„Tenka konstatuoti, kad Baltarusija pasinaudojo tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmais, įskaitant sutartį su Lietuva. Ir mechanizmas, kuris turėtų tarnauti nusikaltėlių ir teroristų gaudymui, buvo panaudotas kaip pretekstas suimti vieną iš opozicijos veikėjų. Noriu pabrėžti, kad didžioji atsakomybė dėl šitų duomenų naudojimo ir tenka šios operacijos sumanytojams, kurie yra ne šioje valstybėje“, - teigė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
„Susimovimo nėra, yra klaida, yra pasinaudojimas spraga, bet ne susimovimas“, - Lietuvos veiksmus įvertino teisingumo ministras.
Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis tai pat pabrėžė, kad didžioji kaltė turi tekti ne aukai, tai yra Lietuvai, o pažeidėjui – Baltarusijos institucijoms.
Užsienio politika nepasikeitė?
Teisingumo ministras R. Šimašius ir užsienio reikalų ministras A. Ažubalis antradienį Seime pateikė duomenis apie dviejų baltarusių opozicijos veikėjų duomenų perdavimą Baltarusijai. Pasiaiškinti parlamentarams ministrai privalėjo gavę jų suformuluotus klausimus.
R. Šimašius teigė jaučiąs atsakomybę dėl susidariusios situacijos bei išreiškė viltį, kad ją jaučia ir bet kas kitas, kieno darbas „yra ar buvo ankstesnėje Vyriausybėje bent kiek susijęs su teisinės pagalbos mechanizmo veikimu“. Ministras aiškino atsakomybę suvokiąs kaip problemų sprendimą, kad tokia situacija nepasikartotų.
„Bet ilgai tūnojusios problemos išryškėjimas tikrai neturėtų kelti nepagrįstų klausimų dėl užsienio politikos neva blaškymosi ar nepagrįstumo“, - kalbėjo teisingumo ministras.
„Šis incidentas nėra niekaip susijęs su tariamais Lietuvos užsienio politikos pasikeitimais“, - antrąkart mintį išsakė R. Šimašius.
Pasak ministro, teisinės pagalbos teikimas yra rutina, kurią vykdant A. Beliackis nebuvo identifikuotas kaip išskirtinė persona. Ir nors R. Šimašius pripažino, kad baltarusių teisinės pagalbos prašyme buvo tam tikrų formalių neatitikimų, tačiau jie esą buvo neesminiai – tokių neatitikimų prašymuose, anot jo, pasitaiko dažnai, o jų sureikšminimas reikštų beviltišką subiurokratėjimą.
„Per metus dabar ministerija dabar tenkina apie 5 tūkst. teisinės pagalbos prašymų iš kitų valstybių, iš kurių apie dešimtadalis yra iš Baltarusijos. Tam tikra prasme galiu konstatuoti, kad tai yra rutina, tad vykdant ją ponas A. Beliackis nebuvo identifikuotas kaip išskirtinė asmenybė. Dėl to šiuo metu galima tik apgailestauti, nes jis tapo žinomas mums visiems. Jeigu tai būtų buvę anksčiau, situacija būtų buvusi kitokia. Iki 2011 m. birželio 21 d. nebuvo jokio signalo, kad sutartis naudojama netinkamai, kad Baltarusijos Respublikos teisingumo institucijų prašymų vykdymas galėtų kelti grėsmę respublikos suverenitetui, saugumui, piliečių teisėms“, - parlamentarams aiškino R. Šimašius.
Lietuva – auka, pažeidėjas – Baltarusija
Užsienio reikalų ministras A. Ažubalis kolegoms Seime aiškino, esą visa kaltė tenka Baltarusijos režimui, o ne Lietuvai. Pasak ministro, įprastas teisinis klausimas buvo paverstas analogų neturinčiu precedentu, tad politinę atsakomybę esą turi prisiimti ne auka, o pažeidėjas. „Ir jis yra ne Lietuvos Respublikos, o Baltarusijos valdžios institucijos“, - sakė A. Ažubalis.
Politikas A. Beliackio atvejį vertina kaip „planingą kai kurių kaimyninės valstybės žinybų diversiją atsakant į pastaraisiais metais žymiai padidėjusią Lietuvos paramą baltarusių demokratiniams judėjimams“.
A. Ažubalis taip pat pasakoja, kad vos buvo sužinota apie galimą pavojų A. Beliackiui, jis apie tai buvo informuotas ir jam pasiūlyta pasilikti Lietuvoje. „Nepaisant to, jis nusprendė grįžti į Baltarusiją, o mes, gerbdami jo pasirinkimą, išnaudojome visas galimybes, kad padėtume tiek jam, tiek jo šeimai, tiek pačiai organizacijai „Vesna“, - pasakojo ministras.
„Noriu priminti, kad ponas A. Beliackis buvo informuotas, kad jam nepatartina grįžti į Baltarusiją. Tai, kad jis apsisprendė grįžti, rodo šį tą apie jo charakterį“, - antrino ir R. Šimašius.
Lietuvos diplomatijos vadovas A. Ažubalis taip pat perspėjo, kad neva „braškant nedemokratinės Baltarusijos režimui“ panašios provokacijos gali kartotis, o Lietuvos padėtis yra ypatinga: mūsų šalis saugo išorinę Europos Sąjungos sieną, be to, Lietuva yra paramos Baltarusijos demokratėjimui centru.
„Todėl natūralu, kad būtent Lietuvos valdžios institucijos yra pagrindinis galimų diversijų taikinys“, - baugino ministras.
Duomenų išdavimas atsirūgo dviems valdininkėms
DELFI primena, kad Lietuvos teisingumo ministerija patvirtino perdavusi duomenis diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdomai Baltarusijai apie vienos iš opozicinių organizacijų „Vesna“ atstovo V. Stefanovičiaus ir šios organizacijos vadovo A. Beliackio bankines sąskaitas Lietuvoje. Tai lėmė, kad A. Beliackis Baltarusijoje buvo apkaltintas pajamų slėpimu, jam gresia iki septynerių metų nelaisvės.
Užsienio reikalų ministerija pareiškė dar birželį pranešusi kitoms Lietuvos institucijoms neteikti Baltarusijai informacijos, kuri gali būti panaudota prieš šios šalies opoziciją, tuo tarpu teisingumo ministras R. Šimašius sako, kad Užsienio reikalų ministerija „nepasivargino informuoti Teisingumo ministerijos apie tai, kad yra rizikos zona, susijusi su teisinės pagalbos teikimu ir kad apskritai į visus Baltarusijos prašymus reikia žiūrėti specifiškai“.
Maža to, pasigirdo abejonių dėl tuometinės ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorės Aušros Bernotienės nešališkumo, nes paaiškėjo, kad jos sutuoktinis Baltarusijoje turi advokatų kontorą. Kadangi „Vesna“ Baltarusijoje teikė teisines paslaugas įvairiems režimui oponuojantiems asmenims, suabejota, ar palaimindama duomenų teikimą apie A. Beliackį bei V. Stefanovičių valdininkė nesupainiojo viešų ir privačių interesų.
Pasigirdus tokioms abejonėms, A. Bernotienė parašė prašymą atleisti ją iš pareigų. Teisingumo ministras R. Šimašius taip pat skyrė pastabą to paties departamento Teisinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjai Andradai Bavėjan, jai paskirtas ir neeilinis kvalifikacijos vertinimas. Viena šio skyriaus specialistė pripažinta neturėjusi nuolatinių funkcijų teikti teisinės pagalbos – ji buvo atsakinga tik už dokumentų paėmimą ir perdavimą kitiems.
Duomenis apie A. Beliackį Baltarusijai išdavė ir Lenkija, kurios užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis dėl to jau atsiprašė, o aukšti Lenkijos Generalinės prokuratūros pareigūnai buvo atleisti iš pareigų.