"Kultūros įstaigų tinklas yra įšaldytas dar nuo sovietinių laikų. Valstybės biudžeto sudarymo tvarka per dešimt metų buvo reformuojama tik formaliai, o biudžeto programos sudaromos, remiantis sunkiai palyginamais ir kontroliuojamais rodikliais", teigia ekspertė. Ji siūlo išlaidas kultūrai skirstyti, remiantis objektyviais kriterijais.
Aptardama valstybės dotacijų ir kultūros instituicijų gaunamų lėšų panaudojimą teatruose, koncertinėse organizacijose, bibliotekose ir muziejuose, M. Starkevičiūtė stebėjosi, jog valstybė skiria lėšas "nuostoliams dengti" ir neatskiria fiksuotų išlaidų, skirtų pastatų bei administracijos išlaikymui, nuo "grynai kūrybai" skiriamos dalies.
Remdamasi Kultūros ministerijos ataskaitomis, ekspertė išsiaiškino, jog , pvz., ansambliui "Lietuva" 1999 metais vienam klausytojui valstybė skyrė 192,27 lito (pajamų gauta 7,87 Lt), o Nacionalinei filharmonijai - 147,36 Lt (pajamų gauta 16,75 Lt).
Tačiau Nacionalinis Operos ir baleto teatras, kurio pastatymai yra brangesni nei koncertai, 1999 metais gavo 95,97 Lt vienam žiūrovui (pajamų gauta 17,76 Lt).
Iš muziejų daugiausiai lėšų buvo skirta vienam Teatro, muzikos ir kino muziejaus lankytojui - 1999 m. 1889 Lt, tuo tarpu pajamų gauta 5,50 lt.
Tokiu atveju, M. Starkevičiūtė siūlo muziejui rengti įvairias šviečiamojo ar labdaringo pobūdžio ekskursijas, kurios bent kiek pateisintų valstybės skiriamus pinigus.
M. Starkevičiūtės požiūris į valstybės skiriamas stipendijas menininkams taip pat susijęs su piliečių kaip kultūros vartotojų koncepcija.
"Stipendijos turi būti skiriamos konkretiems projektams įgyvendinti, o stažuotės apskritai yra paties menininko asmeninis reikalas. Be to, mūsų menininkai visai nesistengia pasinaudoti Europoje esančiais pinigias - jiems daug lengviau nueiti į Kultūros ministeriją", sakė finansų ekspertė.
Ji taip pat siūlė nedotuoti leidyklų, o geriau nupirkti sunkiau parduodamų knygų tiražus ir išdalinti bibliotekoms.
Savo išvadose bei pasiūlymuose nepriklausoma finansų ekspertė siūlė kultūrai skiriamas lėšas visų pirma naudoti kultūros paslaugų pirkimui iš kūrėjų, o ne institucijų finansavimui, lėšas skirti remiantis lankytojų skaičiumi, festivalius ir kitus didesnius renginius finansuoti tik bendro finansavimo principu.
Komentuodama konkrečius atvejus, kultūros viceministrė Ina Marčiulionytė išskyrė grynai finansinio požiūrio į kultūros biudžetą privalumus ir trūkumus, abejodama, ar racionalu vertinti lėšų skirstymo kriterijus tokiu metodu.
Kalbėdama apie stipendijas, vice ministrė pabrėžė, jog "socialinė parama turi funkcionuoti ir būti atskirta nuo kūrybinių projektų".
Diskusijoje kalbėję meno kritikas ir parodų kuratorius Andersas Kreugeris (Anderšas Kriogeris), Lietuvos PEN centro prezidentas Almantas Samalavičius bei kiti valstybinių ir nevalstybinių kultūros įstaigų atstovai, įvertinę tokio tyrimo būtinumą, pabrėžė, jog kultūros politikos neįmanoma vertinti tik finansiniu požiūriu, nes egzistuoja aibė išlygų: elitinė kultūra, įvarios meno komisijos, kiekybės ir kokybės kriterijai.
Atviros Lietuvos Fondo Kultūros programos direktorė Elona Bundzaitė patvirtino, jog fondas yra suinteresuotas plėsti ir gilinti šį tyrimą.