Šią žinią LRT radijui patvirtino buvęs užsienio reikalų ministras, europarlamentaras Algirdas Saudargas.
„Tai – didi asmenybė, kalbant apie jį tinkama sakyti, kad jo šviesi atmintis lieka“,– buvęs užsienio reikalų ministras pažymėjo, kad A. V. Dambrava buvo tikras mokytojas, iš kurio Lietuva mokėsi gilių esminių dalykų – kaip garbingai ginti savo šalį diplomatinėmis priemonėmis.
Dėl ambasadoriaus V. A. Dambravos mirties užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius išreiškė užuojautą ambasadoriaus šeimai ir artimiesiems, rašoma ministerijos pranešime.
„Nuoširdžiai užjaučiu dėl skaudžios netekties Jūsų šeimą ir visus V. A. Dambravos artimuosius. Praradome iškilią asmenybę, profesionalų diplomatą, nuoširdų draugą. V.A.Dambravos ilgametė veikla ir kova už Lietuvos laisvę, garbingas atstovavimas mūsų šaliai daugelyje užsienio valstybių yra pavyzdys jaunajai diplomatų kartai“, - sakoma užuojautoje.
„Niekada nepamiršime Jo nuveiktų darbų, žavėsimės Jo ryžtu visur ir visada rūpintis Tėvyne“, - rašoma užuojautos tekste.
Užuojautą dėl iškilaus diplomato mirties pareiškė ir premjeras Algirdas Butkevičius.
„Netekome kilniu atsidavimu Lietuvai pasižymėjusios asmenybės. V. A. Dambravos viso gyvenimo pastangos, patirtis ir aktyvus darbas brėžė Lietuvos diplomatijos raidą, ambasadorius neabejotinai buvo vienas ryškiausių lietuvių politinės kultūros puoselėtojų ir mūsų šalies teisių gynėjų už jos ribų“, – pranešime cituojamas A. Butkevičius.
Kaip skelbia Vikipedija, A. V. Dambrava 1939 m. baigė Utenos valstybinę gimnaziją, o 1941 m. birželio 13 d. jo tėvus, tris mažamečius brolius ir seserį rusai ištrėmė į Sibirą. Likęs be šeimos ir namų įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai.
1942 m. įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą, ją baigė 1944 m. Kartu lankė Vilniaus aukštesniąją vaidybos meno studiją. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–1948 m. karo pabėgėlių stovyklos Glasenbache (Austrija) lietuvių ir estų bendruomenių komendantas, kultūros ir švietimo reikalų vedėjas, politinio biuletenio „Dienos žinios“ ir žurnalo „Tėvynėn“, leisto Zalcburge, redaktorius.
1948 m. jis išvyko į JAV, po metų tapo Čikagos lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentu, tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos veikėju, 1952–1953 m. generaliniu sekretoriumi, pirmininku.
1951 m. A. V. Dambrava buvo priimtas į JAV Valstybės departamento tarnybą, dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ redakcijoje
Nuo 1969 m. JAV prezidento paskirtas, Senatui pritariant – nuolatinėje karjeros diplomatinėje tarnyboje. 1980–1985 m. jis buvo Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkas, nuo 1985 m. garbės pirmininkas. 1986–1990 m. Lietuvos diplomatijos šefo asmeninis atstovas ir Lietuvos garbės generalinis konsulas Pietų Amerikoje. Nuo 1986 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys. 1988–1990 m. Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininkas.
1992–1999 m. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Venesuelai, 1995–1999 m. Kolumbijai, 1996–1999 m. – Argentinai, nuo 1996 – Brazilijai, 1997–1999 m. – Urugvajui. 1993–1999 m. specialiųjų misijų ambasadorius Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui. 1999–2004 m. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Ispanijai, nuo 2001 m. – taip pat Marokui ir Andorai. 2004 m. Prezidento atstovas specialiems pavedimams.