Mitologas D.Razauskas: lietuviškoji tapatybė – iš savęs ir iš Dievo

 (185)
Dainius Razauskas
Dainius Razauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kur slypi mūsų tapatybė? Kas gali būti lietuviu? Kas kaltas dėl šalies problemų? Kodėl visą laiką auga emigracija ir kas ją sustabdytų? Į šiuos klausimus kitokiu kampu pažvelgėme su mitologu dr. Dainiumi Razausku.

– Susitikome pasikalbėti apie amžinai besisukantį laiko ratą – praeitį, dabartį ir ateitį. Koks lietuviškos tapatybės likimas ir vaidmuo šiame rate?

Iš tiesų tai radikalus istorinis klausimas. Jau XIX amžiuje, dabartinės lietuvių tautos aušroje, žmonės suvokė, kad tapatybė nėra stabili, kad ji keičiasi priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir, kad senosios viduramžių Lietuvos tapatybė buvo ne ta pati kaip tautinio atgimimo laikų Lietuvos. Mes tarsi perimam valstybės istorijos tąsą. Jau ta pati tąsa rodytų, kad mes orientuojamės į tapatybes, bet ta raida vis tiek vyksta nuo visų aplinkybių priklausomai.

Anksčiau tapatybė galėjo būti, pavyzdžiui, feodalinė politinė – žmogus priklauso didikui, didikas priklauso kunigaikščiui, kunigaikštis karaliui ir tokiu būdu tas žmogus save supranta kaip lietuvį, kaip pavaldų Lietuvos aukščiausiam valdovui, nors jo gimtoji kalba gali būti rytų slavų, lenkų ar vokiečių. Tik XIX amžiuje išaugo nauja tapatybė, kuri tapatinosi su kalba.

Atgautas Vilnius – tai labai svarbus Lietuvos geografinis laimėjimas – sukėlė naują tapatybės problemą. Ar tie, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių, gali būti tikri lietuviai? Bet mes visą laiką turėjom totorių, karaimų, o slavų kalbos vaidino ypatingą vaidmenį Lietuvoje – lietuvių didikų kanceliarinė kalba buvo rusėnų, vėliau daug bajorų perėjo prie lenkų kalbos, todėl ilgą laiką buvo dvikalbystė, kai žmogus namie gali viena kalba kalbėti, o jo vieša kalba yra kita. Kol tapatybė nebuvo siejama su kalba, tol problemos šioje srityje nebuvo, kai tapatybė buvo pradėta sieti su kalba, atsirado naujų problemų.

Ką, jūsų manymu, reiškia pati tapatybė? Ar tai yra įgimtas, ar įgyjamas dalykas?

– Apie tai yra Aleksėjaus Dzermanto straipsnis. Ten sakoma, kad yra trys tapatybės lygmenys. Pirmasis – Lietuvoje gimęs ir lietuviškai kalbantis žmogus, antrasis – nebūtinai lietuviškai kalbantis, bet save lietuviu laikantis žmogus, trečias – savęs lietuviu nelaikantis, bet gyvenantis Lietuvoje ir lojalus Lietuvai žmogus.

Manau, kad tapatybė nėra vienalytė. Ji turi branduolinį turinį ir kažkokiais koncentriniais ratais plečiasi truputį silpnėjančia kryptimi. Lietuvis kaip Lietuvos pilietis yra tiesiog vienas iš tų lygmenų, tačiau pačiame centre būtų lietuvis iš prigimties. Todėl norėčiau pabrėžti, kad tapatybė nėra „arba esi lietuvis, arba nesi“, o gali būti keli to tapatumo sluoksniai.

Branduolys, apie kurį kalbu, nėra tik kalba. Jį sudaro tam tikri įvairius žmogaus jausmus, patirtį, suvokimą apimantys kertiniai išgyvenimai, kurie susisieja su tam tikra tauta, jos istorija, jos kultūra ir tradicijomis. Tai nebūtinai kažkoks apibrėžtas ir aiškus, bet labai stipriai emociškai veikiantis turinys.

Tapatybę kaip sąvoką sudaro du dėmenys. Abu jie yra savaip svarbūs ir aš manau, kad nereikia jų abiejų atskirti. Vienas dėmuo yra žmogaus savimonė – tai, kuo pats žmogus save laiko. Gali būti, kad to žmogaus tėvai yra žydai, jo gimtoji kalba rusų, bet jis gyvena Lietuvoje, jaučiasi lietuviu ir nori save tokiu laikyti. Kitas dėmuo yra vis dėlto objektyvesnis, susijęs su žmogaus kilme.

Tai kilmei priklauso teritorija, tėvų ir protėvių gentinė priklausomybė, gimtoji kalba. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos indėnas, kalbantis ispanų kalba ir niekada nebuvęs Lietuvoje, gal net apie ją negirdėjęs, tikrai niekaip objektyviai negali būti lietuviu. Tuo noriu pasakyti, kad yra riba, nuo kurios savimonė nieko nebereiškia. Savimonės dėmuo galioja, kol kilmė ir teritorija suteikia tokią galimybę.

– Kaip galima suprasti šiuolaikinio žmogaus-kosmopolito tapatybę?

– Kosmopolitiškumo sąvoka yra labai kebli. Dažniausiai save kosmopolitais laiko tų tautų atstovai, kurios yra apimančios kitų tautų atžvilgiu. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais rusai save laikė kosmopolitais, visai nemėgindami identifikuoti savęs su rusais kaip tauta. Jie tiesiog sakydavo: rusiškai mes kalbam todėl, kad tai yra pasaulinė kalba, mes – kosmopolitai, o jūs – nacionalistai. Bet jiems lengva taip kalbėti, nes jie vis tiek juk kalba rusiškai.

Taip pat ir anglai bei amerikiečiai labai lengvai save gali laikyti kosmopolitais, nes visas pasaulis kalba angliškai, bet pažiūrėčiau kokie jie būtų kosmopolitai Pietų Amerikoje, kur visi kalba ispaniškai. Pasirodytų, kad ir kosmopolitui pradeda kilti nacionalinės problemos. Kosmopolitizmas yra tam tikros vienos tautos išplėtimas, jos vyraujantis tarptautinis kontekstas.

Pati kosmopolitizmo sąvoka man yra sąlygiška, nes norėdamas neva susikalbėti su visais turi pasirinkti neva visų kalbą, o tai jau yra sąlygiška. Paprasčiausiai nėra visų kalbos ir jei šiais laikais nori virsti kosmopolitu, renkiesi anglų kalbą, iš tiesų tave traukia tik vienas iš anglakalbių orientacijos taškų, bet ne visas pasaulis.

– Jūs kosmopolitizmą palyginote su Sovietų Sąjunga ir A. Šliogeris yra pasakęs, kad ES yra to blogojo kosmopolitizmo širdis. Ką jūs apie tai manote?

– Aš SSRS gyvenau 30 metų ir labai emocionaliai tą išgyvenau – nuolatinę priespaudą ir pažeminimą lietuvybės atžvilgiu. Man sunku lyginti su Europos Sąjunga, nes nejaučiu tokio paties pažeminimo. Mažų mažiausiai čia yra metodų skirtumas. Prievarta gali būti keleriopa. Mes žinome, kad žmogus valdomas rimbu ir meduoliu.

Valdymas meduoliu veikia per pagundą. Niekas neverčia žmogaus būti europiečiu kosmopolitu, jis pats kažkodėl gundosi. Kaltinimo strėlės smaigalį reikėtų kreipti ne kažkur šalin, neva Europa nori mus nutautinti, iš tiesų problema yra mūsų pačių, mūsų mintyse ir mūsų širdyse. Niekas neverčia būti europiečiu, jeigu pats nenori.

– Kas tuomet vyksta su lietuviais, kodėl jie nutautėja ir emigruoja? Ar tai savęs ieškojimas?

Seni lagaminai
© Shutterstock nuotr.

– Emigracija kaip reiškinys turi daug priežasčių ir dėmenų. Vienas svarbiausių dėmenų yra ekonominis, taip pat svarbus socialinės aplinkos dėmuo. Mes labai klaikiai esame pratę arba įpratinti per sovietmetį vienas su kitu elgtis. Mūsų socialinė aplinka, jos emocinis fonas yra labai blogas, mes vienas su kitu bendraujame per prievartą ir baimę.

Bet, man regis, visų šitų problemų branduolys yra nevisavertiškumas. Ir sakyčiau, kad tai yra net ne psichologinė, bet dvasinė problema. Ji kyla iš senų laikų ir turi religines šaknis. Mano manymu, šiuo atveju krikščionybė padarė savo juodą darbą. Padariniai iki šiol labai akivaizdūs.

Rytų Lietuvoje visos bažnyčios turi tik lenkiškus užrašus, nors mes turime lietuvių kalbos kaip valstybinės įstatymus, bet bažnyčios tai tarsi neliečia. Ji yra radikalus polonizacijos veiksnys. Lietuvoje su krikščionybe buvo tik tokie pasirinkimai – arba virsti rusu, arba virsti lenku. Būti krikščionimi ir likti lietuviu galimybė atsirado tik XIX amžiuje su protestantiška Prūsija.

Taigi šis nevisavertiškumas reiškia tokią savijautą, kai žmogus mano, kad čia nėra tikrovės. Jei aš noriu gyventi tikrovėje, aš turiu būti kažkas kitas. Jei aš noriu kalbėti pasauliui, aš negaliu kalbėti lietuviškai, nes tai nėra tikra. Emigracijos variklis yra noras būti ten, kur manęs nėra. Čia yra iš dalies bendražmogiška problema – kur mūsų nėra, ten visada geriausia, bet kai ši nuostata įgyja pernelyg didelę reikšmę, žmogus pradeda bėgti nuo savęs. Žiūri per langą: va, eina išsitiesęs orus anglas, jį visi gerbia, jis drąsus, o aš kas? Aš kažkoks susigūžęs trobelėje sėdžiu ir esu niekas. Tai kaip man būti žmogumi, kaip man būti šiame pasaulyje? Reikia įsmukti ten, kur tie anglai, apsirengti kaip jie, kalbėti kaip jie, elgtis kaip jie ir aš būsiu žmogus. O kaip svarbu yra jaustis žmogumi, svarbiausias dalykas šiame pasaulyje!

– Kas lietuviškoje kultūroje yra tokio, kuo lietuvis galėtų didžiuotis ir ne bėgti nuo savęs, bet bendrauti su pasauliu savo būdu?

– Pirmiausia reikėtų neieškoti išorinių ženkliukų. Reiktų palyginti su valiuta. Vieni sveria auksą, kiti sidabrą, o mes tada ieškom, ką mes turime tokio, ką galėtumėm pasverti.

Paranku čia kalbėti ekonomiškai. Reikia užauginti savo ekonomiką taip, kad svertų. Kultūriškai kalbant, reikia atsigręžti į save, į savo šaknis, pagaliau į savo dangų virš galvos, į Dievą, kuris yra virš visų vienodu atstumu. Nėra tautų, kurios būtų arčiau Dievo. Tai suvokus, reikia auginti savo dvasią, savo sielą, ir tada visa, ką padarys lietuviai moksle, mene, kultūroje, ekonomikoje, augins tą valiutą, kuria galima parodyti savo vertę.

O kultūroje slypi neišbrendama begalybė tos valiutos. Tiesiog reikia atsigręžti ir auginti savo kultūrą. Viename pokalbyje buvo toks įdomus palyginimas: dvasinę kultūrą galime palyginti su medžiu.

Aplinkui auga milžiniški medžiai – anglų, amerikiečių, prancūzų, vokiečių kultūros medžiai – ir čia mūsų medelis, toks mažiukas. Po kuriuo medžiu eiti vaisių rinktis? Tai aišku po tuo dideliu, kur daugiau vaisių. Bet yra galimybė auginti tą savo medį. Ir tada jis anksčiau ar vėliau užaugs ir su Dievo pagalba bus toks pats didelis. Tam reikia tikėjimo, aukojimo, iš esmės religinio sandėrio. Aukojimas – tai kaip ugnies kurstymas. Įdedi malką, ji dega. Laistai medį – jis auga. Reikia nuolatinio aukojimo, atsidavimo, reikia įdėti sielos į tą sėklą.

– Jūs ką tik paminėjote ugnį. Neseniai išleidote knygą apie krosnį lietuvio pasaulėjautoje. Galbūt krosnyje, ugnyje ir slypi lietuvio savastis?

– Net ir Indijoje, kur nėra šalta, ugnis yra šventas ir garbinimas dalykas. Taip pat ir Iranas nuo senų laikų buvo ugnies garbintojų žemė. Todėl negalima sakyti, kad lietuvis dėl to būtų išimtis. Kaip simbolis, kaip reiškinys, kaip šilumos šaltinis ji brangi visiems.

Ugnis, vanduo, oras, žemė yra visose kultūrose svarbūs, nepaisant to, visos kultūros yra skirtingos. Kitaip sakant, tikslas yra ne rūpintis, kuo tu skiriesi iš kitų, bet augti į šviesą, kelti galvą į dangų perkeltine prasme. Jei žmogus auga į dangų, nors ir gauna gyvybinius syvus iš tų pačių elementų kaip ir visi medžiai, bet augina savo nepakartojamus vaisius. Tas poreikis lyginti kyla taip pat iš nevisavertiškumo, todėl toks santykis su pasauliu yra nereikalingas. Reikia rūpintis pagrindiniais dalykais, o ne vis atsižvelgti, kas yra panašus į tave.

– Jūs visą laiką minite Dievą. Ką jūs turite omenyje? Ką jūs laikote Dievu? Kiek šiandien žmogus, atsirėmęs į Dievą, gali kurti ir ieškoti savo išskirtinumo?

Nukryžiavimas
© Shutterstock nuotr.

– Pirmiausia tai šiandien ar ne šiandien, žmogui nėra kitos atspirties kaip Dievas. Galima sakyti, yra du poliai. Žmogus gyvena tarp žemės ir dangaus. Apačioje yra žemė, į kurią žmogus remiasi kojomis – tai tarsi reiškia sveiką protą, ekonomiką, sugebėjimą gyventi, medžioti, užsiimti žemdirbyste. O kitas polius yra šviesa, saulė virš galvos, kuri žmogų traukia. Kitaip sakant, yra tai, į ką mes atsiremiam ir kuo remiamės, o yra tai, kur link mes augame. Ekonomika yra gyvenimo priemonė, kuri užpildo pilvą, o prasmė yra branduolys. Tu gali žmogų maitinti, bet jeigu jis neturi gyvenimo prasmės, jis žlugs.

Kokį dievą? Šitam žodžiui yra mažiausiai 5 tūkstančiai metų. Žinoma, šios sąvokos turinys keičiasi, nes kiekvienam žmogui ši sąvoka įgauna kažkokį kitokį, asmenišką, turinį. Kadangi Dievo sąvoka tapo uzurpuota krikščionių, galima manyti, kad lietuviai kažkodėl atidavė tą sąvoką. Matyt, nebeliko mąstančių lietuviškai apie Dievą.

Kadangi lietuviški žyniai buvo patraukti iš socialinio gyvenimo, lietuviškai mąstyti apie dievą buvo liautasi. Apie dievą buvo galima mąstyti tik krikščioniškai ir lotyniškai arba lenkiškai. Susidarė įspūdis, kad krikščionys turi dievą, o senoji lietuvių religija yra kažkas kitokio, garbino medžius ir akmenis. Va čia yra visiškas kliedesys, tai yra išankstinė nuostata, neparemta niekuo. Nebent noru pažeminti. Iš tiesų Dievas yra branduolys bet kokios tradicijos, tame tarpe ir lietuvių.

– Bet jūs vis dėlto sakote „lietuviškai mąstyti apie Dievą“. Vadinasi, yra kažkokia lietuviška religinė tapatybė, lietuviškas Dievo pažinimas, kuris skiriasi nuo kitų tautų?

Jei aš esu lietuvis ir apie tai mąstau, tai yra mano kelias. Žodis mano vėl turi ne vieną reikšmę. Mano gali būti kaip daiktas, mano nuosavybė, bet kita vertus mes sakome mano tėvynė – tai nėra nuosavybė, tai yra ta vieta, kuriai aš priklausau. Apie Dievą tegalima kalbėti kaip apie tėvynę, kaip apie savo kelią. Kiekvienas iš mūsų praeina savo kelią į šviesą, ir tautos praeina savo kelią į šviesą, o Lietuvos kelias yra toks. Jis toli gražu dar nepasibaigęs ir, ačiū Dievui, dar tęsiasi.

– Jūs labai įdomiai žemę lyginote su ekonomika. Mitologiškai žemė yra vaisingumo simbolis ir inkarnacija. Ar galima sakyti, kad atsakymas į klausimą, kaip pakelti Lietuvos ekonomiką, kad žmonės nebeemigruotų, slypi mitinėje sąmonėje?

– Žemė yra kaip žmogaus kūnui maistas, tai ekonomikos primityviausias branduolys, skirtas išlaikyti kūniškąją gyvybę. Iš čia auga turtas. Taigi ekonomika užsiima žemiškais dalykais. Man regis, susirūpinimas ekonomika Lietuvoje per didelis. Ji nėra tiek svarbi, kiek jai skiriama dėmesio. Pagrindinis dalykas, kuo reikia rūpintis, tai kelti galvą į šviesą – tai, ką mes šiais laikais vadiname religiniais dalykais. Jei prisiminus medžio metaforą, fotosintezė yra svarbiau nei iš žemės kylantys mineralai. Fotosintezė – tai sugebėjimas neleisti Dievo šviesai į mus šviesti veltui.

– Kaip pasikeitė lietuvio kilimas į šviesą per nepriklausomybės dvidešimtmetį – į gerąją, ar į blogąją pusę?

– Dvasiniame gyvenime yra tokia sąvoka kaip iniciacija arba tikrasis krikštas. Tai ne vaikų krikštynos, bet kai žmogus staiga patiria sukrečiantį ir labai gilų, tegu ir per kančias, bet labai šviesų esminį išgyvenimą. Ne be reikalo ir pirmas mūšis vadinamas krikštu. Ten, kur žmogus išgyvena labai stiprų sukrėtimą, jis suvokia esminius dalykus. Ką reiškia pergalė, kai tu kruvinas iš balos lipi? Ką reiškia draugas šalia? Ką reiškia ištikimybė? Ką reiškia viltis? Tokiuose išgyvenimuose žmogus suvokia esminius dalykus.

Lietuva per Sąjūdžio laikus taip pat išgyveno iniciacijos patyrimą. Po to dažnai apniaukia debesis. Tada žmogus smunka į savo paties gamtines, buitines aplinkybes. Bet iniciacijos sėkla jo sieloje jau gyva, jis niekada nepamirš. Lietuviui, kuris išgyveno Sąjūdį, tai yra branduolinis, nepamirštamas jausmas.

Todėl Sąjūdis buvo religinis reiškinys. Ta sėkla krinta tarsi iš dangaus, bet krinta į dumblą, į žemę, į mėšlą. Kuo labiau mėšlas smirdi, tuo tai geresnė dirva daigui šaknis suleisti. Aš manau, kad mes dabar išgyvenam to mėšlo laikmetį, kuriame reikia sulaukti, kad ta sėkla išleis daigus. Sąjūdis buvo didelis nušvitimas, kuris turėtų atnešti savo vaisius.

– Kada?

– Manau, tai nuo mūsų priklauso. Kuo greičiau, kuo daugiau, kuo šviesiau, tuo geriau...

www.DELFI.lt
 
185
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvoje

V. Putinas apie Ukrainą: turiu vilties (28)

2014 spalio mėn. 2 d. 16:34
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį išreiškė viltį, kad spalio 26 dieną vyksiantys Ukrainos parlamento rinkimai padės įvesti stabilumą šalyje, pridurdamas, kai Rusija yra tuo suinteresuota.

Tiesiogiai renkami seniūnai – per greitai? (10)

2014 spalio mėn. 2 d. 16:03
Tiesiogiai renkami seniūnai – per greitai?
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Signataras ir buvęs ambasadorius Šveicarijoje Vytautas Plečkaitis, komentuodamas galimą tiesioginį seniūnų rinkimą, „Žinių radijui“ sakė, kad kuo daugiau demokratijos krašte, kuo žmonės yra arčiau sprendimų priėmimų, tuo krašte yra daugiau tvarkos.

Skubiai operuotas vyskupas J. Kauneckas (18)

2014 spalio mėn. 2 d. 15:44
Jonas Kauneckas
G.Lukoševičiaus nuotr.
Sekmadienio naktį skubiai operuotas Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas jau namuose ir netgi planuoja sekmadienį vykti į atlaidus.

D. Grybauskaitė pasveikino policijos pareigūnus (14)

2014 spalio mėn. 2 d. 14:52
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiko su Lietuvos policijos vadovais ir pasveikino visus policijos pareigūnus ir darbuotojus profesinės šventės proga, praneša Prezidentūra.

Baltarusijos KGB vadas: manau, Lietuvai pakaks sveiko proto (181)

2014 spalio mėn. 2 d. 14:15
Dmitrijus Konoplianikas
Baltarusijos KGB pirmininkas Valerijus Vakulčikas pakomentavo informaciją apie Lietuvoje su dideliu kiekiu šovinių sulaikytą Baltarusijos Tardymo komiteto Minsko valdybos viršininką Dmitrijų Konoplianiką, rašo belprauda.org.