Pagal susitarimą, Vyriausybės vadovu taps LLS lyderis Rolandas Paksas, Seimo pirmininku - Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas.
Tačiau norint turėti esminiams sprendimams privalomą 71 balso daugumą Seime, Naujosios politikos koalicijai teks pasikliauti vienmandatėse apygardose išrinktų 4 Lietuvos valstiečių partijos (LVP), 2 Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovų, Krikščionių demokratų sąjungos lyderio Kazio Bobelio ir verslininko Viktoro Uspaskicho balsais.
Kitaip tariant, kol kas Naujosios politikos koalicijos sutartis suteikia pagrindą tik mažumos Vyriausybės darbui, tačiau koalicijos partneriai "apsidraudžia", sutartyje numatydami, kad prie dokumento gali prisijungti ir kitos Seime atstovaujamos partijos.
Be to, 4 LVP atstovų palankumą NPK bandoma užsitikrinti, atiduodant Seimo pirmininko pavaduotojo postą valstiečių lyderiui Ramūnui Karbauskiui.
"Galima drąsiai sakyti, kad būsimosios Vyriausybės stabilumo klausimas tebėra atviras", BNS sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, politologas Raimundas Lopata.
Jo teigimu, Vyriausybės stabilumą lems ne tik "žaidėjai Seime ir Daukanto aikštėje (Prezidentūroje - BNS), bet ir partijų lobistai, tie, kurie kvėpuoja į partijų nugaras".
Be to, pasak R. Lopatos, "daug ką lems opozicija iš dešinės ir kairės".
Anot politologo, šiame Seime ypač stipriai atstovaujama Algirdo Brazausko socialdemokratinė koalicija, oponuodama Vyriausybei, "neturėtų pereiti tos ribos, kai Vyriausybė bus destabilizuojama".
Kairiųjų koalicija Seime turi daugiau kaip trečdalį (50) vietų, todėl gali be papildomų pastangų inicijuoti interpeliacijas kabineto nariams, rengti skundus Konstituciniam Teismui bei naudotis kitais įstatymų numatytais opozicijos parlamentinės veiklos įrankiais.
R. Lopatos teigimu, galimi du Vyriausybės ir opozicijos scenarijai. Pagal vieną jų - "Vyriausybei bus sunku", tačiau ji išliks stabili.
Pagal antrąjį R. Lopatos scenarijų, Vyriausybė be didelių kliūčių dirbs iki 2002 metų, kai NATO numato esminius sprendimus dėl naujų narių priėmimo.
Tuomet, mano R. Lopata, išorinės jėgos, nepritariančios Lietuvos narystei NATO, gali bandyti suaktyvinti opoziciją ir destabilizuoti padėtį.