Virusai ir bakterijos. Susirgusių karių kiekis taip „šovė per stogą“, kad buvo užimtos ne tik visos vietos bataliono medicinos punkte. Improvizuota gulima vieta vyr. gydytojo kabinete buvo šypseną keliantis bandymas sutalpinti visus ligonius.
Kariai buvo guldomi ir į Alytaus miesto ligoninę, ir pačios kuopos patalpose, karių kambariukuose – net reorganizacijas teko daryti, kad ligoniai būtų sukelti į kuopos „palatas“, iš kurių buvo iškeldinti sveikieji ir suguldyti ligoniai.
Tie smulkūs niekšeliai – virusai su bakterijomis – visiškai sugriovė įprastinę kuopos tvarką. Vadai buvo priversti atšaukti visas lauko pratybas. Netgi patriotiškumą teko aukoti – buvo atsisakyta įprastinės Lietuvos Respublikos vėliavos iškėlimo ir nuleidimo rutinos. Buvome bauginami, kad dėl tokio ligų protrūkio gali būti skelbiamas karantinas ir teks tupėti ištuštėjusioje kuopoje. Laimei, sprendimas buvo kiek kitoks – leisti kariams sveikti namie, o visas kuopos patalpas kaip įmanoma geriau išvalyti: pakeisti patalynę dar penktadienį, visus paviršius dezinfekuoti iš apšvitinti ultravioletinio spektro spinduliais.
Taigi, laižomės žaizdas, paleidome atsakomąją ugnį (UV lempos, imuninės sistemos ir antibiotikai bakterijas ir virusus naikina bent jau milijardais, tai aukų santykis visai neprastas :D) ir laukiame naujos savaitės.
Pramogos
Laisvu laiku kariai gali užsiimti kuo tik nori, išskyrus gulėjimą lovoje (išskyrus tuos, kuriems skirtas lovos režimas arba gulėjimo teisę laisvu laiku suteikia „pliusas“). Todėl tuo metu visi atsipalaiduoja kas kaip moka. Kas knygas skaito, kas bendrauja su namiškiais, kas muzikos klauso.
Iš nuobodulio ko tik neprisigalvosi – tai ir sugalvojo išradingieji kariai, kad tie žibintuvėliai yra „dvejopos paskirties“. t. y., ne tik pasišvietimui miške ar kokių nors taktinių užduočių metu, bet ir diskotekos apšvietimo „kubrike“ sukūrimui. Keli žibintuvėliai, prie telefono jungiama kolonėlė, keli gerąja prasme kuoktelėję vyrukai – ir še jums, kuo ne puikiausias klubas :) Dėl lyčių santykio gal kažkiek primena „Blue Oyster“ klubą iš „Policijos akademijos“ filmų, bet, kai galimybės ribotos, daroma lygiai tiek, kiek įmanoma.
Sportas
Prieš atšaukiant visas lauko pratybas vadai pabandė surengti ištvermės ugdymo pratybas – pusvalandžio trukmės bėgimą. Dalyvauti buvo leista tik visiškai sveikiems, nosimi nešniurkščiojantiems kariams. Susirinko mūsų nepilnas būrys (nors anksčiau būdavo visi 4 būriai su nedidelėmis išimtimis). Apsimečiau, kad jau esu visiškai sveikas ir skaudžiai nukentėjau – pirmas netekau kvapo ir atsilikau nuo grupės. Gėda pelėda...
O likus savaitei iki tų masinių iškritimų turėjome galimybę pasiturkšti Alytaus baseine – fantastiškame, 50 metrų ilgio. Taip pat ištvermės ugdymas. Turėjome plaukti 40 minučių be sustojimo, bet užtrukus visokiems transporto reikalams suvėlavome atvykti ir gryno plaukimo gavome tik apie 25.
Nuostabios minutės – prisiminiau vaikystę, kai buvau visai pakenčiamas plaukikas. Ir nors nuo aktyvaus plaukimo treniruočių iki tarnybos kariuomenėje praėjo apie 23 metai (tikriausiai tai daugiau metų, nei mūsų kuopos karių amžiaus vidurkis), bet galiu pats sau kukliai pasigirti – ne viską pamiršau. Nors, lyginant su panašios trukmės bėgimu, plaukti buvo kelis kartus lengviau. Ir maloniau. Bet apie plaukimą peteliške (arba delfinu) galvoti dar labai, labai anksti.
Mokslai
Kad jau iki minimumo buvo sumažintas užsiėmimų lauke kiekis, susikoncentravome į teorinius karybos reikalus – topografiją, radijo ryšius ir susipažinome su įdomesniais ginklais: taikliojo šaulio geriausiu draugu FN SCAR, kulkosvaidininko gyvenimo palydovu FN MAG ir granatsvaidžiu AT4.
Nors lyginti tikriausiai nelabai yra ką – absoliučiai visą karybos teoriją, kurios mes mokomės jau antrą mėnesį, universitete būtų galima sutraukti į maždaug dvi intensyvaus darbo dienas auditorijose, dieną laboratorijoje ir dieną atsiskaitymams. Nors stebina tai, kad kai kuriems kariams ir tokios lengvos studijos būna per daug sudėtingos. Bet tai tikrai gali būti kiek klaidingas įspūdis dėl skirtingo kuopos karių ugdymo, įgyto dar iki kariuomenės.
Kalbos kultūra
Kitas akivaizdus paskaitų kariuomenėje ir paskaitų universitete skirtumas – kalbos kultūra. Dar tikriausiai nebuvo tokio užsiėmimo, kuriame vadai (išskyrus karininkus) nesusikeiktų. Arba visos jų serijos. Arba ką nors tokio, kad prieš išsižiojant paprašo panelių prisidengti ausis. Jeigu kažką panašaus sugalvotų iškrėsti universiteto profesorius – peno apkalboms būtų kokiems metams.
Bet tai anaiptol nereiškia, kad tie keiksmažodžiai žeidžia ausį. Jie gal netgi savotiškai tinkami ir savo vietoje – kaip bebūtų keista, per keiksmažodžius kartais lengviau suprasti kokia yra vado nuomonė vienu ar kitu klausimu. Juk diplomatiškas požiūris į visus reikalus veiksmingas ne visada.
Tiesa, nors patys vadai vieno kito ne visus cenzūros standartus atitinkančio žodžio nevengia, kariams tą daryti griežtai draudžiama: pagaus blevyzgojant – pumpuosi, vyruti, atsispaudimus kaip reikiant. Pagalvojau, gal jie taip iš mūsų ugdo nesikeikiančius karininkus?
O dar galbūt prie kalbos kultūros galima būtų priskirti ir kalbos (gramatikos) mokėjimą. Na, tiksliau nemokėjimą. Universitete paskaitos medžiagą pateikus skaidrių pavidalu visa auditorija kartais net suošdavo jeigu pamatydavo, kad dėstytojas kokį nors žodį neteisingai parašė. Tuo tarpu kariuomenėje rašybos klaidos, kurias stropesniems mokiniams mokytojai išmušė dar šeštoje klasėje, akis bado kone kasdien.
Bet tai anaiptol nereiškia, kad vadai nesugeba išaiškinti dėstomos medžiagos – jie patys daugeliu atvejų tą medžiagą pažįsta kaip savo penkis pirštus ir ilgainiui savo žinias perduoda net tiems, kurių galvose, atrodo, vakuumas susidaręs.
Profesijos
Vienas iš svarbiausių mūsų patikrinimų (tiesa, ne žinių, o sugebėjimų) buvo iš Alytaus išvykus į Ruklos poligoną, kuriame įrengta lazerinė šaudykla. O kadangi ligos net dviem būriams iš keturių (mūsų – taip pat) sutrukdė vykdyti kovinį šaudymą mūsų vietinėje šaudykloje, bent jau preliminariai taiklųjį šaulį teko rinkti pagal lazerinio šaudymo rezultatus. O kad jau šaudymo su tikrąja savo Angelina dar nepabandžiau, taip kol kas ir negaliu palyginti, kiek realus tas šaudymas lazeriu.
Tiesa, yra tikimybė, kad Angeliną prarasiu su ja artimai taip ir nesusipažinęs – visai gali būti, kad man atiteks kulkosvaidininko specializacija. Arba vyr. šaulio. Abi pareigos – garbingos ir reikalingos: vienas valdo pagrindinį skyriaus ginklą, kitas yra antras žmogus po skyriaus vado. Bet kulkosvaidininko specializacijos atveju Angeliną teks išmainyti į kur kas sunkesnį (ir rimtesnį) ginklą FN MAG.
Kariuomenės technika
Kariuomenė gali pasigirti ne vien savo šaunamaisiais ginklais ar ratuota technika. Tais atvejais, kai karys vėluoja, vadai jam suteikia „pagalbą“ – vienai dienai paskolina karišką „Rolex“ laikrodį. Sveria ne mažiau nei 5 kilogramus, bet su savimi jį reikia nešiotis absoliučiai visur – net ir einant atlikti tualetinių reikalų.
O kariams, kuriems trūksta bendravimo telefonu, taip pat egzistuoja specialios kariškos pagalbinės priemonės. Net trys! Ir ne šiaip kokios senienos (na gerai, „Nokia“ telefonų jau nebegamina, o kariuomenė vis dar naudoja seną „Nokia“ plytą „Lumia 1000“), o patys naujausi ir netgi prototipiniai, viešai nematyti modeliai, tokie, kaip „Samsung Galaxy S7 Edge“ ir LG telefonas, kukliai pavadintas „Pačiu naujausiu modeliu“.
O kad laikas kariuomenėje nebūtų leidžiamas veltui ir kariai visuomet turėtų galimybę analizuoti galimo priešo karinę techniką ir jos silpnąsias vietas, apie ratuotą arba vikšrinę priešo techniką galima pasiskaityti toje vietoje, į kurią kariai užsuka su dideliu gamtiniu reikalu. Atsisėdi – ir tiesiai prieš nosį lapai su BMP, BTR ir tankų techninėmis charakteristikomis.
Tiesa, per maždaug pusantro mėnesio ši šviečiamoji literatūra nė karto nebuvo atnaujinta, todėl kiek pabodo.
Tikėjimo laisvė
Vienas iš išmintingesnių įvykių per pastarąsias dvi tarnybos savaites buvo išvyka į Panarų kaimą ir Druskininkus. Tik kad niekas neįspėjo, kad išvyką organizuoja bataliono kapelionas, derinantis kunigo ir majoro pareigas.
Ir nors pats kapelionas prieš kelias savaites pabrėžė, kad kariuomenėje kariams suteikia visišką tikėjimo laisvę, man, su religijomis nieko bendro turėti nenorinčiam žmogui (ir net keliuose blankuose, kur reikėjo įrašyti savo religiją, tą nurodžiusiam), niekas net neužsiminė, kad į kelionę būtų galima nevykti ar nedalyvauti mišiose. Na, bet majoro žodis prieš jaunesniojo eilinio žodį yra „kozirinis“ ir nesvarstomas. Važiuojam ir semiamės informacijos.
Panarų kaime aplankėme religinę Pilnų namų bendruomenę, kur bandoma padėti su priklausomybėmis susidūrusiems asmenims. Su bendruomene mus supažindino brolis Laimonas, pabandęs kariams įteigti, kokie baisūs dalykai yra narkotikai ir alkoholis. Tik kad visa jo įtaiga buvo pagrįsta ne visai teisingais teiginiais.
Priklausomais nuo alkoholio buvo pavadinti visi, kurie po darbo savaitės atsipalaiduoja vartodami alkoholinius gėrimus (nors pagal apibrėžimą priklausomybė nuo alkoholio pripažįstama tada, kai alkoholio vartojimas trukdo kasdienei socialinei ar darbinei veiklai, šeimyniniams ir tarpasmeniniams santykiams).
Ir visiškai tikėjimą broliu Laimonu sužlugdęs jo teiginys – kad medicininiai marihuanos taikymai ir jos vartojimo rekreaciniais tikslais legalizavimas kai kuriose pasaulio vietose yra „didelių pinigų ir lobizmo įtaka“. Teisybės panašiai tiek, kiek ir tvirtinime, kad „chemtreilais“ bandoma paversti mus lengvai valdomais gyvuliais ir vienintelis būdas nuo jų apsisaugoti – tai garinti actą.
Vėliau vykstame į Druskininkus, pagrindinę miesto bažnyčią, kur visa kuopa daugiau ar mažiau drausmingai atstovi mišių valandą (o kai kurie ir iš tiesų religingai meldėsi). O kadangi man buvo suteikta tikėjimo laisvė, bet ne laisvė būti atskirai nuo kuopos, stovėjau ir aš. Žvalgiausi, klausiausi. Įdomių dalykų, pasirodo, galima išgirsti mišiose. Štai mūsų kapelionas papasakojo apie skirtingų organų ląstelių regeneracines galimybes. Įdomu, ką pamaldžios Druskininkų moterėlės galvojo apie tai, kad eritrocitai žmogaus kūne gyvuoja apie 120 dienų, o širdies raumuo regeneruoja susidarant satelitinėms ląstelėms, išsivystančioms į kardiomiocitus. O štai man buvo įdomu paklausyti. Prisiminiau universiteto laikus...
O besižvalgant po bažnyčios skliautus už akių užkliuvo voratinklinės dekoracijos, kurios nepadarytų gėdos net ir holivudiniams filmams apie vampyrų apgyvendintas apleistas pilis. Matyt, labai sveika būtų į tą bažnyčią komandiruoti porą karinės švaros standartus išmanančių seržantų – jie greitai parodytų, kur ir ką reikia nuvalyti. Ir išmokytų valytojus daryti atsispaudimus už nelabai kruopštų valymą.
Maistas
Kelionių į lazerinę šaudyklą ir Druskininkus metu gavome dvi pirmas progas įvertinti karinio sausojo davinio skanumą. Nors, anot britų, tai yra „kačių maistas“, lyginant su kai kuriais kariuomenės valgyklos patiekalais tai yra tikrų tikriausias skanėstas. Vieną kartą gavau jautieną su grikiais, kitą – kiaulieną su perlinėmis kruopomis. Davinys pašildomas kažkokiais dėl reakcijos su vandeniu kaistančiais junginiais. O sočiai užkirtus dar galima užkandžiauti šokoladu, riešutais, marmeladu (arba medumi) ir „specialiaisiais džiūvėsiais“ (specialūs jie tikriausiai dėl to, kad juos galima naudoti ne tik valgymui, bet ir priešų galvų skaldymui) ir užgerti kokiu nors gėrimu iš tirpių miltelių.
Na, o mūsų pačių valgykloje virėjai stebino „grybais“. Vienu atveju jie buvo pateikiami su makaronais, kitu – su bulvėmis. Šiaip grybus labai mėgstu, bet kariuomenės grybai... net nežinau nuo ko pradėti. Na, gal nuo to, kad grybai – ne miško, o pievagrybiai. Ir tai gal būtų pakenčiama, bet patiekalams gaminti buvo naudojami ne švieži, o marinuoti pievagrybiai. Rūgštūs kaip velniai. Nenuplauti, tiesiai iš stiklainių (na ir gal pašildyti). Vargu ar valgomi.
Atskiro paminėjimo verti ir makaronai, kuriuos tikriausiai teisingiau būtų vadinti beskone virtų ir po virimo dar gerokai pamirkytų miltų mase.
Nors gal aš ir per daug išrankus – taip teigia maždaug du trečdaliai karių, energingai mosavusių šakutėmis ir suvalgiusių savo „grybų“ porciją. Bet būtų visai įdomu sužinoti, keliomis žąsimis kariuomenės virtuvę įvertintų Užkalnis ;)
Jei kariuomenėje būtų lengva...
Bataliono ramovėje ant sienos yra toks užrašas: „Jei kariuomenėje būtų lengva, mūsų čia nebūtų“. Labai tiksliai apibūdina ir mano nusiteikimą. Tikrai nebūčiau savo noru prašęsis į kariuomenę (ir dar į vieną stipriausių kovinių batalionų), jeigu man nebūtų nieko svarbesnio nei po darbo, kuriame vienintelė judanti kūno dalis yra pirštai, dienos grįžus namo skaniai prisiryti ir po to tingiai pasivartyti lovoje.
Kiekvieną išbandymą raumenims, smegenims ir skrandžiui sutinku kaip pamoką. Stengiuosi nepraleisti nė vienos mums suteikiamos išminties kruopelės. Ir kas žino, gal po kokių 7 mėnesių būsiu tikras Rambo, galintis plikomis rankomis valgyti net marinuotus pievagrybius.
Ir, kaip įprasta, pabaigai – apie kūno pokyčius. Jaučiuosi kokius 100 kartų pamatęs, kad naftos kaina nusirito žemiau nei 40 dolerių už barelį. Nes mano didelis užpakalis kirto svarbią psichologinę ribą – pirmąkart per kokius 10 metų svarstyklės rodo mažiau nei 90 kg! O jeigu tiksliai – 89,7. Atsispaudimų kiekis stovi maždaug ties 35. Atsilenkimų – 52.