Pirmasis – Saliamonas Banaitis. Nors jo biografija turtinga faktų, kažkada teko dalyvauti diskusijoje, kur dalis garbios publikos nebuvo net girdėję tokios pavardės. Dar jaunystėje suartėjęs su knygnešių judėjimu Banaitis tapo Vinco Kudirkos bendražygiu. 1905 m., iškart po spaudos draudimo, jis Kaune įkūrė pirmąją lietuvišką spaustuvę. Per 10 metų tiražai pasiekė septynženklius skaičius, o tai buvo didelis žingsnis brandinant savąją tapatybę.
Nenurimo jis ir po Nepriklausomybės paskelbimo – reikėjo ginti šalį nuo iš Rytų atslenkančių bolševikų. Tam Banaitis suorganizavo savanorių būrį, jį apginklavo ir rėmė. Pasinaudodamas kontaktais su Vokietijos karininkais, jis sugebėjo nupirkti nemažai besikuriančiai Lietuvos kariuomenei reikalingų ginklų ir šaudmenų. Visa tai buvo laikas, kai idealizmas užgoždavo materialinius rūpesčius – Banaitis savo lėšas neatlygintai skirdavo Lietuvos reikmėms net ir tada, kai jam likdavo nedaug lėšų pragyventi. Ne visi supras jį dabar, ne visi suprasdavo ir tada, tačiau didžiausiems pokyčiams, reikalingi idealistai.
Dar mažiau žinomas signataras – Alfonsas Petrulis. Pagal pašaukimą Petrulis buvo kunigas, tačiau kartu aktyviai domėjosi ir moksliniu gyvenimu. Jam rūpėjo, kaip katalikybės idėjas įskiepyti kuo didesnei auditorijai. Nedera pamiršti, kad XX a. pradžia tai laikas, kai mūsų regione stipriai plito komunistinės idėjos, į religiją žiūrėjusios su neslepiama panieka. Tad, darbo Petruliui buvo tikrai daug.
Įdomu tai, kad Petruliui dalyvaujant Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. pati Vilniaus vyskupijos kurija paskundė jį tuometiniam Rusijos imperijos vidaus reikalų ministrui Piotrui Stolypinui. Dar labiau stebina tai, kad nematydamas didelio prasižengimo lietuvių bandymuose siekti kultūrinės autonomijos šis į skundą nesureagavo ir Petrulio nenubaudė.
Vilniaus bažnytinė vadovybė buvo labai nepatenkinta Petruliu, todėl, Vilnių užėmus Lenkijos kariuomenei, šis buvo greitai suimtas. Nors jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Nepriklausomą Lietuvą, signataras buvo išsekęs nuo nuolatinių konfliktų ir palyginus jaunas mirė.
Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad signataras pasižymėjo labdaringa veikla, organizavo sunkiau besiverčiančių studentų stipendijas. To meto kunigai nebijojo dalyvauti politiniame valstybės gyvenime, aiškiai išsakė savo pažiūras rūpimais klausimais, lygiai taip pat, kaip jas išsakydavo jų oponentai iš kairiosios stovyklos. Taikią nors polemiškai ir labai aštrią pasaulėžiūrų kovą nulėmė faktas, kad Vasario 16-osios Lietuvą kūrė labai skirtingi žmonės, turintys nevienodas valstybės idėjas. Visgi, jei jie nebūtų susitarę tą dieną prieš 99–erius metus, gal nebūtų ir valstybės, kurioje jų idėjos galėjo kovoti tarpusavyje.
Retai kas prisimena ir Jokūbą Šerną. Šis signataras išsiskiria tuo, kad buvo evangelikų reformatų tikėjimo. Kaip ir daugelis signatarų dar paauglystėje jis susidomėjo idėjomis, kaip revoliuciniu būdu reikėtų pakeisti nusistovėjusią pasaulio tvarką. Dėl to carinės valdžios buvo pašalintas iš gimnazijos.
Pažiūrėjus plačiau, ekonominė kova už Lietuvą vis dar nėra įvertinta.
Čia reikėtų atiduoti duoklę ne tik Smilgevičiui, bet ir žymiausiam tautinio judėjimo mecenatui Petrui Vileišiui, be kurio pinigų judėjimas niekada nebūtų taip plačiai išsivystęs. Smilgevičiaus idėjos turėtų būti aktualios ir dabarties verslininkams, nes jis sugebėjo elgtis taip, kad Lietuvos pasiekimai, ypač žemės ūkio srityje, įvarios gamybinės naujovės taptų vertinami ir visame regione.
Vis dėlto, ir dabar, atrodo, iki galo nesiryžtame susitarti ir pastatyti šiam žmogui deramo paminklo. Kita vertus, Lietuvoje yra daugiau nei pusšimtis gatvių, pavadintų būtent Basanavičiaus vardu. Neseniai jis tapo ir fikcijos dalimi, kai Andriaus Tapino romane „Vilko valanda“ pasirodė kaip nutrūktgalvis steampunkinės Vilniaus Alchemijos katedros vedėjas. Pripažinkime – nedaug turime tokių naujame amplua atsiskleidusių istorinių herojų ir tai rodo, kad Basanavičius mums vis dar aktualus.
Kodėl jį gerbiame? Esminėje polemikoje dėl Vasario 16-os akto jį pastebėti sunku. Čia veikė Vileišis, Klimas, Smetona, Kairys ir daugelis kitų, bet Basanavičius tarsi atsiduria šešėlyje. Tyliai ir ramiai Basanavičius liko Lenkijos okupuotame Vilniuje. Tai buvo tarsi moralinis simbolis, kad tauta be Vilniaus, nenurims. Nesiveržė jis ir į aktyviąją politiką. Vadinčiau jį idėjų generatoriumi.
Jonas Basanavičius iškėlė mintį, o ją įgyvendino kiti, tačiau generatorius svarbus tiek, kiek svarbi jo idėja – nepriklausoma tautinės Lietuvos valstybės vizija. Žinoma, 2017–aisiais ji kitokia nei buvo 1918–aisiais, bet tai buvo mūsų pamatai, ant kurių vis dar stovime.
Ką gi tokio keisto padarė Basanavičius, kodėl jis nusipelno neformalo vardo? Žinoma, dabar gana keistai skamba jo pseudoistoriniai svarstymai, bandymai žūtbūt įrodyti lietuvių kilmę iš trakų genčių, tačiau jo vizitas į Bulgariją svarbus dėl kitko. Čia jis pastebėjo Rusijos imperijos vykdytą politiką, kuri siekė, remiantis etnografiniu tautų apsisprendimo principu, skaldyti tuometinę Rusijos priešininkę – Turkijos imperiją. Tai Basanavičius savitai ir galbūt pats iki galo nesuprasdamas panaudojo prieš pačią Rusiją. Jis atsistojo ant Motiejaus Valančiaus kurtų pamatų ir išplėtė juos iki idėjos, kad lietuvių tauta turi lygiai tokią pat teisę turėti savo valstybę, kaip ir kitos.
Pradinį impulsą čia įnešė ir jo trumpas gyvenimas Čekijoje, kur tuo metu tautinio atgimimo idėjos jau buvo pažengusios toliau nei Lietuvoje. Basanavičius Prahoje gyveno 1882-1884 m. Būtent tuo metu jis subrandina idėją apie „Aušrą“, o toliau iš šios idėjos tik vystėsi, atsirado nauji žmonės, kurie tęsė pradėtus darbus.
Viskas baigiasi labai simboliškai – 20 labai skirtingų žmonių susirenka Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. prieš 99-erius metus ir vieningai pasirašė aktą, kuris visus juos vienijančią idėją – nepriklausomą Lietuvos valstybę – pavertė realybe. Realybę, kurią daugelis brangina ir taip geriausiai pagerbia signatarų atminimą.
Simonas Jazavita yra Misija Sibiras 16 dalyvis, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas.