NATO Achilo kulnas: vieta, per kurią Lietuvą galėtų atkirsti nuo sąjungininkų

 (1439)
Rusijos pavojus Baltijos šalims 2016 m. augs. Apie tai kalba vis daugiau aukšto rango kariškių ir ekspertų. Susirūpinti pirmiausiai turi lietuviai, mat priešiškai nusiteikusioms jėgoms užtenka užimti siaurą 100 km ruožą – ir nuo NATO būtų atkirstos visos trys Baltijos šalys.
Galimos Rusijos pajėgų puolimo kryptys
Galimos Rusijos pajėgų puolimo kryptys

Agresija prieš Baltijos šalis dar prieš kelerius metus atrodė kaip niūriausių ir sunkiai tikėtinų fantazijų vaisius. Netgi po 2008-ųjų Rusijos karo su Gruzija ir 2013 m. vykusių pratybų „Zapad“, kurių metu rusų kariai imitavo Baltijos šalių okupaciją, Kremliaus keliama grėsme bauginę analitikai buvo išjuokiami, kaltinti paranoja, triukšmo kėlimu.

Net ir dabar kartais suabejojama, ar ne per daug kalbama apie Rusijos grėsmę – taip esą įaudrinama, nuolat beprasmiškai bauginama visuomenė.Tačiau ne vienerius metus trukęs Rusijos karinių reformų, agresyvios užsienio politikos bei ambicijų šuolis dabar jau nebejuokina.

Teiginiai, kad po karinių kampanijų Ukrainoje bei Sirijoje kitu Maskvos taikiniu gali tapti Baltijos šalys, paremti Rusijos veiksmų analize bei žvalgybiniais duomenimis. Be hibridinio karo scenarijaus dabar vis dažniau nagrinėjamas ir klasikinės, tiesioginės karinės agresijos galimybė.
O tokio konflikto Baltijos šalyse realumą nagrinėjantys NATO šalių generolai bei ekspertai beda pirštu į žemėlapį ir rodo į siaurą ruožą Lietuvos bei Lenkijos pasienyje.

Suvalkų koridorius – šį keistą ir ne visai tikslų terminą išgarsino JAV generolas Benas Hodgesas, pats nesyk iš orlaivių atidžiai apžvelgęs vietoves. Dabar apie Suvalkų koridorių žino ne tik kiti aukšto rango NATO kariškiai, bet gynybos planus rengiantys planuotojai, dėliojantys galimo konflikto scenarijus.

Benas Hodgesas
Benas Hodgesas
© AFP/Scanpix

Grėsmę įžvelgė pratybose

Kalbos apie visiškai realų NATO karą su Rusija dėl Baltijos šalių nekilo staiga ir iš niekur. Su slapta informacija susipažinęs DELFI šaltinis, nenorėjęs nurodyti savo pareigų ir pavardės, tikina, kad pirmuosius atsipeikėjimo požymius NATO galima buvo stebėti maždaug prieš 5 metus.

„Ypač dideliu lūžiu galima vadinti pratybas „Zapad 2013“ bei 2014-ųjų gruodį vykusias iš anksto neskelbtas pratybas. Pastarųjų metu iš Uralo per dvi dienas permesta dešimtys tūkstančių karių. Buvo tam tikras šokas, žvalgyba nieko nežinojo“, - teigė DELFI šaltinis.

Aljanse jau kurį laiką kalbama, kad netikėtos didelio masto Rusijos karinės pratybos gali virsti tikru kariniu konfliktu. Šaltojo karo laikais, kai priešprieša tarp NATO ir Sovietų sąjungos buvo milžiniška, o abi pusės pagrįstai baimindavosi, kad priešininkų pratybos gali tapti staigios ir užmaskuotos invazijos pradžia. Todėl automatiškai buvo pakeliamas parengties lygis.

Būdavo ir tragikomiškų situacijų. Pavyzdžiui, Sovietų sąjunga manė, kad 1983-ųjų NATO pratybos „Able Archer“ - pasirengimas žaibiškam kariniam smūgiui, todėl Maskva ne šiaip pakėlė parengties lygį, bet ir buvo pasiruošusi pirmoji suduoti prevencinį smūgį.

Šiais laikais parengties lygis dažniau keliamas dėl terorizmo pavojaus. Be to, daugelis NATO narių nenori patikėti, kad Rusija rimtai ruošiasi galimam konfliktui su Aljansu. Baimintis pagrindo yra bent kelios priežastys, mat, karinių pratybų, kaip tikros karinės invazijos pradinės stadijos praktinis panaudojimas Maskvai nėra svetimas.

Suvalkų koridorius – šį keistą ir ne visai tikslų terminą išgarsino JAV generolas Benas Hodgesas, pats nesyk iš orlaivių atidžiai apžvelgęs vietoves. Dabar apie Suvalkų koridorių žino ne tik kiti aukšto rango NATO kariškiai, bet gynybos planus rengiantys planuotojai, dėliojantys galimo konflikto scenarijus.

Pastaraisiais metais išpopuliarėjęs terminas „hibridinis karas“ iš tikrųjų tėra praeityje naudota taktika. Ryškiausias pavyzdys – 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje. Tuomet Sovietai su Varšuvos pakto narėmis taip pat rengė karines pratybas netoli Čekoslovakijos sienos.

Pasibaigus pratyboms kariai bei technika negrįžo į nuolatinės dislokacijos vietas, o rugpjūčio 20-osios vakarą Prahos oro uoste nusileido „gedimą“ neva patyręs civilinis lėktuvas. Iš jo pasipylė apie 100 kresnų, civiliniais drabužiais vilkinčių ir gerai ginkluotų vyrukų - sovietų desantininkų. Jie užėmė oro uostą, į kurį per naktį žaibiškai buvo permesti tūkstančiai okupantų su technika.

Praėjus kiek daugiau nei keturiems dešimtmečiams po įvykių Prahoje, panašus scenarijus pakartotas Kryme, Simferopolio oro uoste. Tą 2014 vasario 27-osios naktį Simferopolio oro uoste lyg iš niekur išdygo dešimtys ginkluotų žaliomis uniformomis vilkinčių karių.

Tuomet kitą rytą pasaulis stebėjosi Kryme išvydęs uniformuotus karius be skiriamųjų ženklų. Ir nors Kremlius teigė nieko nežinantis apie rusiškas uniformas vilkinčius kovotojus, greitai nustatyta, kad jie – Rusijos specialiųjų pajėgų kariai.

Tad nenuostabu, kad 2014-ųjų rugpjūtį bei pernai metų kovą Lietuvoje buvo kilęs sujudimas dėl tranzitinių traukinių į Kaliningradą – pirmą sykį nerimas kilo dėl Kaune sugedusio traukinio, kitą sykį traukinį jau stabdė policijos pajėgos Vilniuje, įtarus, kad gabenami rusų kariai.

Rusijos-Baltarusijos pratybos Zapad 2013
Rusijos-Baltarusijos pratybos Zapad 2013
© Reuters/Scanpix

Itin svarbus Lenkijos vaidmuo

Potencialiais konflikto židiniais Baltijos šalyse dažniau įvardijamos rytinės Estijos bei Latvijos sienos, kur gyvena didelis procentas rusakalbių gyventojų, tačiau pastaruoju metu vis didesnis dėmesys skiriamas Lietuvos pasieniui.

Teoriškai Lietuvos padėtis nesiskiria nuo buvusios tarpukariu, kai beveik iš visų pusių galima buvo tikėtis puolimo – Lietuvai grasino Vokietija, Lenkija, o vėliau ir Sovietų sąjunga, įvykdžiusi savo grasinimus.

Šiandien grėsme galima būtų laikyti Rusijos sąjungininkę Baltarusiją, tačiau apie Aleksandro Lukašenkos valdomą kaimynę dar galima bus kalbėti atskirai. Kol kas neslepiama, kad didžiausias pavojus kyla iš Rusijos.

273 kilometrai pasienio su Kaliningrado sritimi gali būti stebimi, tačiau nuo to, kas slypi už sienos - tūkstančiai karių, puolamosios bei gynybinės karinės technikos, pastaraisiais metais ruošiamos realiam kariniam konfliktui, Lietuva viena sunkiai apsigintų.

Karinės grėsmės scenarijų iš Kaliningrado pusės yra ne vienas – nuo konvencinio konflikto eskalavimo iki hibridinio karo scenarijaus ar net branduolinio ginklo panaudojimo. Grėsmių pobūdis bei realumas priklauso nuo kelių faktorių: bendros taktinės situacijos, esamų pajėgumų, jų išdėstymo bei, žinoma, pačios Rusijos ketinimų ir NATO laikysenos.

Kaliningrado srities strateginė padėtis, priklausomai nuo ketinimų, susijusių su šiuo eksklavu, yra arba nepavydėtina Rusijai, arba NATO šalims. Kai po Antrojo pasaulinio karo Maskva suplėšė Rytų Prūsiją, išžudė ar išvarė vietos gyventojus ir didžiąją dalį teritorijos priskyrė sau, tuomet negalvota, jog ši sritis virs eksklavu. Bet žlugus Sovietų sąjungai būtent taip ir nutiko.

Puikus anglų kalbos terminas „sandwiched“ (įterptas) formaliai atitinka Kaliningrado srities padėtį: tarp Lietuvos ir Lenkijos įsprausta sritis išties kaip vidinė suslėgto sumuštinio dalis – iš visų pusių ją supa NATO teritorija arba tarptautiniai vandenys, iš kurių Kaliningradą bei jame esančią dalį Rusijos Baltijos jūros laivyno teoriškai galima užblokuoti tiesiog uostuose.

Išties neretai labiausiai militarizuota teritorija Europoje vadinamas Kaliningrado sritis tokia buvo senokai - paskutinėmis Sovietų sąjungos gyvavimo dienomis ir paskutinįjį XX a. dešimtmetį. Čia buvo sutelkta per 100 tūkst. karių, 850 tankų, 1,2 tūkst. šarvuočių, 350 artilerijos sistemų, apie šimtą karo laivų, 180 karinių orlaivių.

Bet palaipsniui kariniai pajėgumai Kaliningrade nyko – 1999 m. čia buvo likę 25 tūkst. karių, smarkiai sumažėjo ir sunkiosios ginkluotės skaičius. Kiek tiksliai – sunku pasakyti, mat dalis technikos liko užkonservuota sandėliuose. Vis dėlto skaičiuojama, kad Kaliningrade vis dar tebėra technikos, ginkluotės bei amunicijos at sargų trims Rusijos divizijoms.

2008 m. po karo su Gruzija prasidėjo Rusijos karinė reforma ir imta naikinti divizijas, jas keičiant į mobilesnius vienetus – brigadas. 2010 metų duomenimis iš viso Kaliningrade tebuvo likę 10,5 tūkst. karių, o didžioji jų dalis – pėstininkų brigadose, kurios gali vykdyti puolamąsias arba gynybines operacijas.

Šiuo metu Kaliningrade likusios vos dvi brigados– 79-oji motošaulių Guseve (Gumbinėje) ir 336-oji jūrų pėstininkų Baltijske (Piliavoje) bei 7-asis motošaulių pulkas Kaliningrado mieste. Kiekvienoje brigadoje tarnauja po maždaug 4 tūkst. karių.

Lietuvos kariuomenės, Baltarusijos pajėgų ir Rusijos Vakarų karinės apygardos karinių pajėgų palyginimas
Lietuvos kariuomenės, Baltarusijos pajėgų ir Rusijos Vakarų karinės apygardos karinių pajėgų palyginimas

Žinoma, esama ir kitų dalinių – ypač verta paminėti atskiruosius savaeigės bei raketinės artilerijos bei zenitinius dalinius, bet apie juos kiek vėliau.

Teoriškai Kaliningrado karinę grupuotę galėtų neutralizuoti Lenkija: prieš dvi rusų brigadas ir vieną pulką Lenkija netoli Kaliningrado sienos laiko visą 16-ąją Pomeranijos diviziją, kurioje – 9-oji „Stepono Batoro“ šarvuotoji kavalerijos brigada, dvi mechanizuotosios brigados, po artilerijos bei oro gynybos pulką.

Lenkų ginkluotė senoka, bet turint omeny sparčius Lenkijos ginkluotųjų pajėgų modernizavimo tempus, jau po kelerių metų netoli sienos su Kaliningradu gali stovėti atnaujinti tankai „Leopard II“, kurių kone pusvelčiui gavę iš Vokietijos lenkai dabar turi daugiau už pačius vokiečius.

Be to, kilus konfliktui Lenkija Rusijos pajėgas galėtų naikinti iš didelio atstumo. Iš JAV Varšuva yra įsigijusi sparnuotųjų raketų JASSM, o 11-asis Mozūrijos artilerijos pulkas Vengoževe (Unguroje) jau perginkluotas moderniomis lenkiškomis savaeigėmis haubicomis „Krab“, kurios gali taikytis į Černiachovske dislokuotą 152-ąją raketinę brigadą - pastarojoje jau kelis sykius bet laikinai buvo dislokuotos balistinės raketos „Iskander M“, galiausiai pakeisiančios „Točka –U“.

Dar didesnį nerimą kelia faktas, kad atlikti būtent tokius veiksmus rusų kariškiai jau nesyk praktikavosi. 1999 metais pratybose „Zapad“ Rusijos karinė vadovybė konstatavo, kad Kaliningradą užpuolus NATO, rusų konvencinės pajėgos nesugebėtų sustabdyti priešininko, todėl esą visiškai pateisinama būtų smogti taktiniais branduoliniais ginklais.

Teoriškai Kaliningrado karinę grupuotę galėtų neutralizuoti Lenkija: prieš dvi rusų brigadas ir vieną pulką Lenkija netoli Kaliningrado sienos laiko visą 16-ąją Pomeranijos diviziją, kurioje – 9-oji „Stepono Batoro“ šarvuotoji kavalerijos brigada, dvi mechanizuotosios brigados, po artilerijos bei oro gynybos pulką.

Rusija išplėtė šią „gynybinę“ doktriną ir pratybose “Zapad”. 152-oji raketinė brigada jau treniravosi, kaip suduoti branduolinį smūgį Varšuvai. O 2013 m. bendrose Rusijos ir Baltarusijos karinėse pratybose treniruotasi išlaipinti desantą, persikelti per upes ir sutriuškinti „neteisėtas karines grupuotes“. Baltijos šalys tokį signalą suprato pakankamai aiškiai.

NATO Achilo kulnas: vieta, per kurią Lietuvą galėtų atkirsti nuo sąjungininkų
© RIA/Scanpix

Ruošiasi uždaryti Suvalkų koridorių?

Tai, jog Kaliningrado karinė grupuotė ruošiama ne gynybai, o specifinėms užduotims, rodo keli dalykai. Per pastaruosius metus Rusija surengė bent kelias didelio masto žaibiškas, iš anksto neskelbtas pratybas Kaliningrade, čia permetant didelius kiekius karių bei technikos.

„Ten yra nuolatinis judėjimas. Krovininiai laivai nuolat kursuoja tarp Sankt Peterburgo ir Kaliningrado. Kas laivu gabenamame konteineryje – tankas, pėstininkų būrys ar apelsinai, joks žvalgybos lėktuvas neparodys“, - teigė apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Tiesa, jis pabrėžė, kad Kaliningradas kariniu požiūriu yra neapginama teritorija, jos pagrindinis uždavinys – A2/AD (anti acces/ Area denial) veikla. A2/AD - tai atgrasymo priemonės prieš priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti savo pajėgas vietovėje, kurią gina.

Vieną stipriausių NATO privalumų – įprastu tapusį dominavimą ore Rusija turi galimybę jei ne panaikinti, tai stipriai apsunkinti: Kaliningrado srityje nuo 2012 m. prie Pionierskij gyvenvietės veikia ankstyvojo perspėjimo oro erdvės stebėjimo radaras „Voronež-DM“, kuris gali stebėti visą oro erdvę virš Baltijos jūros ir Šiaurės Europos. O svarbiausia tai, kad eksklave dislokuoti du pulkai su priešlėktuvinės gynybos sistemomis S-300 ir S-400.

Rusijos raketų sistema S-400
Rusijos raketų sistema S-400
© AFP/Scanpix

Nors priešlėktuvinė gynyba pagal paskirtį tarsi turėtų būti gynybinio pobūdžio, bet gali kartu būti ir naudojami ir agresyviai, plečiant NATO galvos skausmu tapusį A2/AD faktorių – kitaip sakant į priešlėktuvinės ginkluotės aprėpio teritoriją niekas negali saugiai įskristi, o kadangi sistemos yra mobilios, šią teritoriją galima plėsti, pridengiant judančias sausumos bei desantines pajėgas.

Pavyzdžiui, du Kaliningrade dislokuoti S-400 divizionai jau ir taip dengia visą Lietuvos teritoriją, o dar reikia nepamiršti, kad didelio nuotolio priešlėktuvinę ginkluotę turi ir dalis iš pusšimčio Kaliningrade esančių Rusijos Baltijos jūros laivyno karo laivų.

Šis laivynas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingas: 2 seni „Sovremenyj“ klasės eskadriniai minininkai, o likę laivai – fregatos, korvetės, raketiniai ir patruliniai laivai, iš kurių tik 4 pastatyti XXI a. Be to, iš sovietų laikais buvusių dešimčių povandeninių laivų tėra likę trys.

Vis dėlto seklioje Baltijos jūroje turima ginkluotė bei praktiškai išugdytas gebėjimas ją valdyti sukuria ne tik naują mobilų A2/AD faktorių, bet ir konvencinio pirmojo smūgio galimybę.

Be vidutinio nuotolio priešlėktuvinių (liūdnai pagarsėjusio „Buk“ jūrinė versija) bei priešlaivinių raketų Kremlius toli nuo Baltijos krantų parodė kitą pajėgumą – sparnuotąsias raketas.
Karas Sirijoje Rusijai tapo ne tik senos bei naujos ginkluotės bandymų poligonu, įgulų treniravimu realiomis kovinėmis sąlygomis, bet ir būdu perduoti signalus.

Vis dėlto seklioje Baltijos jūroje turima ginkluotė bei praktiškai išugdytas gebėjimas ją valdyti sukuria ne tik naują mobilų A2/AD faktorių, bet ir konvencinio pirmojo smūgio galimybę.

Maskva parodė, kad kaip ir Vakarų šalys, Rusija supranta, kokią įtaką šiuolaikiniame kare gali turėti vadinamieji „standoff“ ginklai - paleidžiami iš didelio ir saugaus atstumo.

Sparnuotąsias raketas „Kalibr“ iš už 1 tūkst. km. gali paleisti net ir nedideli antvandeniniais bei povandeniniai „Kilo“ klasės laivai - pastarieji yra Rusijos Baltijos jūros laivyne. Sparnuotųjų raketų ataka gali būti surengta be išankstinio žvalgybos perspėjimo, tiksliai, kelių dešimčių metrų paklaida nušluojant ypatingos svarbos taikinius – vadavietes, oro uostus, ginklų sandėlius.

Be to, vargu ar Baltijos šalys gali lengviau atsikvėpti bei džiūgauti dėl neįvykusio desantinių laivų „Mistral“ sandorio - Kaliningrade tebėra 4 rusiški desantiniai laivai, kurie gali gabenti du pilnai aprūpintus jūrų pėstininkų batalionus, remiamus 40 tankų. Dar po kuopą gali gabenti du milžiniški „Zubr“ klasės laivai ant oro pagalvių.

Visą šią jėgą galima stabdyti savais laivais, tačiau jų NATO šalys Baltijos jūroje ypač daug neturi, tuo tarpu neatsitiktinai pastaraisiais metais suaktyvėjusios Rusijos strateginės aviacijos bombonešiai Tu-22M pasirodydavo tai prie Švedijos, tai prie Danijos ar Jungtinės Karalystės krantų: šių platformų originali paskirtis – visai ne Sirijos sukilėlių bombardavimas „kvailomis“ bombomis, o „protingų“ viršgarsinių priešlaivinių raketų paleidimas į NATO laivus.

Rusijos Baltijos jūros laivynui grėsmę galėtų kelti NATO aviacija. Tačiau neoficialiai kalbama, kad NATO Europoje trūksta pakankamai priemonių, kuriomis galima būtų slopinti arba sunaikinti modernų ir integruotą Rusijos priešlėktuvinės gynybos tinklą Kaliningrade.

Pastiprinimus gali iškviesti abi potencialaus konflikto pusės, tačiau užtenka pažvelgti į žemėlapį, norint įsitikinti, kad Rusijai jūros arba oro keliais aprūpinti Kaliningrado sritį nėra itin sunku, o ir nelabai yra kam sutrukdyti. Rusija pastaraisiais metais intensyviai daro tai, ką tobulino ištisus Šaltojo karo dešimtmečius – sutrukdyti Aljanso narių aprūpinimą iš už Atlanto.

Neoficialiai kalbama, kad NATO Europoje trūksta pakankamai priemonių, kuriomis galima būtų slopinti arba sunaikinti modernų ir integruotą Rusijos priešlėktuvinės gynybos tinklą Kaliningrade.

„Jau ką ką, o maskirovką ir slaptą stambių kariuomenės masių judėjimą rusai atidirbę iki tobulybės, NATO nuolat net Šaltojo karo laikais pražiopsodavo“,- teigė A. Bačiulis.

Su tokia priedanga nuo antskrydžių Rusija turi galimybę Kaliningrado karinę grupuotę panaudoti versti iš lengvai sunaikinamos į puolamąją ir staigiu smūgiu atkirsti Baltijos šalis.

Lietuvą su Lenkija jungiantis, o Kaliningradą ir Rusijos kišenėje sėdinčią Baltaru siją skiriantis siauras ir miškingas sausumos ruožas Suvalkų koridorius istoriškai yra vienas karo kelių į Lenkijos gilumą. Arba atvirkščiai – 1920 metais, dalis Lenkijos 2-osios armijos pro Suvalkų miškus per dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos teritoriją kirto bolševikams iš šono, tuo pačiu užimdami Druskininkus bei sudarydami sąlygas vėliau užimti Vilnių.

Šio ruožo pavadinimą dabar labai gerai žino Pentagone bei NATO būstinėse, mat jis primena Pirmojo šaltojo karo laikais garsėjusį Fuldos koridorių centrinėje Vakarų Vokietijos dalyje.

Manyta, kad būtent pro Fuldos koridoriaus lygumas pasipils sovietų tankų ordos, kurias būtų tekę stabdyti 300,000 JAV karių. Dabar amerikiečiai Europoje teturi dešimtadalį šio skaičiaus.
JAV karinių pajėgų vadas Europoje, generolas Benas Hodgesas neseniai atvirai būgštavo, kad būtent Suvalkų koridorius gali tapti „tuo tašku, dėl kurio dar labiau paaštrės santykiai tarp vis agresyvėjančios Rusijos ir NATO“.

Atkirsti Baltijos šalis patogiausia Lietuvoje

Kita vertus, Suvalkų koridoriaus galimam atkirtimui kol kas taip pat skiriamas geriausiu atveju tik teorinis dėmesys – Lenkija aplink Suvalkus nėra dislokavusi nė vieno didesnio karinio dalinio. Artimiausias didesnis dalinys yra Lietuvoje – Alytuje dislokuotas Kunigaikštienės Birutės ulonų mechanizuotasis pėstininkų batalionas.

Būtent Lietuva dėl istorinių ar kitų priežasčių vadinama realesniu Rusijos taikiniu, nei Lenkija. Todėl, anot DELFI šaltinio, Suvalkų koridoriaus terminas ir nėra tikslus – tiksliau būtų vadinti Suvalkijos arba Dzūkijos koridoriumi. Su tokiu pataisymu sutiko ir A. Bačiulis.

„Nemanau, kad rusai Suvalkus uždarinėtų per Lenkiją, veikiau ją visai apeitų, demonstruojant, kad karas tik su Baltijos šalimis. Politiškai daug paprasčiau kirsti Vilkaviškis - Kazlų Rūda (apeinant amerikiečius Marijampolėje) ir Druskininkai - Alytus kryptis. Ir mes nieko negalėtume padaryti“, - teigė A. Bačiulis.

JAV karinių pajėgų vadas Europoje, generolas Benas Hodgesas neseniai atvirai būgštavo, kad būtent Suvalkų koridorius gali tapti „tuo tašku, dėl kurio dar labiau paaštrės santykiai tarp vis agresyvėjančios Rusijos ir NATO“.

Nors didesnė dalis pasienio su Kaliningrado sritimi sutampa su vandens telkiniais – Nemunu, Šešupe ir Vištyčio ežeru, tai nėra didelė kliūtis Rusijos pajėgoms, kurios pastaraisiais metais itin intensyviai ruošiasi desantinėms operacijoms, bei muštruoja pontoninių perkėlų dalinius.

Pavyzdžiui, vos už 17 km nuo Pagėgių prie pat Nemuno Rusijos dalyje įsikūręs 73-asis pontoninių perkėlų batalionas. Jis – ne vienintelis toks dalinys Kaliningrade iš kurio Lietuvos pasienį galima kirsti dešimtyje patogių vietų, turint omeny, kad Lietuvių pasieniečiai naudojasi Rusijos firmos „Polus-ST“ davikliais. Šių metų pradžioje kelti rimti klausimai, ar rusų specialistai negalėtų tiesiog nuotolinių būdu išjungti šiuos pasienyje įrengtus judesio daviklius.

A. Bačiulio teigimu, sovietų laikais tankų batalioną per Nemuną perkelti buvo galima per 25 minutes, šiandien prireiktų daugiau laiko, bet ne daugiau nei pusantros valandos.

Per Kybartų pasienio punktą arba per Kudirkos Naumiestį netrukdomi galėtų prasiveržti ir pavyzdžiui Marijampolę per valandą pasiekti mechanizuoti Rusijos daliniai. Minėtų Lietuvos miestelių gyventojai pastaraisiais metais jau nesyk skundėsi už sienos vykstančių nuolatinių pratybų dundesiu.

Vieninteliai „pasiklydusių“ pratybų dalyvių rusų karių kelyje būtų Vilkaviškyje esančios 106-sios KASP pėstininkų kuopos kariai, turint omeny, kad Birutės batalionas Alytuje taptų vienu pirmųjų artilerijos sistemų taikinių.

Būtent Lietuva dėl istorinių ar kitų priežasčių vadinama realesniu Rusijos taikiniu, nei Lenkija. Todėl, anot DELFI šaltinio, Suvalkų koridoriaus terminas ir nėra tikslus – tiksliau būtų vadinti Suvalkijos arba Dzūkijos koridoriumi.

Galiausiai prasiveržimo kelių galima rasti ir kitur – Sovetske (Tilžėje) be vargo užimamas Karalienės Luizos tiltas atveria Rusijos kariams kelią ne tik į Lietuvos kontrabandos sostinę – Pagėgius, bet ir galimybę atkirsti Klaipėdą.

Viena svarbiausių Lietuvos gynybinių linijų laikoma Klaipėda, apie kurios neva neteisėtą priklausymą lietuviams jau kelis sykius yra užsiminęs V. Putinas, taip pat yra pažeidžiama. Pirmiausiai per visiškai neginamą Kuršių Neriją, kurią žaibiškai užimti minėtieji Rusijos desantiniai laivai „Zubr“ jau praktikavosi netoli Baltijsko (Piliavos) bei Kuršių marias.

Pamirštas rusų karo kelias: kas jį gins?

Tiesa, Baltijos šalių atkirtimas per pietų Lietuvą – ne vienintelis grėsmės vektorius. Anot A. Bačiulio, viena realiausių ir pavojingiausių smūgio krypčių – puolimas iš Pskovo, kur dislokuoti vieni mobiliausių ir geriausiai paruoštų Rusijos karinių dalinių.

„Puolimas iš Pskovo per Daugpilį į Kauną Lietuvą galėtų padalinti į keturias dalis“, - pabrėžė A. Bačiulis apie NATO generolų dažnai pamirštamą kryptį. Pastaroji, galbūt netgi labiau, nei Suvalkų koridorius yra istoriškai mėgstamas Rusijos karo kelių maršrutas.

„Reikia nepamiršti to seno gero kelio nuo Pskovo per Daugpilį į Lietuvą. Pavyzdžiui nuo Pskovo per Daugpilį atsiveria visa šiaurinė Lietuvos dalis.

Tai patvirtino ir 1919 ir 1944 metų Raudonosios armijos žygiai – tos pačios kryptys. Užėmus Daugpilį atsiveria komunikacinės linijos į Panevėžį ir Šiaulius iki pat Palangos.

Tiesiog geografiškai patogiausios komunikacijos linijos, suformuotos dar carinės Rusijos laikais“, - sakė tarpukario laikotarpį nagrinėjantis karo istorikas Vytautas Jokubauskas.

„Sena taisyklė, kad kai gini viską, negini nieko, pasitvirtino 1939 m. Lenkijoje. Pajėgų sutelkimas prie Vilniaus ir kelio į Lenkiją reikštų sulindimą į katilą – faktiškai Pilėnai Vilniuje.

Todėl, manau, kad neatsitiktinai nauja brigada kuriame Žemaitijoje, o amerikiečiai savo karinę techniką laiko ne Pabradėje, kur būtų patogiau logistine prasme, o Mumaičiuose, netoli Zoknių“, - teigė V. Jokubauskas.

Jo manymu, reikia nepamiršti, kad Latgala – rusiška. Tokia buvo net tarpukariu, kai latviai nepasitikėjo latgaliais. Kai vykdavo šaukimas, imdavo eilinius, bet Latgaloje karininkų beveik nebuvo ir ten perkeldavo iš Kuršo.

„Tad kaip ginti teritoriją, kuri nenori būti apginta? Kur daugelis gyventojų neremia vietos pajėgų. Pavyzdžiui, atvykstate į kiemą, prašote duonos, vandens, tai greičiausiai negausite, o jei atvyks priešas, jam bus pasakyta kiek jūsų buvote, kur išvykote.

Didelių šalių kariuomenės gali sau leisti nepaisyti vietos gyventojų paramos klausimo, nes turi gerą aprūpinimą, o mažų šalių kariuomenės to leisti sau negali.

Tai parodė ir Nepriklausomybės kovos – 1919-1920m.: kur buvo vietos gyventojų palaikymas, ten Lietuvos kariuomenė veikė sėkmingiau, ten, kur vietos gyventojų palaikymo nebuvo, sekėsi kur kas sunkiau“, - priminė istorikas.

Būtent todėl rusų puolimo kryptis per Daugpilį yra itin pavojinga. Kaip išeitį galima prisiminti ir dar vieną istorinį pavyzdį: Kuršo katilą. 1944 metais sovietams įsiveržus į Baltijos šalis, dalis vokiečių ir latvių pajėgų aršiai gynė Latvijos vakaruose esančią Kuršo žemę.

„Sovietai daužė galvas į Kuršo katilą, bet jo nepralaužė iki pat karo pabaigos“, - priminė istorikas. Jo nuomone, kaip ir tarpukariu, Lietuva turėtų galvoti apie bendrą kovą išvien su latviais, mat pastariesiems greičiausiai nepavyks išlaikyti Daugpilio ir Latgalos“, - sakė V. Jokubauskas.

Tuo tarpu pajūrio, ypač pagrindinių uostų išlaikymas svarbus ir šiais laikais, mat per Klaipėdą, Liepoją bei Ventspilį galėtų ateiti NATO pagalba. Ypač, jei dėl Rusijos agresyvių veiksmų sunerimusi Švedija padėtų Aljanso pajėgoms.

„Klausimas, ar sugebame sulaikyti per Nemuną persiritus rusus? Mums reikia apginti ne tik Klaipėdą, bet ir Šilalę, Tauragę, Raseinius. Ir ne dieną ar dvi, o kelis mėnesius, o tada jau galima kalbėti apie realų teritorijos atkariavimą“, - pridūrė karo istorikas.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvoje

Paskutinę sesijos dieną parlamentarai išvadino vienas kitą padugnėmis (9)

Paskutinę pavasario sesijos dieną diskusijos Seime peraugo į nepagarbų žodžių mūšį, konservatorė Rasa Juknevičienė kolegas išvadino padugnėmis, socialdemokratas Artūras Skardžius kirto jos tėvui.

Paaiškino, kaip pensijas skaičiuos pagal naują tvarką – kas kiek gaus? (79)

Šią savaitę Seimas priėmė naują įstatymą, kuriam įsigaliojus senatvės darbingumo pensijos bus skaičiuojamos kitaip nei iki šiol. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) paaiškino, kuo skirsis skaičiavimai ir kaip tai paveiks konkrečius asmenis.

Į Lietuvą planuoja atvykti Japonijos kariai (7)

Rugpjūtį planuojamas Japonijos gynybos pajėgų mokomųjų laivų eskadros vizitas į Lietuvą.

Giraitės ginkluotės gamykla įtraukta į strateginių įmonių sąrašą: negalės būti privatizuota

Mažo kalibro amuniciją gaminanti Giraitės ginkluotės gamykla įtraukta į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių sąrašą.

Klaipėdoje lankosi JAV karinis laivas „USS Mount Whitney" (3)

Klaipėdos uoste su draugišku vizitu birželio 30-liepos 3 dienomis viešės Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno laivas „USS Mount Whitney“.