Nematyta A. Brazausko pusė: Maskvoje apsimetė kvailiu ir siutino M. Gorbačiovą

 (963)
Prieš 26 metus nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje jau užauga nauja karta, kuri tik iš istorijos vadovėlių žino apie audringus 1988-1991 metų įvykius ir jų herojus.
Michailas Gorbačiovas ir Algirdas Brazauskas 1990 m. sausis
Michailas Gorbačiovas ir Algirdas Brazauskas 1990 m. sausis
© RIA/Scanpix

Nuo kuklių mitingų kilusi ir į audringus šimtatūkstantinius protestus išaugusi banga į Aukščiausiąją tarybą atvedė Sąjūdžio judėjimą, kuriam ir priskiriama daugiausiai nuopelnų dėl Kovo 11-osios akto. Tačiau ne toks jau menkas vaidmuo tenka ir tuometiniam Lietuvos komunistų partijos lyderiui, būsimajam prezidentui ir premjerui Algirdui Brazauskui. Dažnai cituojami skeptiški jo žodžiai apie galimą nepriklausomybę - anaiptol ne viskas, ką verta žinoti apie Lietuvos komunistų partijos lyderio pasirinkimus.

Žaidė dvigubus žaidimus

Sovietų sąjungoje valdžią 1985 metais perėmus Michailui Gorbačiovui ir pradėjus perestroikos politiką Lietuvoje ėmė stipriai pūsti permainų vėjai. Jie išjudino ne tik laisviau ir drąsiau pasijutusius Nepriklausomybės šalininkus, bet ir tuometinę Lietuvos komunistų partiją (LKP) – vienintelę realią politinę jėgą okupuotoje šalyje.

1988-ųjų birželį susikūrusio „Sąjūdžio“ gretos augo, o apie 200 tūkst. narių turėjusi Lietuvos komunistų partija ėmė svyruoti. Tų pačių metų spalį partijos vairą perėmė A. Brazauskas.

Nors, kaip vėliau prisipažino pats A. Brazauskas, jis ir nebuvo šachmatų meistras, kaip Vytautas Landsbergis, tačiau nuo pirmųjų vadovavimo partijai dienų ėmė žaisti dvigubą žaidimą: viešai smerkė Nepriklausomybės šalininkus, Lietuvos trispalvę vadino skuduru ir uoliai raportuodavo ištikimybę Maskvai.

Tačiau tuo pat metu už M. Gorbačiovo nugaros A. Brazauskas rezgė isterišką Kremliaus reakciją kėlusius planus.

Ir net kai sovietų slaptosios tarnybos Maskvai pranešdavo apie A. Brazausko ketinimus bei susitikimus su Sąjūdžio lyderiais, LKP vadovas sugebėdavo išsisukti iš padėties, meistriškai manipuliuodamas žodžiais, tarsi Frankas Underwoodas iš populiaraus serialo „Kortų namelis“.

Po skambiausios Baltijos šalyse protesto akcijos – 1989-ųjų rugpjūtį vykusio „Baltijos kelio“ aukščiausia Sovietų sąjungos vadovybė – Sovietų sąjungos komunistų partijos Centro komitetas (SSKP CK) priėmė pareiškimą „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“.

Zino Kazėno nuotr.
Zino Kazėno nuotr.

Baltijos šalys buvo bauginamos laukiančia katastrofa, o vietos lyderiams primygtinai „siūlyta“ imtis „neatidėliotinų priemonių, kad pertvarkos procesas Pabaltijyje būtų apvalytas nuo ekstremizmo, nuo destruktyvių, žalingų tendencijų“.

Gąsdinimai neįbaugino nei Sąjūdžio, nei paties A. Brazausko, nors pastarajam ėmė nuolat skambinėti M. Gorbačiovas ir ragino „Lietuvoje daryti tvarką“.

Įsidrąsinęs A. Brazauskas tvarką suprato savaip ir pajutęs permainų nuotaikas ėmė atvirai kalbėti apie galimą LKP atsiskyrimą nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos.

Tai buvo pavojinga, prisimenant Vengrijos ir tuometinės Čekoslovakijos pavyzdžius – 1956-siais ir 1968 metais Kremlius karine jėga užgniaužė „broliškų socialistinių respublikų“ platesnės autonomijos siekius.

Tačiau savo manipuliacijoms A. Brazauskas gudriai pasitelkė svetimas rankas – rugsėjį atlikta apklausa parodė, kad net 70 proc. LKP narių pasisako už atsiskyrimą nuo SSKP. Tokį argumentą jis pasitelkė 1989-ųjų lapkritį, kai Maskvoje teko atlaikyti politinio biuro narių puolimą.

Vis dėlto, po 8 valandas trukusio posėdžio, kurio metu teko išklausyti virtinę kaltinimų, grasinimų ir reikalavimų nekelti LKP atsiskyrimo klausimo, A. Brazauskas grįžo į Lietuvą ir pasielgė savaip.

Nepaisant Maskvos gąsdinimų ir dar vieno M. Gorbačiovo skambučio gruodžio 2-ąją, Vilniuje, Operos ir baleto teatre sušauktas LKP XX-asis suvažiavimas, kuriame dalyvavo 1038 delegatai. Triuškinančia 82,8 proc. balsų dauguma LKP nusprendė atsiskirti nuo motininės partijos.

Šis žingsnis dar labiau įsiutino Maskvą, kur gruodžio 25-ąją į SSKP CK plenumą buvo iškviesti ir atsiskyrusios LKP lyderiai su A. Brazausku priešakyje, bei Kremliui ištikimų likusių Lietuvos komunistų vadovas, vėliau liūdnai pagarsėjęs Mykolas Burokevičius.

A. Brazausko išsisukinėjimų spektaklis Maskvoje

Audringo, kiek komiško renginio stenogramą pateikė leidinys „Izvestija CK KPSS“. Pakviestas pasiaiškinti A. Brazauskas pademonstravo vėliau jo karjeroje nesyk naudotą gebėjimą išsisukti iš, regis, beviltiškos padėties.

Žongliruodamas faktais, žodžiais ir apsimesdamas nesuprantančiu jam metamų kaltinimų A. Brazauskas sugebėjo išsisukti ir nuo paranojiškų minčių apniktų Kremliaus lyderių sąmokslo teorijų.

„Aš visiškai palaikau Michailą Sergejevičių Gorbačiovą“, – gražbyliavo A. Brazauskas, kuris itin kritišką ir grasinamąjį Sovietų sąjungos lyderio laišką LKP pateikė visiškai priešingai – tarsi M. Gorbačiovas būtų pats palaiminęs Lietuvos komunistų lyderio sprendimus.

Michailas Gorbačiovas  Lietuvoje 1990 m. sausį.
Michailas Gorbačiovas Lietuvoje 1990 m. sausį.
© RIA/Scanpix

„Tas laiškas parodė, kad galima ir reikia kurti naują respublikinių komunistų partijų santykių modelį su centru. Šie santykiai būtų paremti abipuse pagarba, susilaikymu, atsakomybe už savo veiksmų pasekmes ir aukšta kultūra. Reikia pripažinti, kad tai jau daroma“, – Maskvoje postringavo A. Brazauskas.

Jis pabrėžė, kad trečdalis Lietuvos BVP iškeliauja į Sovietų sąjungą, iš kurios tokia pat dalis gaunama mainais. Be to, A. Brazauskas panaudojo savo mėgiamą taktiką – pažerti šūsnį statistikos: esą 70 proc. Lietuvos komunistų palaiko partijos savarankiškumą, o apklausos neva rodo, jog artėjančiuose rinkimuose prieš LKP neketina balsuoti 60 proc. apklaustųjų.

Po tokia gudria formuluote buvo paslėptas ne tik faktas, jog „neketina balsuoti prieš dar nereiškia, jog balsuos už“, bet ir melas. Jau tuo metu buvo aišku, kad pagreitį įgavęs Sąjūdžio judėjimas yra populiariausia politinė šalies jėga – atsvara senajai sovietinei sistemai, nuo kurios su atsiskyrusia LKP bandė atsiriboti A. Brazauskas.

Beje, po kelių mėnesių tai ir pasitvirtino, mat 1990 metų vasario 24-ąją vykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą triuškinamą pergalę pasiekė Sąjūdis, sulaukęs 71,72 proc. balsų ir gavęs 72 vietas parlamente. Per pakartotinius rinkimus Sąjūdis iškovojo dar 18 vietų.

Būtent Sąjūdžio narių dėka klausimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo skubinamas ir galiausiai pasiektas, įveikiant A. Brazausko vedamų komunistų nuomonę visko siekti neskubant, palaipsniui. Galiausiai ir pats A. Brazauskas Kovo 11-ąją balsavo už Nepriklausomybę.

Prie LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai: LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Kazimiera Danutė Prunskienė ir Algirdas Mykolas Brazauskas; už jų kairėje Kovo 11-o
Prie LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai: LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Kazimiera Danutė Prunskienė ir Algirdas Mykolas Brazauskas; už jų kairėje Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas; kiek toliau viduryje – Sąjūdžio Seimo Tarybos narys Algirdas Kaušpėdas
© LCVA (A.Sabaliausko nuotr.)

Tačiau 1989-ųjų gruodį A. Brazauskas tikino, kad nieko panašaus negali įvykti. Žongliruodamas skaičiais jis susirinkusius CK narius mėgino įtikinti, kad nieko blogo neįvyko, priešingai – dėl kaistančios padėties Lietuvoje vienintelė LKP esą gali užtikrinti politinį stabilumą respublikoje.

Tiesiogiai neįvardydamas Sąjūdžio – kaip Lietuvos pasitraukimo iš Sovietų sąjungos iniciatorių, A. Brazauskas patikino, kad jo vadovaujamos partijos nariai klausimo dėl nepriklausomybės iš viso nekėlė.

Tačiau Lietuvos komunistų lyderis atsargiai pabrėžė, jog norėtų daugiau suverenumo, nes tai esą yra SSRS ateitis, nors M. Burokevičiaus vedama Lietuvos komunistų dalis su tuo ir nesutiko.

„Deja, mūsų partijos kolegos su tuo nesutiko ir mums labai dėl to gaila“, – pareiškė A. Brazauskas, bet jo ilgą kalbą neiškentęs pertraukė pats M. Gorbačiovas.

„Jie ima pavyzdį iš jūsų. Mes juk jus raginome nedaryti to, ką padarėte. Tai jie pasielgė lygiai taip pat, štai kokia logika“, – rėžė M. Gorbačiovas.

„Na, mūsų niekas neragino“, – apsimetė A. Brazauskas.

„Aš jus raginau, taip?“, – piktai drėbtelėjo Sovietų sąjungos lyderis.

„Ne, ne jūs, o jie“, – toliau sąmyšį kėlė A. Brazauskas, o salėje pasigirdo nepasitenkinimo šurmulys. Tuomet LKP vadovas kone pamokslininko tonu priminė M. Gorbačiovui, kad dar per lapkritį įvykusį susitikimą jam papasakojo apie visą galimą įvykių seką.

„Mes juk už stabilumą. Užtikrinu jus, kad šis mūsų žingsnis (LKP atsiskyrimas) padės stabilizuoti padėtį respublikoje. Jūs, draugai, su tuo nesutinkate, bet patys pamatysite“, – žadėjo A. Brazauskas. Įsidrąsinęs Lietuvos politikas ėmė aiškinti, kad ir visai Sovietų sąjungai reikia tokių permainų, kurios įvyko Lietuvoje, o tai esą atitinka paties M. Gorbačiovo permainų politiką.

Neigė ryšius su JAV ambasada

Iš anksto žinojęs apie Maskvoje skaldančius gandus, jog pasitaręs su Sąjūdžiu jis asmeniškai spaudė LKP narius, kad šie balsuotų už partijos atsiskyrimą, A. Brazauskas darsyk perkėlė atsakomybę nuo savęs ant kitų. Esą dėl kaistančios padėties šalyje „eiliniai partijos nariai iš apačios“ reikalavo surengti suvažiavimą ir apsispręsti dėl atsiskyrimo. Ir nei jie, nei pats A. Brazauskas esą nepajuto išorinio spaudimo ar įtakos.

„Norėčiau stabtelėti ties ta vieta, kur Michailas Sergejevičius užsiminė apie užsienio valstybių diplomatų ryšius ir panašiai. Iš komunistų partijos nieko panašaus nebuvo, aš jums tai ir telefonu sakiau“, – tikino A. Brazauskas. KGB į Maskvą jau buvo išsiuntusi kelias ataskaitas, kuriose užsiminė, jog Sąjūdžio nariai ir galimai kai kurie LKP nariai bendrauja su užsienio šalių atstovybėmis.

Iš dalies tai buvo tiesa, bet kiek vėliau, mat Maskvoje nepasitenkinimą sukėlė Jacko Matlocko – JAV ambasadoriaus Sovietų sąjungoje susitikimas su Sąjūdžio nariais.

Tiesa, šis susitikimas įvyko prieš pat Nepriklausomybės paskelbimą, 1990-ųjų kovą, kai lietuviai teiravosi, kokia bus amerikiečių pozicija, jei Lietuva skelbtų nepriklausomybę.

Galimi Sąjūdžio ryšiai ir slapti pokalbiai su užsienio šalies, ypač JAV diplomatais Maskvoje sukėlė prognozuojamą reakciją – lietuvių nacionalistus esą kursto CŽV, o Sąjūdžio veiksmai yra platesnio Vašingtono plano sugriauti Sovietų sąjungą dalis.

„Tai Sąjūdis!“, – pasigirdo balsas iš salės, reaguojant į A. Brazausko užuominą apie galimus ryšius su užsienio šalių diplomatais.

„Aš nežinau“, – tyliai atrėžė LKP vadovas.

„Visas CK žino, o jūs nežinote“, – piktai burbtelėjo M. Gorbačiovas. Tačiau A. Brazauskas lengvai išsisuko nuo piktokos replikos, pareiškęs, kad pats tokiuose susitikimuose nedalyvavo.

„O jei tokia informacija apie galimą pagalbą kur ir pasirodė, ji yra neteisinga. Prašau jūsų tuo patikėti“, – gynėsi lietuvis.

„Turėkite visa tai omenyje, Algirdai Kazevičiau. Jau dabar kai kurie draugai kalba apie pinigų spausdinimą užsienyje. Derasi apeidami vyriausybę. Ir mums jau skambina, klausia, kas pas jus ten darosi“, – perspėjo M. Gorbačiovas.

M. Gorbačiovas pasijuto bejėgiu

Tuomet jis išklausė likusią A. Brazausko kalbos dalį, kur lietuvis gynė LKP sprendimą atsiskirti nuo SSKP ir pamėgino iškvosti svečia – ar jis toliau dalyvaus Sovietų sąjungos komunistų veikloje?

„Na, žinoma, sunku dabar atsakyti, juk praėjo tik kelios dienos po suvažiavimo. Jei kviesite – dalyvausiu. Mes, kaip Lietuvos komunistų partija aktyviai dalyvausime visuose Sovietų sąjungos procesuose“, – miglotą atsakymą pateikė A. Brazauskas.

„Gerai, antras klausimas: ar esate įsitikinęs, kad pasielgėte teisingai ir kad jūsų niekas neįtikino…? Ar manote, kad taip turi būti kuriama SSKP? Kad ir kitų sąjunginių respublikų komunistai turėtų taip elgtis, ar ne?“, – mėgino spausti A. Brazauską M. Gorbačiovas.

„Taip, bet aš jums pasakysiu, kad tokie pasiūlymai buvo teikiami dar XXVIII-jame SSKP suvažiavime. Daug kas kalbėjo apie komunistų partijų sąjungą“, – mėgino išsisukinėti A. Brazauskas.

„Štai jūs pasitraukėte iš SSKP, kiti išeis… Logiškai pagalvokime, kas gi lieka?“, – neatlyžo M. Gorbačiovas.

„Lieka visa sąjunga“, – replikavo A. Brazauskas, kaip mat sukėlęs juoko bangą salėje.

„Tai jau aišku, kad sąjunga lieka, o kaip partija?“, – klausė M. Gorbačiovas.

„Bet mes juk mažiukai, vos vienas procentas“, – išsisukinėjo LKP vadovas.

„Jūs palaukite, o jei iš SSKP išeina ukrainiečių, rusų komunistų, jei visi išeina?“, – tardė M. Gorbačiovas.

„Kur, kur išeina? Niekur juk neišeina“, – lyg žaisdamas teniso partiją atsimušinėjo A. Brazauskas.

„Iš SSKP išeina!“, – sunkiai tvardydamasis drėbė M. Gorbačiovas.

„Bet juk visi liekame Sovietų sąjungoje“, – nepasidavė lietuvis.

„Bet juk ne tame esmė. Jei visi išeina iš SSKP, tai reiškia galą partijai?“, – toliau kamantinėjo M. Gorbačiovas.

„Kodėl gi galas?“, – lyg užsikirtusi plokštelė stebėjosi A. Brazauskas.

„Mes juk pradedame kurti naują politinę organizaciją visai šaliai. (...) Kas tai? Ar jūs bent pagalvojote apie du žingsnius į priekį? Jau nekalbu apie didmeistrius, kurie galvoja 12, 20 žinsgnių į priekį, bent du-tris žingsnius ar pagalvojote, ką toliau daryti“, – kone į isteriją puolė M. Gorbačiovas.

„Žinoma, Michailai Sergejevičiau, aš politikoje nesu didmeistris, – į įžeidimą kandžiai reagavo M. Brazauskas ir toliau kartojo savo tezes apie būtinybę tokiu atsiskyrimo būdu stiprinti partiją, – turiu pasakyti, kad mano pagrindinis tikslas yra, jog partija liktų valdančiąja jėga“.

„O ar nereiškia, kad tokie pasiūlymai ir mintys, o dabar ir darbai daromi tik todėl, kad jūs nusprendėte palaidoti federaciją?“, – kaltinimą smeigė M. Gorbačiovas.

Tačiau sulaukęs A. Brazausko paneigimo Sovietų sąjungos lyderis turėjo atsitraukti – užpulti ir pagauti lietuvį meluojant nepavyko. LKP lyderio kamantinėjimą perėmė kiti CK nariai, tačiau ir jiems sekėsi ne ką geriau.

CK narei, ukrainietei Valentinai Ševčenko pareiškus, kad jos rankose atsidūrė A. Brazausko melą apie jo partijos populiarumą atskleidžianti knyga, lietuvis trūktelėjo pečiais ir teigė, kad tokios knygos tiesiog neskaitė, o tai esą ne partinis dokumentas, todėl nuomonės jis nekomentuosiantis.

Kitas CK narys, Vitalijus Vorotnikovas bandė iškvosti A. Brazauską, kodėl jis LKP suvažiavime balsavimą dėl partijos atsiskyrimo pavertė viešu, kur kiekvienas kandidatas turėjo parašyti savo pavardę.

„Balsavusiųjų prieš atsiskyrimą pavardės vėliau atsidūrė dienraštyje „Respublika“. Ir tada prasidėjo moralinio teroro banga. Ar tai tiesa?“, – neatlyžo V. Vorotnikovas.

Tačiau A. Brazauskas išsisuko nuo pirmojo klausimo, pareiškęs, kad tokia tvarka esą visiškai įprasta, o „Respublikos“ bei kitų leidinių cenzūruoti esą nėra galimybių.

Spaudžiamas pasiaiškinti dėl savo tolesnio likimo SSKP A. Brazauskas toliau išsisukinėjo, kol galiausiai buvo priremtas prie sienos. Vienas deputatas iš žiniasklaidai paviešintos ataskaitos pacitavo paties LKP lyderio žodžius, kad „atsiskyrus nuo SSKP vis tiek teks bendradarbiauti su SSRS ekonomika. Nutraukti visų ryšių iš karto nebūtų protinga“.

„Tai kaip tokie pareiškimai dera su jūsų patikinimais, kad nei Lietuvos komunistų partija, nei niekas kitas, išskyrus gerai žinomas jėgas, nekalba apie pasitraukimą iš Sovietų sąjungos“, – pailsėjęs vėl ėmė spausti A. Brazauską M. Gorbačiovas. Tačiau ir vėl sulaukė nuginkluojančios lietuvio gynybos.

„Taip, aišku, kad išėjimo iš Sovietų sąjungos klausimą kelia, labai kelia. Būčiau neteisus, jei apie tokias kalba tylėčiau, bet kartoju – LKP tokių klausimų nekelia ir nekėlė. O tai, ką draugas perskaitė, na ką aš galiu pasakyti? Ataskaita buvo lietuvių kalba, štai rusų kalba ataskaitos, turiu prisipažinti, neskaičiau. Reikės pažiūrėti“, – teisinosi A. Brazauskas, sukeldamas dar vieną ironiško juoko bangą salėje.

Į vertimo subtilybes įsijautęs Lietuvos komunistų lyderis panašiu būdų atrėmė ir dar vieną ataką. Aleksandra Biriukova parodė dokumentą, kuriame Lietuvos komunistų partijos nutarime skelbiama, jog „galutinis LKP siekis – nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas“.

„Ir kaip jūs tai paaiškinsite? Juk kalbate apie likimą Sovietų sąjungoje“, – spaudė A. Brazauską CK narė. Lietuvis ir vėl nesutriko.

„O ką reiškia žodis „nepriklausomybė“?, – ėmė filosofuoti A. Brazauskas ir dar labiau glumino oponentę išvedžiojimais, – juk tai tas pats, kas ir „suverenitetas“.

Paskaitykime žodyną ir jūs pamatysite, kad lietuvių kalboje tai būtent tai ir reiškia. Aš taip suprantu: padidintas kiekvienos respublikos suverenitetas. Sovietų sąjunga – tai valstybė, kuri turi pavadinimą, nes juk tai yra sąjunginių socialistinių respublikų federacija, apie kurią parašyta konstitucijoje, taip sakant, jos norma – suverenitetas“.

Michailas Gorbačiovas  Lietuvoje 1990 m. sausį.
Michailas Gorbačiovas Lietuvoje 1990 m. sausį.
© RIA/Scanpix

„Gerai“, – lakoniškai ištarė M. Gorbačiovas. Iki lemtingos Kovo 11-osios jis dar nesyk kvietėsi A. Brazauską į Maskvą ir pats prieš tai dar buvo atvykęs į Lietuvą 1990-ųjų sausį, mėgindamas įtikinti lietuvius pasilikti Sovietų sąjungoje. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad A. Brazauskas, tyčia padėdamas Sąjūdžiui ar tik vadovaudamasis savo asmeninėmis ambicijomis, gaišino Maskvą.

„Ypatingai noriu pabrėžti, kad draugas Brazauskas visą šį laiką vykdė kažkokią dvigubą liniją, dvigubą politiką, – sakė Vadimas Medvedevas. – Maskvoje per daugybę susitikimų, turbūt ne mažiau dešimties jis tvirtino vieną, o vietoje kalbėjo kitą.

Buvo pateikiama netiksli informacija apie tai, kas buvo kalbama politbiure, posėdžiuose, pasitarimuose. Per šiuos susitikimus viskas atrodė taip: esą aš ne prieš, aš suprantu, ką reikia daryti, bet respublikoje nusiteikimas toks, kad aš nieko negaliu padaryti, turiu su tuo nusiteikimu skaitytis.

O vietoje buvo kalbama visiškai priešingai: neva, Lietuvos KP CK kursą Maskvoje supranta, jį vos ne palaiko“, – A. Brazausko veiklą apibūdino CK politinio biuro narys Vadimas Medvedvas.

Sąjūdžio siekio jau buvo nebeįmanoma sustabdyti be jėgos panaudojimo. Vis dėlto grasinimai naudoti jėgą nepadarė įspūdžio nei Sąjūdžio atstovams, nei A. Brazauskui, kuris 1990-ųjų gruodį LKP pervadino į Lietuvos demokratinę darbo partiją.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvoje

Orai: laukia labai nemalonios permainos

Nenustebkite, jei šiomis dienomis staiga užklups lietus. Nekaltai dangumi plaukiantys debesys gali pažerti staigmenų, todėl būkite pasiruošę ne tik sušlapti, bet ir išgirsti griaustinį.

D. Grybauskaitė: Laisvės piknikas sutelkė drąsius laisvos šalies piliečius (188)

Antradienį Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Kauno rajone rengiamame festivalyje „Laisvės piknikas“. Prezidentę į šį festivalį pakvietė renginio iniciatorius žurnalistas, rašytojas ir leidėjas Andrius Tapinas.

A. Butkevičius: artimiausiu metu būtina suteikti bevizį režimą Ukrainai ir Gruzijai (95)

Čekijoje besilankantis premjeras Algirdas Butkevičius antradienį susitikime su šios šalies parlamento vadovu Janu Hamačeku pabrėžė, kad Ukrainai ir Gruzijai Europos Sąjunga kuo greičiau turi suteikti bevizį režimą.

Prabilo žmonos ir sūnaus Antalijoje netekęs tauragiškis (51)

Artimuosius Turkijoje džipui nulėkus nuo uolos praradęs tauragiškis savo skausmo viešai nedemonstruoja ir avarijos aplinkybes komentuoja santūriai.

„120s“ žinios: oficialūs įtarimai E. Masiuliui ir paskutinės džihadistų tvirtovės šturmas (3)

DELFI TV trumposiose žiniose žiūrėkite: didelės vertės kyšio priėmimu įtariamas buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis buvo apklaustas prokuratūroje, jam pateikti oficialūs įtarimai.