M.Jankauskaitė: jei esi už tradicijas, priklausai visuomenei, kitaip tampi Penktąja kolona

Su užsieniečiais susituokusių moterų ir tautinių mažumų atstovų, kurie nori matyti dokumentuose originalias, o ne sulietuvintas savo pavardes, vadinimas Penktąja kolona atspindi patriarchalinį mąstymą. Tokiu atveju, anot lyčių lygybės gynėjos Margaritos Jankauskaitės, „teisingą“, tradicinį požiūrį ginantys žmonės tampa visuomene, o visi, mąstantys kitaip, - moterys, lytinės mažumos, neįgalieji nustumiami į pakraštį ir tampa tartum ne žmonėmis.

Antradienį surengtoje spaudos konferencijoje dalyvavę keli politikai ir kalbininkai tvirtino, esą tie, kurie siekia savo vardus bei pavardes rašyti ne tik lietuviškos abėcėlės raidėmis, bet visais lotyniško pagrindo rašmenimis (ǻ, ü, ê, x, q ir pan.), veikia prieš lietuvių kalbą. Vyriausybės siūlymą asmenvardžius rašyti originaliai jie įvertino kaip baisesnį nei carinės Rusijos Vilniaus generalgubernatoriaus vykdyta rusinimo politika.

„Visa tai skirta aptarnauti ne lietuvių tautos interesą, o, drįsčiau sakyti, Penktosios kolonos. Kai susidaro asmenų grupės, kurios veikia aktyviai ir agresyviai, veikia užnugaryje, slapstydamosi, jos visada, nori to ar ne, tampa penktosiomis kolonomis. Šiuo atveju prieš lietuvių kalbą eina mažumos. Jos neveikia atvirai, veikia dengdamosi kitais interesais, argumentais ir bando įprasminti savo veiksmus aukštesniu lygmeniu. Kas yra tos grupės: šiuo atveju labai kryptingai veikia lenkų tautinė mažuma, iš dalies rusų ir migruojančios moterys – tos, kurios iš užsienių parsiveža savo pavardes ir kiša čia kaip normalų lietuvių kalbos asmenvardį“, - spaudos konferencijoje kalbėjo signataras Romualdas Ozolas.

Komentuodama šiuos samprotavimus, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė M. Jankauskaitė siūlė prisiminti, kad Lietuvoje ištekančioms moterims nedraudžiama perimti vyro pavardę, nepriklausomai nuo to, ar jis yra mūsų, ar kitos šalies pilietis. „Kai pas mus moterys ima vyrų pavardes, nesipiktiname. Jei ji išteka už užsieniečio Weber, nori turėti jo, o ne kokio nors Vėberio pavardę. Weber nėra nei vyriška, nei moteriška pavardė. Tai yra ir kultūrinis dalykas. Imigrantė, turinti kitokią pavardę, nei vyro, gali susidurti su daugybe problemų, todėl natūralu, kad ji nori tokios pačios“, - sakė DELFI pašnekovė.

Gyvenant globaliame pasaulyje, žmonėms migruojant iš šalies ir į šalį, o santuokas kuriant ne klasiniu ar panašiu pagrindu, bet iš meilės esą nebereikėtų piktintis noru vadintis pavarde, kurioje yra lietuvių kalbai nebūdingų raidžių.

„Už kalbų apie vieningą tautą, nacionalinių, tradicinių vertybių gynimą slypi labai tipiškas patriarchalinis diskursas, - kalbėjo M. Jankauskaitė. - Minima grupės, tautos vienovė, visuomenė. Gaunasi, kad yra visuomenė ir masė penktųjų kolonų: moterys, lytinės mažumos, neįgalieji. Kas tuomet yra ta visuomenė? A kategorijos vyrukai, kurie iš paskutiniųjų gina barikadas? Kitų grupių – ne A – poreikiai tampa nebesvarbūs. Jei nesivadovauji „visuomenės“ taisyklėmis, pasidarai tautos priešas. Bet jei kažkokios nuostatos paliečia tave kaip diskriminacinės, kodėl nesipiktinti?“

Sustiprėjus patriarchaliniam požiūriui, visuomenės grupės, kurios jo neatitinka, marginalizuojamos. Kritikai esą nepripažįsta ar visai nesuvokia, kad tos grupės siekia per savo įvairovę konsoliduoti visuomenę.

„Jei atsiranda kažkoks reiškinys, vadinasi, jo reikia. Funkcionuoja kažkokie socialiniai dėsningumai, kurie skatina žmones taip elgtis. Kultūroje viskas keičiasi. Juk kažkada visai nebuvo pavardžių – nei moteriškų, nei vyriškų, nei mergautinių“, - priminė M. Jankauskaitė.