kad nesugeba nuvažiuoti į reklamuojamą Maljorką ir mylimajai padovanoti Ferari, prasideda bėdos. Ypač, jei tas jaunuolis yra pažemintas, kaip vyksta mūsų mokyklose. Jis jaučiasi visuomenės nustumtas. Vienintelis kelias – subkultūra – viską reikia priešpastatyti dominuojančiai kultūrai. Jei mes gerbiam gyvybę, turtą, edukaciją – velniop! Atstumtieji kuria subkultūrą, kurioje galima atimti gyvybę iš žmogaus ar gyvūno“, - kalbėjo prof. A. Dobryninas, pridurdamas, jog įvykis Dambavoje – klasikinis subkultūros pavyzdys.

Vilniaus universiteto psichologijos profesorius Gintautas Valickas atkreipė dėmesį kad nužudymai visais laikais buvo skirtingai traktuojami: vieni už tai buvo baudžiami, o kiti išaukštinami.

„Iš psichologo taško įdomu, kas vyksta žmoguje, jei jis ryžtasi tokiam žingsniui“, - sakė G. Valickas, pridurdamas, jog žmogų nėra lengva užmušti ir tai patvirtina operacijose dalyvavę pareigūnai, su kuriais mokslininkui tenka dirbti.

Tiria nuteistus iki gyvos galvos

Gintautas Valickas
Psichologai įkalinimo įstaigose dirba su iki gyvos galvos nuteistais žmonėmis, norėdami išsiaiškinti, kaip atpažinti potencialų smurtautoją.

Tačiau, kaip pastebi prof. G. Valickas, kartais mes ir patys nežinome, kaip pasielgsime tam tikroje situacijoje, nes tai priklausys ne tik nuo mūsų asmenybės, savijautos tuo momentu, bet ir nuo kitų aplinkybių.

„Koks bruožas atskiria nusikaltėlį? To pasakyti neįmanoma, žmonės yra labai skirtingi, todėl aš apskritai vengiu patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje“, - sakė mokslininkas.

Psichologas išskyrė pernelyg save kontroliuojančių žmogžudžių tipą: jie dažniausiai labai santūriai elgiasi ir užgniaužia pyktį savyje, o pasiekus tam tikrą įtampos laipsnį, bet koks dirgiklis iššaukia neadekvačią reakciją.

Ypač pavojinga, kai žmogus stipraus pykčio būsenoje pamato daiktą, kuris susijęs su agresija ir nesvarbu, kas tai būtų – peilis ar vaistai. Jie spontaniškai gali būti panaudoti smurtui prieš kitą ar save.

Niekina jaučiančius skausmą

Pasak mokslininko, yra žmonių, kurie bijo bausmių, yra tokių, kuriems jos nieko nereiškia. Nusikaltėliai dažniausiai yra tie žmonės, kurie paprastai jų nebijo.

Prof. G. Valickui iš kalėjimo pareigūnų teko girdėti: „pažiūrėk, šitas žmogus neturi elementaraus supratimo, kad kitam žmogui gali skaudėti“. Tokiam žmogui negali padėti psichoterapija, jis pasižymi nejautrumu sau ir kitam, netgi niekina tuos, kurie jaučia skausmą.

„Tokie žmonės gali būti labai žiaurūs. Tai jau psichikos sutrikimas. Jei dar prisideda alkoholis, apsvaigimas – turim tokią puokštę, kad nelinkėčiau tokio žmogaus susitikti skersgatvyje“, - sakė G. Valickas.

Kalbantys apie mirties bausmę bando atsikratyti darbo

Komentuodamas siūlymus grąžinti mirties bausmes Teisės instituto direktorius Algimantas Čepas tai vadino bandymu atsikratyti darbo, nes „iš pradžių reikia suprasti, kas yra su nužudymais Lietuvoje, kad 6 kartus lenkiam ES šalis“.

Į šį klausimą ir bando atsakyti kriminologai, psichologai ir sociologai, gruodį visuomenei planuojantys pristatyti prieš pusantrų metų pradėtą tyrimą apie nužudymus Lietuvoje.