Briuselio centre esantis Molenbeko rajonas yra nuolat siejamas su teroro aktais, jų vykdytojais.
Kaip atrodo ir kuo gyvena ši Briuselio centre esanti getą primenanti vietovė? Kas šios bendruomenės narius priverčia įsitraukti į džihadą ir ką tai turi bendro su religija?
Medicinos inžinerijos srityje dirbantis flamandas Koenas Kobaertas jau dešimt metų gyvena seniausioje rajono gatvelėje. Per šį laiką jį priėmė vietos bendruomenė.
Paklaustas, kaip reagavo sužinojęs, kad Paryžiaus teroro aktus įvykdė žmonės iš jo kaimynystės, Koenas atsako: “Nenustebau”.
Pastarosios savaitės įvykius jis lygina su kino filmu – už lango vykdomi reidai, nuolat kaukiančios policijos sirenos ir visiška vietinių apatija rajono gatvėse.
Pokalbį pradedame jaukioje Koeno namų svetainėje šiam virinant arbatą.
- Papasakokite, kaip jūs apsigyvenote Molenbeke.
Tai nutiko prieš dešimtmetį. Buvau nusprendęs įsigyti savą būstą, tačiau tam daug lėšų neturėjau, o gyventi šalia miesto centro taip norėjosi. Mano akys nukrypo į Molenbeką. Aš tuomet apie jį nieko nežinojau, nebuvau net lankęsis čia. Pradėjau vaikštinėti šiomis gatvelėmis, ieškoti parduodamo nekilnojamo turto. Šį būstą aš radau greit ir man jis patiko – šalia buvo parkas, viena seniausių rajono gatvelių, miesto centras vos už 10 min pėsčiomis.
Tuomet apie šį rajoną nebuvo jokios informacijos spaudoje, jis tarsi neegzistavo. Šis rajonas buvo tarsi miestas mieste. Marokiečių getas.
Gatvė, kurioje dabar gyvenu, buvo pravardžiuojama ptnkakan straat. Išvertus tai reiškė “duobėta, apdergta gatvė”. Rajonas buvo labai skurdus ir pats savęs nesugebėjo išlaikyti.
Prieš dešimtmetį, miesto valdžia priėmė svarbų sprendimą – turtingesni miesto rajonai, privalėjo skirti dalį lėšų neturtingiems. Už tuos pinigus buvo pradėtos remontuoti gatvės, pradėta pastatų rekonstrukcija.
Šis mano namas yra keturiu aukštų, su didžiuliais garažais, kuriuos dabar renovuoju į dar vieną gyvenamąjį namą. Tuomet už jį sumokėjau 150 tūkst. eurų. Iš valstybės gavau dar 20 tūkst. jo renovacijai. Tiesa sakant, dabar pati žemė čia kainuoja daug daugiau.
Šis namas buvo tapęs narkomanų prieglobsčiu, o garažuose buvusios mašinų serijiniai numeriai buvo nušlifuoti. Mano draugai Belgai pašiurpo, kuomet išgirdo, kad kėtinu gyventi čia.
- Kaip jus priėmė vietos bendruomenė? Juk senųjų belgų tarp jų tikrai nedaug.
Taip, tai buvo įdomus procesas. To metu išvydau abu rajono veidus.
Vietiniai visai nesuprato, kodėl aš atsikrausčiau, kokie mano tikslai. Juk visi, kas šiek tiek prasigyvendavo, išsikeldavo iš čia. Tokios praktikos, kad kažkas, turintis pinigų, čia pirktų nekilnojamą turtą, nebuvo.
Jie, tiesiogine to žodžio prasme, vaikščiodavo aplink mano namą, stebėdavo mane. Jiems tai buvo tarsi smalsi pramoga.
Čia yra labai stiprus bendruomenės jausmas – čia žmonės sveikinasi, vieni kitus pažįsta. Tai yra tikras getas su savo gerąja ir blogąja puse.
Viskas labai pasikeitė, kuomet aš purvinais statybininko drabužiais eidavau į gatvę ir pats renovuodavau savo namą. Pagal jų kultūros supratimą, žmogus, būdamas gatvėje privalo būti reprezentatyvus. Todėl jiems tai buvo labai netikėta, aš pelniau jų pagarbą. Jie suprato, kad aš toks pat darbininkas kaip ir jie.
Tačiau nebuvo viskas taip gerai - pradžioje patyriau ir vagysčių, kurie įvykdė šioje vietoje anksčiau gyvenę narkomanai.
- Ar šie kultūriniai, religiniai skirtumai nėra sunkumas gyvenant čia?
Taip, tai yra musulmonų rajonas bendrąja prasme. Tiesa sakant, man visai nesvarbu jų religija, man visai nesvarbu kokie jų papročiai, tol kol tai netrukdo mano gyvenimui. Galbūt nustebsite, tačiau gyventi musulmonų aplinkoje yra privalumas: vakarais visuomet tylu, čia nėra alkoholikų. Vietiniai dirba sekmadieniais.
Nėra ir barų bei alkoholiu prekiaujančių kavinių, parduotuvių. Na, dėl pastarojo nežinau ar tai yra privalumas ar trūkumas (juokiasi).
Yra buvę atvejų, kai rajone bandė atsidaryti baras, tačiau vietiniai musulmonai su tuo greit susidorojo – suniokojo būsimą vietą.
Eidami gatve čia nepamatysite ir mečečių – jos įrengtos garažuose, kažkieno namuose ar net uždarose automobilių statymo aikštelėse. Kartais tiesiog pamatai prie lango sudėtas batų poras ir supranti - čia yra šventykla.
Taip pat šie žmonės yra labai svetingi. Ypač tai junti, kai esi jų kaimynas. Man gėda pripažinti, tačiau jie daug svetingesni nei aš.
Kitas įdomus aspektas, kad egzistuoja rasizmas pačioje musulmonų bendruomenėje. Ypač tarp marokiečių ir kitų afrikiečių. Tačiau visi jie į flamus žiūri kaip į kitokius, turtuolius.
Šią bendruomenę charakterizuojantis svarbus aspektas yra taip vadinamas “veido išlaikymas viešumoje”. T.y. garbės ir orumo nepraradimas, vengiant bet kokių nepatogių situacijų.
Tai yra bendras arabiškos kultūros bruožas, kuris pasijunta vaikų auklėjime: net patys marokiečiai savo sūnus vadina “mažaisiais princais”. T.y. jiems leidžiama daug, jie nėra kritikuojami viešumoje. Jie yra giminės pavardės pratesėjai.
Pavyzdžiui, visai neseniai, prie mano gatvėje esančios kepyklos, pradėjo buriuotis jauni marokiečiai. Vienas jų visuomet sėdėdavo gatvėje atsinešęs paplūdimio kėdę. Aš stebėjausi – kodėl jie neina į mokyklą, ką jie čia veikia ir kur jų tėvai?
Greit paaiškėjo, kad tai buvo vienas iš narkotikų pardavimo taškų. Praeitą savaitę jų namuose taip pat buvo vykdoma krata. Ši kompanija yra siejama su teroro išpuolių vykdytojų aplinka.
Apie tai, kad šis jaunimėlis pardavinėja narkotikus, žinojo visi, tačiau tėvui to į akis nesakė. O tėvas tai taip pat žino, bet tiesiog ignoruoja ir taip apsimesdamas išlaiko šeimos garbę. Svarbiausia, jog nesužinotų senelis, tuomet bus gėda ir tėvui, ir jo sūnui. Jie tiesiog apsimeta, kad to nežino.
Kartą pora šių jaunuolių įsilaužė į mano namus. Tuomet jie nieko nepavogė, bet aš juos mačiau. Negalėjau tiesiog nueiti pas jų tėvus ir pasakyti to. Padariau kitaip – papasakojau apie šį atvejį parduotuvės kasininkui, kuris pažinojo čia visus. Taip paverčiau šią informaciją gandais, kurie pasiekė ir jaunuolių tėvus.
- Vaikštant šiame rajone, jo siauros gatvelės nedaug skiriasi nuo likusių Briuselio senųjų rajonų. Kas jį verčia būti tokiu uždaru ir nekontroliuojamu?
Mano nuomone, svarbiausias aspektas yra labai kultūriškai ir religiškai glaudi bendruomenė. Bet koks nepažįstamas žmogus čia yra stebimas, kartais net sekamas. Jaunuoliai patruliuoja gatvėse.
Turbūt pastebėjote, kad policija čia nevaikšto gatvėmis, o greitai pralekia su automobiliu. Greitis reikalingas dėl to, kad dažnai į jų mašiną skrieja akmenys.
Kartą teko važiuoti kartu su pareigūnais. Mūsų automobilį apmėtė akmenimis. Tai yra problema - jie nekontroliuoja šio rajono. Tai primena laukinius vakarus. Policija čia neturi reputacijos. Ją prarado prieš du dešimtmečius, kuomet komisariatuose vyravo rasistinė elgsena.
Bet yra ir kitas aspektas – tol, kol problemos egzistuoja tik šioje bendruomenėje, kol narkotikai pardavinėjami viduje, tol policijai nėra reikalo kištis. Toks įspūdis susidaro. Apskritai, šis rajonas yra paliktas egzistuoti savarankiškai.
- Ar nustebote, kad Paryžiaus teroro aktų vykdytojai yra siejami su jūsų rajonu Molenbeku?
Atvirai sakant, ne. Molenbekas jau prieš Paryžiaus įvykius buvo susitepęs radikalizmu.
Man patys policininkai dar mėnuo iki kruvinų įvykių sakė: “tu esi drąsus, kad čia gyveni. Tavo kaimynystėje – teroristai”.
“Ką?” - tuomet nustebau. Pasirodė šie vaikinai, narkotikų prekeiviai, jau tuomet buvo sekami ir įtariami galimomis sąsajomis su islamo radikalizmu.
Keista, tačiau čia jaučiuosi saugus. Juk jie vieni iš kitų nevagia - čia tikrai saugi vieta gyventi.
Rajonas yra labai mažas, kompaktiška. Aš labai blogai įsimenu veidus, tačiau net neabejoju, kad mano ir šių teroro aktų vykdytojų keliai kažkur susikirto.
Jie – tipiniai Molenbeko gatvių vaikinukai, kupini testosterono, ištroškę adrenalino ir nuotykių. Todėl mane nestebina toks jų poelgis. Manau tokiais asmenimis galima lengvai pasinaudoti.
- Kaip manote, kokios esminės priežastys lėmė, kad šie gatvės “berniukai” tapo radikalais, įvykdė teroro aktus?
Manau tai įvairių priežasčių ir pasekmių kombinacija. Pirmiausia tai, kad nepaisant to, jog yra gimę čia, jie neturi aiškaus identiteto, šaknų: kas jie tokie? Marokiečiai? Belgai? Imigrantai? Šie žmonės savęs nelaiko belgais, nejaučia ir atsakomybės bei priklausomybės šiai šaliai.
Iš mūsų pusės jie patiria diskriminaciją - nėra laikomi belgais.
Taip pat svarbų vaidmenį vaidina ir šis “mažųjų princų” auklėjimo poveikis, kuomet vaikinams leidžiama viskas ir toleruojama. Net jų nusikalstama veika.
Kalbant apie religiją, mano nuomone, jos čia nereikėtų velti. Žinoma, teroro aktą vykdydami jie deklaruoja, kad tai vyksta “Islamo ar Alacho vardu”. Tačiau pažiūrėkite į šiuos vykdytojus. Juk jie nelankė mečetės, vartojo alkoholį. Tokį jų žingsnį aš sieju su nusikalstamumu ir savivertės nebuvimu.
Tu tampi organizacijos dalimi, tau suteikiamas identitetas, tu gali tapti herojumi. Mano manymu, taip jie save įprasmina.
- Kokie jūsų, vietinio gyventojo, manymu galėtų būti Molenbeko pokyčių variantai? Ar religija čia vaidina kažkokį vaidmenį?
Kaip ir kalbėjome, šie vaikinukai nebuvo religingi. Islamas ir konkrečiai imamai čia nedaro didelės įtakos jaunimui. Kita vertus netgi tie, kurie eina į mečetę, susiduria su imamo mokymais. Tačiau ar mes žinome, kas jie tokie? Kokia jų pasaulėžiūra? Kokį islamą šie imamai propaguoja?
Galbūt ir norėtume kaltinti religiją, tačiau, manau, jog ji čia nevaidina svarbaus vaidmens.
Spėju, kad tai yra susiję ir su diskriminacija. Senieji belgai į juos žiūri labai stereotipizuotai. Tai juntama mūsų bendruomenėje. Manau tai susiję ir su integracijos stoka, jų kaip šalies piliečių priėmimu. Iš vienos pusės mes atvėrėme sienas, juos priėmėme, tačiau ką padarėme, kad jie virstų belgais?
Apie tai kalbėti sunku – juk negalime tų, kurie įvykdė teroro aktus mūsų šalyse vertinti kaip aukų, o patys jaustis kaltais. Tai turėtų būti dvipusiai jausmai ir atsakomybės.
Aš čia gyvenu ir matau, kad Molenbekas yra paliktas savarankiškam gyvenimui. Taip, valdžia tikrai investavo į šį rajoną, padarė čia gyvenimą kokybiškesnį. Tačiau jie nekalbėjo su vietos bendruomene, nieko jų neklausė ir nenorėjo girdėti jų problemų.
Savo ruožtu aš organizavau įvairias akcijas čia, kurios pritraukė moteris ir vaikus. Taip pat ir praėjusi solidarumo su Paryžiumi akcija šio rajono aikštėje. Į ją dauguma atvyko baltaodžių belgų ir tik nedidelė intelektualių Molenbeko gyventojų. Kur visi vyrai? Kur jaunimas?
- Kaip atrodė jūsų kasdienybė praeitą savaitę?
Mes žiūrėjome pro langą ir mūsų gatvėje vyko tarsi filmo scena – įvairių tarnybų pareigūnai šturmavo mano kaimynų namą, apsupo gatvę. Buvo įdomu, tačiau baugu.
Visi renginiai buvo atšaukti. Kuomet nutiko teroro aktas, aš sėdėjau traukinyje į Paryžių. Vykau į ten vykstantį foto festivalį, kurį atšaukė.
- Ką vietos bendruomenė kalba po teroro aktų Paryžiuje? Koks jų vertinimas? Juk kruvinų išpuolių vykdytojai yra šios bendruomenės dalis.
Jie nekalba. Jie apsimeta, kad nieko neįvyko. Tai keista, tačiau aš nieko negirdėjau kalbant apie tai nei parduotuvėje, nei gatvėje. Kuomet aš pats klausiu, jie mandagiai išsisuka ir taip “nepraranda savo veido”. Jie man subtiliai leidžia suprasti, kad tai yra nemandagi ir nepageidaujama tema.
Mes visi Molenbeke tiesiog apsimetame, kad nieko nenutiko.