Dainavos poliklinikos socialinė darbuotoja Brigita Kimbrienė „Kauno dienai“ pasakojo, jog kasdien susiduria su pagyvenusių asmenų priežiūros problemomis. „Ši problema nėra tokia didelė, kai emigruoja jauni vaikai. Jei emigruoti nutaria vyresni ar netrukus pensinio amžiaus žmonės, jų garbaus amžiaus tėvai lieka be artimųjų globos. Tą naštą turi nešti valstybė, slaugos ligoninės, globos namai“, – pastebi B. Kimbrienė.
Moteris nuogąstauja, jog Lietuvoje likusiems emigrantų tėvams ir seneliams dažnai trūksta reikiamos globos. „Anglų tyrimai rodo, kad šiomis ligomis (dažniausiomis pagyvenusių žmonių ligomis - red.) sergantį senolį turi prižiūrėti trys žmonės. Jokia valstybinė institucija visų seno žmogaus problemų neišspręs, todėl labai reikia atsigręžti į šeimą“, – įsitikinusi B. Kimbrienė.
A. Kimbrienė pataria, jog emigruojant „reikėtų notaro patvirtinto įgaliojimo, kas pasirūpins senoliu, jei jam prireiks medikų ar kitokios pagalbos. Juk ligoninėje reikalaujama jei ne paties paciento, tai jo globėjo parašo“, – aiškino socialinė darbuotoja.
B. Kimbrienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nėra išplėtotas kasdienės trumpos pagalbos tinklas, nėra trumpalaikių atokvėpio ligoninių mėnesiui, ligoniams po insulto dažnai nebūna vietos slaugos ligoninėje. Praktika rodo, kad seną vienišą žmogų užgriūva ne tik sveikatos problemos. Dažnai tenka spręsti ir jo skolų už butą klausimus, tačiau poliklinika ar socialiniai darbuotojai tokiais atvejais dažnai yra pajėgiai.