„Rusijos atveju tai yra įprastas įžūlumas. Šiai valstybei yra tam tikra tradicija, kad ji visą laiką bando turėti didesnę įtaką negu realiai jos ekonomika ar karinė galia leidžia“, – teigė politologas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius.
Politologas atkreipė dėmesį, kad ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino populiarumas Rusijoje iš dalies grindžiamas tuo, kad jis sugrąžino Rusijai įprastą elgeseną – kad svarbu būti pasaulinių forumų dalyve, draugauti su G7, atrodyti labai galinga ir stipria.
„Tai yra pats veiksmingiausias būdas paslėpti savo esminius sisteminius trūkumus – absoliučiai vienpusę ekonomiką, kurią senatorius Johnas McCainas pavadino, kad tai yra benzino kolonėlė su atominiais ginklais, geroką civilizacinį atsilikimą, giliai priešišką demokratijai politinę sistemą“, – teigė V. Valentinavičius.
Problemų kėlimas leidžia užsitikrinti dėmesį
Įprastas Rusijos veikimo būdas, pasak politologo – iš pradžių pridaryti visiems rūpesčių, o paskui pasisiūlyti į pagalbą juos spręsti, kaip, pavyzdžiui, atsitiko Sirijoje.
„Rusija nusprendė paremti savo seną sąjungininką Basharą al–Assadą, ne tik politiškai, bet ir kariškai, ir dabar žmonės susiduria su tokia situacija, kad su Rusija reikia kalbėtis“, – argumentavo V. Valentinavičius.
Politologo vertinimu, Vakaruose yra pakankamai daug ekspertų, kurie žino tikrąją Rusijos vertę.
„ Dabar praktiškai Rusija užstoja Šiaurės Korėją, ji dažnai balsuoja kartu su Kinija, Sirijos ir Irano klausimais ji užima pozicijas, kurios yra priešingos Vakarų pozicijoms. Visose šitose vietose, nekalbant apie Ukrainą, Rusija padaro problemą, bet be Rusijos tos problemos neišspręsi, todėl su ja kalbamasi“, – aiškino V. Valentinavičius.
Politologas abejoja, kad jos svorį adekvačiai vertina naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
„Kaip (žinomas britų žurnalistas – DELFI) Edwardas Lucasas šiandien CNN pastebėjo, D. Trumpas visiškai be reikalo Hamburge elgėsi su V. Putinu, kaip su lygiu, tuo nuvertindamas ir silpnindamas Amerikos lyderystę. Bet be D. Trumpo yra daugybė ekspertų, politikų, kurie labai gerai žino tikrąją Rusijos vertę ir atitinkamai kalba“, – teigė V. Valentinavičius.
Svarbu pasirodyti saviems
Nors balsavimas Rusijoje vis labiau tampa formalumu, pasak politologo, Rusijos lyderiams – tiek carams, tiek komunistiniams politbiurams, tiek moderniai prezidentinei V. Putinai diktatūrai, svarbu žaisti aukščiau savo svoriu, kad galėtų savo šalies žmonėms parodyti, kad „va, aš padariau savo šalį didžia, su mumis skaitosi, todėl balsuokite už mus“.
„Bet kuris vadovas, kuris nuo to nutolsta, praranda populiarumą. Tas labai aiškiai atsitiko su Borisu Jelcinu“, – teigė V. Valentinavičius.
Politologas atkreipia dėmesį, kad V. Putinas leidžia sau daryti tai, ko negalėtų joks demokratinės šalies lyderis – daryti, ką nori, neatsižvelgiant į visuomenės nuomonę.
„Jeigu D. Trumpas, kaip prezidentas, sugalvotų staiga atsidurti Sirijoje, tai būtų daugybė demokratinių ceremonijų. Jam reikėtų suderinti tai su Kongresu, gauti jo leidimą, lauktų daug derybų. Tokius sprendimus demokratinių valstybių lyderiai gali daryti tik atsižvelgdami į visuomenės nuomonę, tuo tarpu V. Putino rankos yra visiškai laisvos“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Tokiu būdu, pasak politologo, Rusijos prezidentas savo piliečius kvailina dvigubai: darydamas, ką nori, jis surengia spektaklį Sirijoje ar dar kažkur, ir paskui Rusijos piliečiai išplautomis smegenimis džiaugiasi, koks puikus jų lyderis yra, koks jis šaunuolis, kaip jo visi bijo.
„Tai yra mokyklos chuligano psichologija – nesvarbu, ką tu žinai, ką išmanai, kokie tavo gabumai, bet svarbu, kad tavęs bijotų. Jeigu tai būtų žmogus, tai būtų jo brandos stokos problema, o čia kalbama apie visą valstybę“, – sakė V. Valentinavičius.
Galios apibrėžimas kinta
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas dr. Giedrius Česnakas teigė, kad valstybių bandymas apibrėžti pagal galią iš esmės tarptautinių santykių studijose atsirado po Antro Pasaulinio karo.
„Hansas Morgenthau bandė parašyti, kas yra didžiosios galios. Po to sekė kiti, ir maždaug 1970 m. buvo prieita išvados, kad valstybių ekonomika ir jų karinės pajėgos pirmiausia apsprendžia valstybių galybes. Tuo metu buvo dvi galingiausios valstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga“, – teigė G. Česnakas.
Politologo teigimu, valstybės taip pat buvo skirstomos į regionines galybes, kurios gali daryti poveikį tam tikriems regionams, spręsti jų raidą. Ir po jų sekė mažosios galybės, kurias, pasak mokslininko, galybėmis labai sunku vadinti, nes jos iš esmės nėra tokios įtakingos.
„Tos diskusijos, kas yra galia ir kaip ją išmatuoti niekaip nesibaigė. Vėliau atsirado Josepho Nye prieiga, kad yra vadinamoji „švelnioji galia“, kuri kalba apie įtikinimą, nebūtinai privertimą. „Švelnioji galia“ keičia valstybių išsidėstymą“, – sakė G. Česnakas.
Jeigu karinių pajėgų dydis, karinės išlaidos, ekonomika, gyventojų skaičius, teritorija, ištekliai yra pamatuojami, tai, politologas atkreipia dėmesį, kad valstybės galimybes veikti kitas valstybes – daug sunkiau įvertinti.
„Europos Sąjungaiviena įtakingiausių valstybių yra Vokietija, tai yra įtakinga ekonomika, didelis gyventojų skaičius. Vokietija pasižymi tuo, kad ji sugeba formuoti ES darbotvarkę. Jos galią didina buvimas ES“, – teigė G. Česnakas.
Pasak politologo, galios suvokimas kinta tiek moksle, tiek bendrai – pradėta kalbėti apie hibridinės galios elementus, vertinti technologinį pranašumą.
„Kai kurie ekspertai teigia, kad pasaulis darosi plokščias. Tai reiškia, kad galia tampa pasiskirsčiusi tarp labai didelio skaičiaus ne tik valstybių, bet ir tam tikrų organizacijų – pavyzdžiui, ES. (…) Galia yra ir suvokimas, bet ir materialių elementų įvertinimas“, – sakė G. Česnakas.
Rusijos pranašumą augina branduolinis arsenalas
Rusija, pasak politologo, pagal karines išlaidas pasaulyje užima trečią–ketvirtą poziciją, pagal ekonomiką ji yra maždaug vienuolikta – po tokių valstybių, kaip Pietų Korėja ar Kanada, tačiau ji turi didžiausią arba antrą didžiausią branduolinių ginklų skaičių.
Karinės ir ekonomikos galios poveiki ji, G. Česnako teigimu, patenka tarp penkių – dešimties stipriausių valstybių pasaulyje, be to ji yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė.
„Ji gali formuoti užsienio politiką ganėtinai plačiuose regionuose, į ką kitos valstybės turi atsižvelgti. Galima sakyti, kad Rusija elgiasi ganėtinai neatsakingai ir Sirijoje, ir Ukrainoje, bet jos toks elgesys leidžia jai veikti kitų valstybių užsienio politikos darbotvarkę. O gebėjimas formuoti darbotvarkę yra tam tikra galios išraiška“, – sakė G. Česnakas.
Nesusitaiko su mažesniu vaidmeniu
Politologas atkreipė dėmesį, kad Rusija didžiąja galybe jaučiasi maždaug nuo Napoleono laikų, 1815 metų. Sovietų Sąjungos laikotarpiu ji taip pat buvo antra įtakingiausia.
„Dabar tiek politikos formuotojams, tiek visuomenei, yra ganėtinai sunku prisitaikyti prie mažesnio vaidmens, nes beveik du šimtus metų ji užėmė vienos galingiausių valstybių statusą, ir ji natūraliai reikalauja to dėmesio ir užimti statusą , kad galėtų veikti kitus“, – sakė G. Česnakas.
Pasak politologo, šiai valstybei sunku suvokti, kaip būti normalia valstybe, įsitraukusia į tarptautinę bendruomenę, veikti per tarptautines organizacijas, ramiau, nekonfliktuojant taip intensyviai.
„Jeigu pažiūrėsime Sergejaus Lavrovo kalbas, ypač pasakytą 2016 kovą, tai buvo aiškiai pasakyta, kad Rusija yra viena galingiausių, ir ji turi tokį vaidmenį užimti“, – sakė G. Česnakas.
Rusija jaučiasi įtakinga, pasak politologo, kai su ja tiesiogiai kalba didžiausios valstybės, o jos pradeda kalbėti tik tada, kai yra kažkokie konfliktai.
Jis taip pat pastebi, kad Rusija, priešingai nei Vokietija, Prancūzija ar JAV, neturi nuoširdžių sąjungininkų.
„2001 metais, kai JAV įvyko teroto aktai, kiti nedvejojo, ar Penktas straipsnis galioja ir visos NATO, ir kai kurios Aljansui nepriklausančios valstybės siuntė karius į Afganistaną. Neabejotina, kad tokiu atveju ir Vokietijai, ir Prancūzijai būtų padėta, vadinasi, jos turi nuoširdžių partnerių, kuriais gali kliautis. O kuo gali kliautis Rusija? Nelabai kuo, nes net ir Baltarusija ar Kazachstanas žiūri į ją labai pragmatiškai“, – konstatavo G. Česnakas.