– Kokie žmonės į jus kreipiasi?
– Priklausomybė nesirenka socialinių sluoksnių. Maždaug pusė mūsų bendruomenės narių turi puikų išsilavinimą, darbinę patirtį. Yra ir buvusių pareigūnų, ir kunigų, ir mokytojų, ir verslininkų, ir menininkų, ir žmonių, turinčių vos 8 klasių išsilavinimą, kriminalinę patirtį. Didžioji dalis pas mus ateina jau viską praradę, tačiau džiugina, kad vis daugiau žmonių ateina dar nepraradę labai daug, bet jaučia, kad viskas slysta iš jų rankų. Taigi daugumai žmonių ne problema susirasti darbą, kai jie tampa blaivūs. Juos graibsto darbo rinka arba jie turi savo įmones. Tačiau yra tokių, kurie po įkalinimo patirčių, užgulti antstolių – jiems reikia padėti, už juos laiduoti. Turime keletą darbdavių, kurie nebijo priimti tokių žmonių. Statybų sektoriuje netgi privalumas, kad žmogus – buvęs alkoholikas. Tai reiškia, kad po atlyginimo jis neužgers ir kitą dieną ateis į darbą laiku. Prieš 5-6 metus, kai skambindavome su tokiais prašymais, visi bėgdavo nuo mūsų kuo toliau. Dabar kai kurie darbdaviai net patys paskambina ir klausia, gal turite kokį nors „normalų“, kuris jau galėtų dirbti.
Pirmą pusmetį pas mus žmogus turi gyventi uždaresnėje bendruomenėje, kad nutrauktų buvusius žalingus socialinius ryšius. Jis dalyvauja savianalizės užsiėmimuose, paskaitose, gauna daug savarankiškų užduočių. Vėliau jis pradeda dirbti, taigi grįžta į visuomenę, grąžina skolas, darbe susiduria su klausimais, kodėl negeria, bet pas dar gali gyventi iki pusantrų metų.
Pagal amžių viena banga – 20-30-mečiai, kurių turime nemažai, bet daugiausiai kreipiasi žmonės nuo 35 iki 50 metų, tiek vyrų, tiek moterų. Iš esmės tai susiję su vidutinio amžiaus krize. Iki tol žmonės gyveno dėl šeimos, vaikų, dar ko nors, o dabar nebelieka dėl ko gyventi, o dėl savęs nemoka. Taip pat daug kas po skyrybų bando nuskausminti situaciją ir nepastebi, kaip peržengia ribą.
– Kiek jūsų bendruomenėje svarbus tikėjimo aspektas?
– Be tikėjimo sveikimas apskritai neįmanomas. Prašome pasitikėti bent tais, kurie turi sveikimo patirtį. Tarp mūsų socialinių darbuotojų yra tokių, kurie blaivūs jau daug metų. Dirbame pagal Minesotos programą, bet ji adaptuota pusei metų. Mat keturių savaičių, kurios būna įprastai, daugeliui žmonių neužtenka. Ketvirtą savaitę jie tik pradeda susivokti.
Pas mus nuolat gyvena 21 žmogus. Pirmosioms dviem savaitėms žmogus ateina bandomajam laikotarpiui, po jų pasirašome arba ne susitarimą, kad jis čia gyvens bent pusmetį. Dažniausiai pabėga pirmosiomis dienomis ir kartais dėl juokingų priežasčių, mat jie būna motyvuoti tik išorinių aplinkybių – namiškių, skolų. Vienas pabėgo po dviejų valandų, nes negavo atskiro kambario (iš tiesų negyvenama po vieną ir dėl terapinių tikslų), nėra interneto, planšečių kambariuose.
– Yra mėgstamiausias svaigalas, bet jeigu jo po ranka nėra, tinka bet kas. Egzistuoja cheminė priklausomybė ir elgesio, pavyzdžiui, lošimas, kai žmogus svaigalų nevartoja, bet pokyčiai smegenyse vyksta labai panašūs. Vis dėlto šiuo metu vyrauja priklausomybė nuo alkoholio, dažnai alkoholis maišomas su narkotikais. Yra ir trigubų priklausomybių – alkoholis, narkotikai ir lošimas. Iš esmės dažniausias priklausomo asmens paveikslas – jau jokio skirtumo, kuo svaigintis. Taip pat pastebėjome naują tendenciją, dėl kurios šiuo metu dažniau kreipiasi moterys. Tai priklausomybė nuo psichoaktyvių vaistų – raminamųjų, slopinamųjų. Žmogus keičia psichiatrus, gauna vis naujus receptus ir valgo vaistus didelėmis dozėmis, kad susikurtų nejautros iliuziją, nes realybėje būti per sunku. Išvesti juos iš šios priklausomybės reikia medikų pagalbos. Liūdina tai, kad naujos psichoaktyvios medžiagos sukelia daug gretutinių psichikos sutrikimų. Kaip patarnauti seniesiems alkoholikams ir narkomanams, bent jau aišku, o su „naujaisiais“ kur kas sunkiau – tenka laužyti galvas, kaip prie jų prieiti, kaip jiems padėti, nes ne visada pavyksta su jais susišnekėti.
Dar viena nauja banga ateina, kelianti didžiulį nerimą, – internetu nesunkiai galima užsisakyti legalių narkotinių medžiagų. Tai labai baisūs narkotikai, turintys daug pašalinių poveikių, kuriuos jums gali pristatyti tiesiai į darbą, pavyzdžiui, kodiniu pavadinimu „jūros druska“.
Be to, mes drįstame kalbėti apie netiesioginę priklausomybę, kuria serga šių žmonių artimieji. Tai situacija, kai žmogus, ilgai gyvendamas su priklausomu asmeniu, nebesugeba gyventi savo gyvenimo, nes pradeda kontroliuoti kitą ir gyventi jo gyvenimą. Šniukštinėja, manipuliuoja, tikrina ir taip patys įgyja daugybę psichologinių problemų. Liūdnoji dalis, kad jeigu jis išsiskiria su vienu alkoholiku, būtinai susiranda kitą, bent pradedantį, kad vėl galėtų būti gelbėtojas ir nereikėtų spręsti savo problemų. Taigi artimieji, sakantys, kad myli savo žmogų, daro viską, kad padėtų jam sirgti. Žmogus turi atsitrenkti į dugną ir tik tuomet prasideda kilimas aukštyn. Tačiau kai tik tas dugnas priartėja, artimieji, paaukodami viską, ką turi, – savigarbą, pinigus, žmogų iš visų jėgų patraukia, kad tik jis neatsitrenktų ir grimztų giliau. Būna įvairių istorijų. Atvažiuoja mama su lošimo skolų prisidariusiu sūnumi, kuriam 24 metai, tačiau ji kalbasi kaip su keturmečiu. Prašai mamos – tik jokiu būdu negrąžinkite skolų. Mama atsako – esą lengva jums kalbėti. Kaip galima sūnui griauti gyvenimą, juk ateityje niekas paskolų neduos. Atvažiuoja jie po metų, o skolos jau ne 4 tūkstančiai, o 300 tūkstančių. Mama pasiryžusi ir jas grąžinti.
– Kaip narkotikai atsirado jūsų gyvenime?
– Reikėjo turėti daug puikybės, kad manytum pamatysiąs, kai tai tampa problema, ir galėsiąs bet kada sustoti. Tarsi būtum gudresnis už svaigalą, tai tik greitas, modernus būdas atsipalaiduoti, nesukeliantis jokių pasekmių. Pradinė vartojimo fazė iš tiesų labai apgaulinga. Regis, nėra jokių pasekmių. Tai ne alkoholis, todėl kitą dieną jautiesi darbingas. Ir šis pojūtis labai stiprina mitą, kad viskas kontroliuojama. Tačiau neįvertinama tai, kad vartojant svaigalus keičiasi ir tavo psichika.
Kitas dalykas, vertęs mane ieškoti tokio atsipalaidavimo būdo, - daugybė vidinių kompleksų ir dramų, apie kurias su niekuo nedrįsau kalbėtis. Maniau, kad tai, ką dariau, ir yra sprendimo būdas. Visą savaitę dirbdavau kaip arklys, todėl galvodavau – negi aš neturiu teisės atsipalaiduoti? Tai tarsi premija, o jei kažkas nesigauna – paguoda. Buvo apėmęs bejėgystės pojūtis – norėjosi su Dievo pagalba tapti stipriu ir kontroliuoti savo gyvenimą, tačiau bandymas sudaryti tokį tandemą – iš pat pradžių neteisingas lūkestis. Dievas neturėtų vykdyti mano valios. Man reikia išmokti būti savimi, priimti savo ribas ir nedėti lygybės ženklo tarp to, kad esu blogas ir esu ribotas, kad ne viską žinau ir ne viskas man sekasi. Deja, kai tenka susidurti su didžiuliu šalia esančių žmonių pasitikėjimu ir skausmu, su gyvenimiškomis žmonių situacijomis, kuriomis su tavimi jie dalinasi kaip su kunigu, kai neturi atsakymo ir tik norisi verkti drauge su jais, o taip norėtųsi turėti atsakymą, pasijunti silpnas. Nemokėjimas būti silpnam ir paskatino mane keisti savo savijautą chemijos pagalba. Tai savotiška emigracija iš realybės.
– Po kiek laiko pajutote, kad svaigalų Jums reikia?
– Iš pradžių tai buvo proginis vartojimas, susijęs su žmonėmis, kurie turi svaigalų ir vaišina. Įsijungdavo apgaulės mechanizmas – man atrodydavo, kad važiuoju susitikti su bičiuliais
ir atsipalaiduoti, nors žinodavau, kad bus vartojama ir būsiu vaišinamas. Nesinorėdavo jaustis balta varna, be to, patikdavo jų poveikis. Iš tiesų labai greitai nesąmoningai pradėjau ieškoti progų ir kurti jas pats. Kaip alkoholikui reikia susibarti, kad jis ramia sąžine išeitų gerti, taip ir čia ieškai pateisinamų progų.
Kodėl nebuvo baimės pamėginti pirmą kartą? Matai normalius žmones, bendraamžius, turinčius darbus, sakančius, kad narkotikų baubas – mitas vaikams pagąsdinti, bet mums, suaugusiesiems, kontroliuojamas dalykas. Tai drąsina, juk tau nesiūlo degradavęs žmogus iš Taboro. Pabandęs iš pradžių tikrai galvoji, kad primelavo dėl jų pavojingumo – nei bloga kitą dieną, nei norisi vėl pavartoti. Abstinencija daugeliui po pirmų kartų neatsiranda. Tiesa, noras ieškoti progų prasidėjo jau nuo pirmų kartų, bet noras sąmoningai ieškoti svaigalo, o ne progų, atsirado maždaug po šešerių metų.
– Kaip keičiasi narkomano gyvenimas?
– Mąstymas tampa tunelinis. Siaurėja interesai, tau niekas nebeįdomu, gali viską iškęsti, kad tik gautum svaigalų. Tie, kurie nesisvaigina, tau jau nebe draugai, jūsų niekas nesieja. Ir atsipeikėji, kai riba jau peržengta. Tuomet apima beviltiškumas. Beveik visus sustabdo teisėsauga – tiek narkomanus, tiek alkoholikus. Pagauna neblaivą prie vairo, o artimieji bando jį išsukti, kad šis išsaugotų teises, tikėdami, kad pasimokė ir pasitaisys. Žmogus jau nebeadekvatus, nors jam atrodo, kas viskas normalu. Tu rodai būrį žmonių, kuriems blogiau, ir tikini: esą, kai man bus kaip jiems, aš sutiksiu, kad turiu bėdų, o kol kas dar iki jų toli gražu. Todėl ir toliau slepi, meluoji, nesirodai kurį laiką viešumoje. Kaip bet kuris kitas narkomanas, bandžiau viską – kontroliuoti, nutraukti, pakeisti vaistais, tačiau ir vėl grįždavau. Maišiau nelegalius narkotikus su alkoholiu. Jų įsigyti visiškai paprasta. Kai esi buvęs kitoje barikadų pusėje ir atpažįsti ženklus, bejėgystė apima, kai matai, kad prie Petro ir Povilo bažnyčios žiedo aikštelėje vyksta prekyba.
Kai atsitokėjau, kad peržengiau ribą, kai supratau, kad mano gyvenimas jau kontroliuojamas noro apsvaigti, tik tuomet suvokiau, kad tai liga. Iki tol visada manydavau, kad tai mano „blogumo“ pasekmė. Žinoma, kai situacija karšta, pirmas noras – trenkti durimis ir pabėgti, todėl atsirado įvairiausių suicidinių planų. Šiandien sakau ačiū teisėsaugai, kad sustabdė ir apsaugojo ir mane, ir visuomenę nuo mano neblaivių poelgių. Kad kurį laiką neturėjau fizinių galimybių sau kenkti. Kai vakare mane sulaikė, kitą rytą visa žiniasklaida paryškintomis spalvomis pristatė mano situaciją. O mes labai bijome visuomenės nuomonės, to, ką apie mus kalba žmonės. Jau aštuntus metus gyvendamas blaiviai, sakau ačiū ir žiniasklaidai, nes dabar man paprasčiau gyventi. Visi viską žino apie mane, todėl atsisijojo žmonės, kuriems tai trukdo, ir pasiliko, kuriems praeitis netrukdo su manimi bendrauti. Buvau pasiryžęs mirti, kad niekas nesužinotų, kad esu priklausomas, kad nemanytų, koks aš baisus monstras. Tačiau sulaikytas niekur negalėjau pabėgti, žiniasklaida viską apie mane paskelbė, visi viską ir taip sužinojo. Taip motyvacija mirti buvo atimta.
Bendruomenė vilniečius kviečia į šeimadienį
Kunigo K. Dvarecko iniciatyva įkurta bendruomenė „Aš Esu“, priklausanti Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, skirta žmonėms, kurie, praėję reabilitaciją, nori grįžti į kasdieninį gyvenimą. Dažnas žmogus, grįžęs į savo įprastą aplinką atkrenta į priklausomybę, nes šuolis yra per staigus. Taip kilo idėja įkurti bendruomenę, kurioje priklausomi asmenys po reabilitacijos dar apie metus galėtų gyventi kartu. Jie dirba įprastus darbus mieste, mokosi, leidžia laisvalaikį, bet taip pat turi grupinius susitikimus, dvasininkų, psichologo ir socialinių darbuotojų palydėjimą, kurių metu aptaria grįžimo į sveiko gyvenimo kelią sunkumus ir drauge ieško išeičių.
Kovo 21 d. bendruomenė visiems vilniečiams, besidomintiems priklausomybių tema, organizuoja šeimadienį, kurio metu savo patirtimi apie cheminį ir psichologinį svaigalų poveikį dalinsis įvairių sričių specialistai bei įvairių priklausomų žmonių bendruomenių atstovai. Renginys vyks nuo 11 iki 17 val. Visų Šventųjų bažnyčioje. Daugiau informacijos: www.asesubendruomene.lt.
