Vietiniai gyventojai vengia šių vietovių, nes žino apie čia plytinčius minų laukus, likusius po 1991-1995 metų karo.
Ant siauro keliuko, tarp dirbamos žemės plotų, tvarką prižiūri kelios dešimtys kroatų riaušių policijos bei pasienio pareigūnų. Tūkstantinė pabėgėlių minia dar Serbijos teritorijoje skirstoma į nedideles grupeles, kurios viena po kitos žengia į taip lauktą Europos Sąjungą.
Moterims ir vaikams eilėje gaišti nereikia. Tačiau kirtę pasienį jos vis vien laukia savo vyrų.
Kirtęs pasienį palapinę pasistatė afganistanietis Muhamedas, kuris į Europą keliauja su savo dėdės šeima.
Beveik mėnesį kelionėje praleidęs afganistanietis prisipažįsta, jog brangiai kelionei į nežinią pinigų pasiskolino iš artimųjų. Informatikos studijas baigęs Muhamedas palikti gimtąją šalį nusprendė dėl aktyvių Talibano veiksmų.
„Esame šiitai, todėl kasdien patiriame Talibano prievartą. Talibano kovotojai yra ypač aktyvūs mano regione - kiekvieną dieną žudomi žmonės”.
Muhamedo ir jo dėdės šeimos kelionė į Europą sunki ir optimizmą pastarosiomis dienomis pakeitė nuovargis ir nerimas. Konkrečios Europos šalies, į kurią vyksta, dar nežino. „Gal į Vokietiją”, - spėja vyras.
Paklaustas, ar tiki, kad Europa taps jų naujaisiais namais, Muhamedas nusišypso - „taip, tuo aš tikiu, nes čia žmonės sąžiningi, geri“. Pabėgėlis tokią Europą pažįsta tik iš televizoriaus ekrano.
Vyras sako, jog palikti namus buvo labai sunku, kita vertus, apsisprendęs išvykti pajuto palengvėjimą.
Pokalbio pabaigoje vyras pasiūlo sausainių ir iš šalia esančio lauko parsinešto kopūsto.
Atsisveikinant Muhamedas nerimastingai klausia, kur ir kaip jam keliauti toliau.
Sienos kirtimas tarsi sapne
Naktimis pabėgėlių srautai tik suintensyvėja.
Jau gerokai po vidurnakčio. Horizonte pasigirsta artėjantis autobusų variklių ūžesys. Išvystu kelis turistinius dviaukščius autobusus aprasojusiais langais, kurie sustoja šio lauko pakraštyje. Juos, žibintuvėliais rodydami kelią, pasitinka ryškias liemenes dėvintys savanoriai. Dar po minutės, autobusų durims atsivėrus, pasipila dešimtys migrantų.
Čia Serbijos valdžia pabėgėlius atveža nuo Makedonijos pasienio. Išsekę po varginančios kelionės, staigiai prikelti iš miego, į mane ir fotoaparatą jie žiūri tarsi į besitęsiantį sapną.
Jau pora savaičių, kiekvieną dieną pro šį kukurūzų lauką į Kroatijos pasienyje esančią Tovarniko kaimelio geležinkelio stotį migruoja šimtai ar tūkstančiai naujakurių.
Po to, kai Vengrija užvėrė sienas migrantams, savo keliui į Europos Sąjungą pabėgėliai pasirinko būtent šį Serbijos – Kroatijos pasienio ruožą.
Kontroliuoja savanoriai iš Čekijos
Čia atvykome norėdami išvysti, kaip karo pabėgėliai bei migrantai iš kitų arabų šalių patenka į ES.
Į šį punktą patenkame ne iškart: pirmiausia nuvykstame į miestelį Sid, kur tikimės rasti migracijos pėdsakų. Stabtelėję sankryžoje prie raudono šviesoforo signalo, pamatome ryškiomis liemenėmis vilkinčią porelę. Ant liemenių įskaitomi užrašai „Čekų savanoriai“.
„Kokie jūs švarūs!“, - į mūsų pasisveikinimą atsako savanorė Miša ir su šypsena nuleidžia akis į savo molinus batus ir purvinus džinsus.
Mergina pasakoja, jog vos penki kilometrai nuo čia, viduryje lauko, yra daugiau kaip tūkstantis pabėgėlių, laukiančių, kol Kroatijos pasienio pareigūnai juos įsileis.
„Gal galite iš štai tos parduotuvės atnešti dėžę su kojinėmis“, - paprašo Miša ir rankos mostu parodo kitoje gatvės pusėje esančią kiniškų prekių parduotuvę. Pasak jos, pabėgėliai ten atvežami po ilgos kelionės pėsčiomis, todėl sausos ir švarios kojinės yra aukso vertės.
Kritinę situaciją pasienyje išduoda streso apimtos Mišos akys.
Prisikrovę pilną mašiną įvairių prekių, savanoriai pajuda Berkasovo kaimelio link, kur ir susidarė migrantų spūstis.
Čia zuja penkios dešimtys savanorių, kurie padeda Serbų valdžios autobusais atvežtiems migrantams susiorientuoti, pasiūlo arbatos, šiltų pledų ar švarių drabužių.
„Net nežinau, kaip tai nutiko. Kažkas feisbuke sukūrė grupę, kuri kvietė prisidėti prie savanoriškos pagalbos. Taip čia ir atvažiavau”, - į klausimą, kodėl tiek daug čekų yra čia, atsako Miša. Anot jos, visi šie savanoriai į pagalbą atvyko savo lėšomis: „atvažiavau čia savo iniciatyva. Kojines, kurias jūs padėjote nešti, taip pat pirkau iš savų pinigų“.
Mergina pasakoja, kad serbų valdžia tiesiog čia atveža autobusais pabėgėlius be jokių paaiškinimų ar tolesnio rūpesčio. Pasak jos, nėra jokio dialogo tarp Serbijos ir Kroatijos pareigūnų. Jei kroatai užveria sienos vartus, susikaupia tūkstantinės pabėgėlių minios. Tuomet prasideda nekontroliuojamas sienos kirtimas per miškingas apylinkes, kurios žemėlapiuose pažymėtos kaip pavojingi minų laukai.
Kitoje „Migrantų krizė“ dalyje skaitykite pasakojimą iš Graikijos Lesbo salos apie tai, kokie yra pirmieji pabėgėlių žingsniai Europoje.