1949-ųjų kovo pabaiga. Tūkstančiai žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos laipinami į gyvulinius vagonus. ešelonai, kuriuose daugiausiai moterys ir vaikai, pajuda į Irkutsko sritį bei Krasnojarsko kraštą. Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos nutarime, kurį pasirašė diktatorius Josifas Stalinas, teigiama, kad vykdomas buožių su šeimomis iškeldinimas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Tačiau tikrieji masinių trėmimų operacijos „Bangų mūša“ tikslai – galutinis lietuvių, latvių ir estų ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo užgniaužimas ištremiant rezistencijos dalyvių šeimas. Praėjus 65 metams Seime į minėjimą susirinkę įvykių dalyviai kalbėjo apie sunkumus, kuriuos teko išgyventi tremtyje.
„Mes pakliuvome tremtyje į savotišką 20 amžiaus vergiją. Ji skiriasi nuo viduramžių dėl to, kad ten reikėjo ir valgydino, maitino, o čia prievartinį darbą reikėjo dirbti ir valgyti nedavė“, – sako tremtinys Gediminas Uogintis.
„Namai buvo be stogų, pastatyti ir velėna uždengti. Išaria velėną ir apdengia stogus“, – prisimena tremtinė Genovaitė Plentienė.
1949-ųjų trėmimai buvo didžiausi Baltijos šalyse. Iš Lietuvos išvežta daugiau nei 32 tūkst. žmonių, iš Latvijos – per 42 tūkst., o iš Estijos – per 21 tūkst. Trėmimų planas buvo viršytas, nes suformuotos trėmimų grupės imdavo net į sąrašus neįtrauktus žmones. Skaičiuojama, kad Sibire vien lietuvių, išvežtų per 1949-ųjų trėmimus, mirė apie tris tūkstančius, o per visą tremčių laikotarpį – kelios dešimtys tūkstančių.
„Iš viso lageriuose mirė apie 20 tūkst., o tremtyje apie 28 tūkst. Kuo detaliau tiriami tuos laikotarpiai, tie skaičiai tik didėja, ir jie yra „ne mažiau kaip“, – sako Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Kovo pabaigoje Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Sovietų trėmimus ir represijas Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui. Tiesa, tik įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.