Savo rankomis V. Lapina susikūrė kačių namą, suremontavo vonios kambarį. Ji konstruoja baldus, kovoja su ją apmulkinti pasirengusiais autoservisų meistrais ir dažniausiai šią kovą laimi.

Vyro vaidmeniui vietos, deja, nėra nei jos namuose Mažeikiuose, nei jos sukurtoje knygoje vaikams. Ir nors 40 metų autorei gražu, kai vyrai jai asistuoja, atidaro duris ar iškviečia šokti, vadinamuosius mergaitiškus reikalus jos gyvenime išstūmė berniukiški. 

Kaip nutiko, kad pagarsėjusioje V. Lapinos knygoje vaikams kritikai atranda kažką, ko autorė netgi nemanė įdėjusi – stereotipinį požiūrį į tai, kokia turi būti moteris ir kas privalu mergaitėms?
Kiekvieną gyvenimo akimirką planuojanti V. Lapina susitikimo metu į klausimus atsakinėjo kepdama kalėdinius sausainius ir jais puošdama šventinę eglutę – bandė knygos pristatymo metu Mažeikiuose gautą dovaną – „grybukų“ keptuvę.

- Jums, vaikams skirtos knygos autorei, prikiša vadinamųjų mergaitiškų, o gal tiesiog neva tipiškai moteriškų, stereotipų propagavimą. Kaip reaguojate?

- Tiesą sakant, nereaguoju niekaip. Juk pirmiausia parašiau knygą, o ne kūriau feminizmo ar antifeminizmo filosofiją. Tai nėra knyga, kuri būtų skirta tėvams, kaip jiems auklėti vaikus. Ir tai nėra knyga, kuri mokytų vaikus, kaip jiems sugyventi su tėvais. Tai knyga apie vaiką ir jo nuotykius, kuriuos jis patiria su savo draugu – mistiniu Kiukiu. Atvirai pasakius, atsakinėdama į klausimą, kaip reaguoju, jaučiuosi tarsi turėčiau pasiteisinti, kad neįgyvendinau kažkieno lūkesčių ar vizijų. Bet nesijaučiu kuo nors kalta, tai ir nesiteisinsiu.


- Ar domitės feministinės idėjomis, problemomis?

Vitalija Lapina
- Nesidomiu nei komunizmu, nei fašizmu, nei kapitalizmu, nei feminizmu, nei dar kokia nors ideologija. Man neįdomu. Ačiū toms moterims, kurios jaučiasi didvyrės išmušusios moterims teisę balsuoti, reikšti savo nuomonę ir nesėdėti prie puodų. Tačiau aš šiuos iškovojimus priskiriu natūraliai evoliucijai, kai žmonės atranda vienas kitą kaip partnerius nepriklausomai nuo feminizmo idėjų. Atsirandant naujoms technologinėms galimybėms, moterys pradeda įsitvirtinti ir kitose gyvenimo srityse, ne vien namų ūkyje. Yra juk ir dabar moterų, kurios sėdi namuose, skalbia, verda ir vaikus prižiūri, gauna vakarais į dūdą ir yra vis tiek laimingos, kad namie turi vyrą. Yra ir tokių, kurios pyksta, kai jas pirmas praleidžia pro duris ar atitraukia joms kėdę – jos priekaištauja vyrams, kad jas laiko neįgaliomis. Visokių yra, visokių ir reikia. Bet jei paklaustumėt manęs, tai man patinka, kai vyras rodo dėmesį, yra galantiškas, kai jis žino, kokį vyną pasiūlyti, iškviečia šokti. Ir taip, man stereotipiškai atrodo, kad pakviesti vyrą šokti yra tiesiog negražu. Man patinka gražus vyrų asistavimas. Ne tas asistavimas, kai patinas pagauna patelę ir atlieka savo gamtišką pareigą. Iš gamtiškų santykių man tada gal labiausiai patiktų vorų praktika, kai vorė suvalgo savo patiną dar jam nebaigus lytinio akto. Juokauju. Vyro iniciatyva asistuojant man patinka, bet tikrai neverksiu, jei vyras man durų neatidarys ir nepastums kėdės. Tiesa, greičiausiai, stereotipiškai pagalvosiu, kad jis – netikras vyras. Iš tiesų tai tokių dalykų nesureikšminu. Ir todėl man nelabai rūpi, kad kažkas patyrinėjo mano knygą per feministinę prizmę. Patyrinėjo, ir ką? Gyvenimas eina toliau. Esu žmogus, kuris gyvena savo laikmetyje, ir nesuku galvos, kuriai čia feministei padėkoti, kad vyras man neatidaro durų ar kad aš turiu teisę balsuoti.

- O ar jūsų gyvenime yra reikalų, kuriuos, kaip viena Jūsų knygos veikėjų, pavadintumėte mergaitiškais?

- Ne... manau, kad mano gyvenime tokių reikalų nėra. Bent jau jų neakcentuoju. Paskutiniu metu kaip tik padaugėjo visokios berniukiškos veiklos, kuri – nori ar nenori, bet braunasi į gyvenimą.

- Ir kokie tie berniukiški reikalai?

- Čia galėčiau papasakoti savo mašinos remonto istorijų. Pavyzdžiui, gajus stereotipinis požiūris, būdingas autoservisų meistrams, kad boba yra kvaila ir ji nieko neišmano apie automobilio sandarą bei remontą. Atvažiuoji į autoservisą, ir tau sako, kad automobiliui reikia pakeisti du daviklius, nors iš tiesų toks yra tik vienas. Baisiausiai nepatogu pasidaro ir meistrui, kuris pamato, kad boba ne tokia jau ir kvaila, ir man, supratus, kad ką tik norėjo apgauti. Seniai supratau, kad jei nori pigesnio automobilio remonto, turi domėtis ir klausinėti. Kitu atveju tai atsilieps piniginei. Suprantama, kad vadinamieji berniukiški reikalai ir kvailų bobų neišmanymas yra lygiai tokie pat stereotipai. Juk yra ir vyrų, kurie neturi nei laiko, nei noro domėtis automobilio sandara, ir autoservisų meistrai galbūt juos lygiai taip pat mulkina. Paskutinis labiausiai pralinksminęs atvejis, kai meistras bandė įrodyti, kad automobilio priekiniame skydelyje mirksinti lemputė reiškia ne ką kitą, o variklio gedimą. Kai tuo tarpu ji terodo, kad kažkurioje vietoje yra perdegusi lemputė. Tai tas meistras metė užmušantį, bet populiarų argumentą: „Jūs, bobos, nei žinot, nei ką, jums – by tik pašnekėt“.

- Gal panašiai rūšiai kalbų derėtų priskirti ir Jūsų knygos katytės Kruopos frazę „Mes, moterys, labai nepastovios“?

- Kruopa – aiškiai nėra teigiamas herojus, ir visi vaikai, mano manymu, šią frazę supras kaip ironiją ir šaržą. Bet į Kruopą panašių moterų yra. Ir apie burokėlių sultimis dažomas lūpytes rašiau, žinodama, kad tokių moterų, kurių pagrindinis darbas yra gražintis, taip pat yra. Aš iš Kruopos šaipausi kartu su skaitytojais. Ir visai negalvoju, kad kuriu sektiną modelį ar stereotipą.

- Kaip ir kodėl sukūrėte tokius personažus – degu Pipsę ir jos draugę katytę – kurios tokios „mergaitiškos“ ir labai rūpinasi patikti kavalieriams?

Vitalija Lapina
- Visų pirma, visa ši mergaitiška istorija tėra melagės Pipsės pramanai. Juk Kruopa tik ir taikėsi, kaip Pipsę išvilioti iš jos narvelio. Tai viena. Antra, vaikai taip ir supranta, kad melagė Pipsė pasakoja apie išgalvotus personažus, o jos nurodyti mergaitiški reikalai yra niekingi ir menkaverčiai. Ačiū Dievui, vaikai suprato geriau, kas norima buvo papasakoti. Bet kritikų darbas, matyt, toks – į viską žiūrėti rimtai ir nesuprasti nei šaržų, nei pajuokavimų. Tiesą sakant, kabinėjantis prie žodžių, galima ką nors nuvaryti ir iki kapo duobės. Tačiau tas, kas turi humoro jausmą ir supranta šaržą, manau, panašius epizodus vertina adekvačiai – priima juos ta pačia dvasia, kurioje jie ir buvo pateikti. Man atrodo suprantama, kad nenorėjau pasakyti, kad mergaitės etalonas yra kosmetika, plepaliukai ir pan. Rašydama knygą, be to, visiškai nesiekiau sukurti sektinų pavyzdžių. Kiukis irgi anaiptol ne idealus. Keista, kad dar neprisikabino kokios saugios vaikystės ir atsakingos tėvystės grupuotės, juk ten ir nesaugus elgesys su elektros įranga, namų skandinimas, maisto švaistymas ir net skatinimas apspjaudyti kaimynų vaikus. Mano knyga – ne apie tai. Aišku, esu dėkinga kritikei, kad šią knygą išsirinko iš penketuko ir taip atidžiai recenzavo, tačiau man atrodo, kad ji kur kas labiau recenzavo ne pačią knygą, o komisijos Metų knygos rinkimams pateiktą knygos anotaciją. Joje nurodyta, kad knygoje rasime supratingą veikėjos mamą. Štai ir kliuvo tai vargšei mamai... Iš tiesų ten vaizduojama mama anaiptol ne tobula ir ne visada kantri. Tokia, kokių dauguma: kartais jos būna pakančios, kartais – nepakančios, daug kas priklauso nuo aplinkybių. Ir mes juk apdergti paukščio vieną kartą susijuokiame, kitą – supykstame . Žmogus ne robotas, nėra programuojamas. Tikrai nenorėjau knygoje pavaizduoti tobulo mamos ir vaiko bendravimo, kai kas vakarą sekama pasaka, o kas rytą mama ir jos vaikas kartu valosi dantis. Kas tokią knygą skaitys?

- Kai kurie žmonės pačią Vitaliją Lapiną ir jo dukterį Luką tapatina su knygos herojais. Ar labai jie apsigauna?

- Knygos mama ir duktė nėra rašytoja V. Lapina ir jos vaikas. Sutapimai kilo iš mano tinginystės. Išnaudojau man palankią savo namų terpę – turiu keistus katinus, šunį, kuris, nors ir su dokumentais, tačiau nepraleidžia progos panaršyti po šiukšliadėžę, pagaliau turiu dukterį. Todėl per daug neapsisunkinau savęs ir neieškojau kažko, kas būtų visiškai svetima mano aplinkai. Tačiau knyga nėra apie mūsų šeimą ir gyvūnus. Ir mano dukra niekada neturėjo Kiukio, o ir mamą, įtariu, turi dar blogesnę nei knygos mama. Juokauju. Tiesiog žinau, kad nesu tobula. Niekada neturėjome ir degu Pipsės – šį gyvūnėlį laikė mano bendradarbė. Ji man ir papasakojo, kaip jų augintinis dingo ir kaip jo pėdsakus buvo galima atsekti pagal iškilnotas kiemo plyteles.

- Jūsų knygoje mama prisivalgiusi ledų dejuoja, dėl padaugintų kalorijų, lipa ant svarstyklių, ieško svorį mažinančios arbatos, telefonu su draugėmis aiškinasi, kur yra artimiausias sporto klubas. Ar Jūs pati dėl panašių dalykų sielojatės, ar Jums jie rūpi?

- Aišku, kad rūpi. Viena kolegė sielojasi, kad per liesa, aš išgyvenu, kad esu per stora. Todėl, kad tokia, kokia esu, nors ir patinku sau, bet priekaištų turiu. Norėčiau būti lieknesnė, įtilpti į dailesnius džinsiukus, galbūt apsimauti kokį miniaką, o gal net plastinę operaciją pasidaryti, kaip vienai mano draugei sakė dar maža Luka, garantuotai paveikta stereotipų: „Tau tai reiktų visai nusioperuoti (t. y., pasidaryti plastinę operaciją)“. Juokauju. Ir nekalbėsiu čia kaip kokia feminologė, tačiau man atrodo, kad moterų jau tokia prigimtis kartais dėl panašių dalykų pavirkauti.

- O gal tam tikri kūno išvaizdos etalonai – ne vien moterų dėmesio sritis, gal tai – stereotipas, kurį skatina dar ir įsigalintis sveikatos, sveikos gyvensenos kultas?

- Na, man atrodo tiesiog natūralu, kad mes nesam patenkinti savo pažastų kvapu, savo blakstienomis, nosies forma, kūno formų pokyčiais. Kiekvienas atrandame dėl ko pavirkauti. Tokia jau žmogaus natūra. Dėl svorio virkauti ir guostis yra paprasčiausia, nes jis labiausiai pastebimas. Kai tau spuogas ant užpakalio išauga, ne visi mato, ir tau pačiam tai ne taip aktualu.

- O vyrai?

- Na, šiais laikais būdingas kūno kultas. Bet tai nėra taip jau blogai. Juk nieko nesveiko jis mums neperša. Siekti idealios figūros nėra blogai, jei tai netapo vieninteliu tavo gyvenimo tikslu. Tačiau knygos mamos kalbėjimas apie kalorijas vaikui reiškia ne visai tą, ką knygoje perskaito kritikas. Kalorijos vaikui kur kas paslaptingesnis ir galbūt įdomesnis dalykas nei mamos kalbos apie tai, į kokį filmą ar spektaklį nueiti, knygą paskaityti. Be to, knygoje vaikas tai ironizuoja, ir tai suvokia mažieji skaitytojai. Jie tikrai labai pagaulūs ir supranta, kur juokaujama, o kur kalbama rimtai.

- Kiek knygos veikėjos Lukos mama panaši į Jus? Ar esate panašiai užimta, kenčiate dėl to, neskiriate dukteriai laiko tiek, kiek norėtumėte?

- Jei žmogus šiais laikais nori kažką pasiekti ir kažką turėti, kenčia visi. Esu iš tų, kurie nuolat skuba ir nespėja, dažnai vėluoja. Ir nesu tobula mama, bet norėčiau tokia būti.

- Kas verčia skubėti? Darote tai, kad išgyventumėte?

- Skubu ir daug kur dalyvauju ne tiek dėl išgyvenimo, kiek dėl paties gyvenimo. Man svarbu išgyvenant dar ir gyventi. Mano gyvenime suskaičiuota kiekviena minutė, ji skirta, kad ką nors nuveikčiau, kur nors sudalyvaučiau. Toks mano charakteris: man viskas įdomu, aš visko noriu. Štai, šimtą metų svajojau nulipdyti lėlę. Kažin kada, gal prieš porą metų netgi nusipirkau modelino. Maniau, kad dabar tai jau sėsiu kada ir nulipdysiu. Tačiau – nė velnio. Reikėjo sulaukti laisvesnio vakaro, kurio metu neleidau sau paprasčiausiai atsigulti į lovytę. Paėmiau į rankas modeliną, sėdome su Luka ir lipdėme. Luka lipdė savo sniego karalystes su besmegeniais, o aš ėmiau ir nulipdžiau ubagą.

- O kodėl – ubagą?

Vitalija Lapina
- Tuo metu tiesiog labai pykau ant ubagų. Dirbu du darbus: gamykloje teisininke ir dar televizijos pramonėje su scenarijų medžiaga. Ir abiem atvejais tai juodas, nors ir mėgstamas, darbas, kuriam aukoji labai daug savo laiko ir jėgų, vietoje to, kad darytum dar ką nors malonaus. Nesakau, kad man nepatinka rašyti scenarijus ar panašiai. Minėtus du darbus dirbu, kad čia, Lietuvoje, galėčiau normaliai egzistuoti. Ir visiškai ne todėl, kad noriu vartytis kaip inkstas taukuose. Kalbu apie tai, kad man reikia labai daug dirbti, norint išlaikyti save, savo vaiką, pagaliau – savo gyvūnus. Ir vieną dieną iškeli klausimą, kodėl turi ne tik iš savo sumokamų mokesčių, bet dar ir iš labdaros išlaikyti kažkokius tinginius. Suprantu, kad visokių atvejų yra ir visokios bėdos gali ištikti žmones. Bet kai matai, kad labdarą gauna tie, kurie tingi net pirštą pajudinti, kad užsidirbtų, skaudu ir neatrodo teisinga. Man apskritai neatrodo normalu, kai valstybė savo kuriama politika skatina nedirbti. Baisu. Bandžiau vienai skurdžiai gyvenančiai šeimai įsiūlyti Akmenėje savo močiutės daržą, jame yra ir vaiskrūmių. Jiems sodo nereikėjo, nes ten reikia pajudėti, kad sulauktum darbo vaisių. O kam jiems dirbti? Jie žino, kad gaus kruopų, o gal net dešrų, per „Maisto banko“ ar kurį kitą fondą. Nuvargęs, o dar prašomas paremti, imi sau darytis panašus į tą muštąjį, apie kurį sakoma, kad „muštas nemuštą neša“. Parama neturėtų būti valstybės prioritetas sprendžiant socialinius klausimus. Prioritetas šiuo atveju turėtų būti užimtumas. Nenorėčiau, kad ta mano tirada apie ubagus būtų ne taip suprasta. Jau sakiau, žmonės gyvenime į įvairias situacijas papuola ir tikrai būna tokių, kuriems reikia padėti. Bet gal ne žuvimi, o meškere?

- Kai kas vienišas motinas kaltina, kad nemokėjo pasirinkti tinkamo vyro ir, gimdydamos vaiką nuo bet ko, privalėjo prisiimti atsakomybę. Jūs ne tik vieniša per du darbus lekianti motina, bet ir pasirinkote vaizduoti panašiai užimtą vienišą mamą savo knygoje. Tėvo pėdsakų ten tiesiog nėra. Ignoruojate vyrus?

- Neignoruoju. Juk ir mano vaikas ne iš šventos dvasios atsiradęs. Luka turi gerą ir rūpestingą tėtį. O knygoje tėvo neatsirado iš dalies turbūt dėl tos priežasties, kad jo nėra mūsų namuose. Ir man tėvo buvimas namuose knygoje neatrodė toks jau labai būtinas vaiko bendrystės su jo draugu temai atskleisti. Juolab, kad praėjo tie laikai, kai šeimoje, kurioje nėra tėvo, jo nebuvimą reikia paaiškinti kokia nors tragedija – žuvo kosmose ar per kokius nors poligono bandymus. Kita vertus, niekas man netrukdo pasitaisyti: dabar rašomoje knygoje tėtį skaitytojai ras, ir ne bet kokį. O mamos ten tebus pėdsakai ir prisiminimai.