„Sako, kad Maironis paseno šiais laikais. Aš manau, šiandien jis lygiai tą patį, gal dar baisiau parašytų. Atėjo baisesni žmonės – vagia. Milijonus vagia – niekas nepasodina. Jei pavogsi 20 litų, byla garantuota. Pavogsi milijoną – nieko. Maironis mums daug ką sako. Sako net apie tai, kas šiandien Lietuvoje yra“, – Poezijos pavasarėlyje kalbėjo M. Martinaitis.
Jam nesuprantama, kodėl lietuviai Maironio giesmes prisimena tik tada, kai tėvynė atsiduria pavojuje – kai Lietuva okupuojama, kai prasideda gyventojų teroras. Poetas mano, kad lietuviai išbarstė Sąjūdžio metu žydėjusią vienybę.
Vienybė – praeityje, jos vietoje – chamizmas
Baltijos kelias buvo bendrumo jausmo pavyzdys, tačiau ta jungtis, pasak M. Martinaičio, greitai ištirpo, ją pakeitė įtarumas, tyčiojimasis:
„Kartais galvoju, kas mes, tie lietuviai, esam? Mano vienas pažįstamas man padovanojo nuotrauką – mes tada stovėjome Baltijos kelyje susiėmę už rankų. Buvome labai artimi. Aš prisiminiau tuos žmones. Koks trečdalis tų žmonių man nepaduoda rankos. Kodėl mes tokie įtarūs pasidarėm? Pilni laikraščiai kažkokių įtarimų, negerų darbų. Kodėl tiek daug pasityčiojimų? Turbūt peržiūrit kartais internetinius komentarus? Pasidaro taip liūdna. Koks nors iškilesnis žmogus ką pasako ar parašo – kokie komentarai, kokie žodžiai pasirodo. Rašyk ką nori – apšmeižk, pasityčiok.“
Pašnekovas, neslėpdamas šypsenos, atskleidė receptą, kuris galėtų sugrąžinti išblėsusį patriotizmą, o gatvėse ir aikštėse – Maironio giesmes: ,,Ką daryti, kad vėl žmonės sueitų į būrius? Aš juokaudamas pasiūliau paprastą idėją – reikia parašyti laišką Putinui, paprašyti, kad į Lietuvą atsiųstų kareivių pulką. Jie pervažiuotų per Vilnių. Tik atsargiai – ne ilgiau kaip dvi savaites. Žinot, rusų kariai ateina, bet nežino, kada išeiti. Tada aikštėse žmonės pradėtų giedoti. Kaunas giedotų Maironį.“
Garliava – rinkimų kovos ringas?
M. Martinaitis DELFI teigė manąs, kad Maironis šiuolaikinėje visuomenėje jaukiai nesijaustų, mat jis nekentė susipriešinimo. Garliavos dramą, supriešinusią visuomenę, dėl jos atsiradusią „gerąją“ ir „blogąją“ Lietuvą, poetas sieja su artėjančiais Seimo rinkimais: „Tai yra dirbtinis dalykas – kažkokie klanai ar grupuotės. Artėja rinkimai. Reikia suskaldyti ir paskui manipuliuoti žmonių sąmone. Čia dirbtinis – išpūstas dalykas. Pirmiausia nereikia užsiimti provokacijom: provokuoja vieni – provokuoja kiti. Patylėt reikia. Lietuvoj yra du milijonai teisėjų, advokatų, prokurorų. Kiekvienas teisia. Demokratinėje valstybėje nebūna šito. Yra aiškus dalykas: teismas turi dirbti – pasakyti, kas kaltas, kas nekaltas. Gandai visokie skleidžiami. Bjauru yra. Prezidentė, Seimo pirmininkė negali palaikyti vienos pusės. Negali susidėti su viena grupe.“
Vis dėlto poetas įsitikinęs, kad valstybės pamatai tvirti. Jis atmeta įsigalinčią nuomonę, kad Garliavos istorija parodė, jog esą valstybės nebėra: „Valstybę turim, kurie plepa, tie valstybės neturi.“
Maironio metais dėmesys tautos dainiui – skurdokas
Nors šiemet Maironio metai, M. Martinaičio teigimu, jaučiamas šioks toks snaudulys – konkrečių darbų stygius. Atsakingos institucijos dabar jau susigriebė. Tačiau ar ne per vėlai? Poetas pasigenda tautos dainiui skirtų knygų – jas pavėluota išleisti.
M. Martinaitis sako, kad didmiesčiuose Maironiui rodomas dėmesys skurdokas. Jis kur kas didesnis mažesniuose rajonuose. Pašnekovo teigimu, jaunieji maironiečiai daug prisideda prie Jono Mačiulio gyvenimo faktų ir kūrybos sklaidos.
Poeto žodžiais, tauta, o ne Maironis prie jos turėtų priartėti: „Centras užsiima politika, rinkimais. Nelabai valdžiai turbūt rūpi tas Maironis. Jis ne vien tik knygose. Maironis yra žmonių atmintyje. Tie metai turėtų Maironį gaivinti, grąžinti į viešumą. Maironis buvo užmirštas. Mums reikia prie jo grįžti.“
Literatūros kritikė Janina Riškutė atskleidė, kad knygų apie Maironį išleidimo vėlavimas susijęs su jų finansavimu: „Finansavimas paaiškėjo kovo mėnesį. Kol leidiniai parengiami, praeina nemažai laiko. Dėl to yra tokia situacija. Dabar perdėm skurdi ta situacija. Tiek vyksta gražių renginių. Knygų mugėje žmonės klausinėjo Maironio poezijos. Poezijos pavasarėlių metu žmonės turbūt mielai įsigytų tas knygas.“
Vilniuje viešojoje erdvėje kabantys Maironio portretai ir jo eilėraščių posmai J. Riškutei kelia susižavėjimą. Ji mano, kad ši komunikacijos priemonė padeda priartėti prie tautos dainiaus.
Raseinių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos organizuotoje poezijos šventėje „Maironis sugrįžta“ savo eilėraščius skaitė ne tik Marcelijus Martinaitis, bet ir Janina Survilaitė, Elena Karnauskaitė, Sara Poisson, Viktoras Rudžianskas. Maironio eiles skaitė Petras Venslovas. Pagal Jono Mačiulo žodžius sukurtas giesmes giedojo Danielius Sadauskas.