Po Niujorko karščio, vos išlipus iš lėktuvo, San Fransiskas dvelktelėjo žvarbia gaiva. Orų tema būtų verta atskiro straipsnio – Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūręs miestas garsėja rūkais ir nepastoviais orais, todėl atvykėliams patariama rengtis sluoksniais. Mat niekada nežinai, kada prapliups lietus ar atvėsins galingi vėjo šuorai.
Sekmadienio pavakarę patraukiau pasivaikščioti po miesto centrą. San Fransiskas ruošėsi gėjų paradui – gatvėse plevėsavo didžiulės vaivorykštės spalvų vėliavos. Ridendamas tuščias skardines, gatvėse šėlo gūsingas vėjas, o didžioji dauguma sutiktų žmonių buvo benamiai. Iki šiol maniau daugiausia benamių matęs PAR mieste Keiptaune, tačiau San Fransiskas viršijo visus lūkesčius.
San Fransisko benamiai, priešingai nei sutikti Keiptaune, manęs nepaprašė nei maisto, nei pinigų. Tiesa, vietiniai perspėjo būti atsargiu ir saugoti turtą. Benamiai dienomis elgetauja ir šlaistosi gatvėmis, o naktimis sulenda poilsiui į savo guolius – apsivertę šiukšlėmis, miega tiesiog gatvėse. Dalis jų turi psichikos negalią – šlaistosi po miestą kažką burbėdami, šnekėdamiesi su savimi, šaukdami. Daug benamių turi judėjimo negalią: juda su vaikštynėmis. Dar labiau benamiai į akis krenta sutemus, kai miestas ištuštėja. Kartais atrodė, kad naktimis šis miestas priklauso snūduriuojantiems zombiams.
Miestas turtuoliams ir vargetoms
„Šis miestas yra tik turtingiesiems arba labai skurdiems žmonėms“, – paaiškina vietos laikraščio „The San Francisco Examiner“ žurnalistas ir komentatorius Joe Fitzgeraldas Rodriguezas.
Prieš 6-7 metus mieste ėmė sparčiai augti informacinių technologijų kompanijos. Vietiniai specialistai bėgo dirbti į jas, daug profesionalų į miestą atvyko iš kitur, į tai iškart sureagavo būstų nuomos rinka.
Pats J. F. Rodriguezas už prieš porą metų rasto dviejų kambarių buto nuomą moka 1600 dolerių per mėnesį ir yra labai patenkintas. Šiandien San Fransiske ši kaina laikoma labai žema: rinkoje toks pat butas kainuoja jau 2500 dolerių. Žurnalistui padeda įstatymu įtvirtinta nuomos kainų kontrolė – kai išnuomoji butą, įstatymas neleidžia drastiškai kelti kainos.
„Rašiau straipsnį apie moterį, kuri turėjo du darbus, buvo virtuvės šefė kavinėse, o gyveno palapinėje gatvėje. Miestas ruošėsi amerikietiško futbolo šventei ir buvo pasiųstos pajėgos benamiams iš miesto centro iššluoti, kad atvykėliai jų nematytų. Jos laukė siaubingas pasirinkimas – tą rytą, 6 val., ji turėjo eiti į darbą, bet tada policija ir darbuotojai atėjo pašalinti palapinių, valyti gatvių. Ji turėjo rinktis – likti palapinėje, apginti savo turtą, ar viską palikti ir išeiti dirbti. Ji nusprendė ginti savo turtą, pasiliko palapinėje, tačiau taip prarado darbą“, – liūdną atvejį prisiminė J. F. Rodriguezas.
Realybė ta, kad kai kuriuose miesto rajonuose neišgalėsi išsinuomoti būsto gaudamas tris ar keturis minimalius atlyginimus.
Miestas be vaikų
Laikraščio vykdančioji redaktorė Laura Dudnick pasakoja, kad San Fransiske benamiai – kelių dešimtmečių problema. Prieš dvejus metus jiems įkurtas specialus centras. 75 benamiai gali jame apsistoti, jiems teikiamos socialinės, sveikatos, psichikos sveikatos paslaugos, žmonės informuojami apie darbo galimybes.
„Galbūt mes benamių neturime daugiau už kitus miestus, tačiau pas mus jie matomi. Mūsų miesto centre įsikūrę daugiausia tarnybų, taigi benamiai čia labiausiai koncentruojasi. Be to, pas mus orai geri visus metus, priešingai nei Niujorke, nesninga, taigi gatvėje gali būti visus metus“, – tęsia J. F. Rodriguezas. Jo teigimu, per kiekvienus rinkimus politikai ištraukia benamių kortą.
Pašnekovo aiškinimu, palyginti su kitais didžiaisiais JAV miestais, San Fransiske procentiškai mažiausiai vaikų. „Mes esame miestas be šeimų, vidurinių pajamų dirbančioji klasė išstumiama, jie dabar gyvena aplinkiniuose miestuose, nebe čia“, – dėsto 1865 m. įkurto seniausio miesto dienraščio žurnalistas J. F. Rodriguezas.
Jo teigimu, kyla grėsmė pritrūkti mokytojų, nes dėl nuomos kainų pedagogams čia gyventi per brangu. Lygiai tokia pat situacija su vaikų darželiais, kuriuos išlaikyti dėl nuomos kainų tampa per brangu.
Po ranka ir narkotikai
18 metų San Fransiske gyvenanti lietuvė Diana Plačiakienė savo blog'e manoamerika.blogspot.lt rašo, kad miesto merai susirūpino benamių problema jau apie 1980 m. Deja, iki šiol politikų rūpestis realios naudos nedavė.
„Deja, šiandien gatvės žmonių batalionas sėkmingai gyvuoja, o didžiausia koncentracija prie miesto merijos. Čia ir socialinės paramos punktai, ir narkotikai yra po ranka. Be to, kadangi mieste nėra žiemos, gyvenimo po atviru dangumi sąlygos San Fransiske yra kur kas geresnės nei kituose JAV miestuose“, – rašo D. Plačiakienė.
Kartu ji pastebi, kad San Fransiskas – vienas brangiausių JAV ir pasaulio miestų nekilnojamo turto požiūriu. Didelė dalis miesto gyventojų, dirbančių ne technologijų srityje, nebegali pragyventi. Tai irgi irgi prisideda prie benamių problemos apsunkinimo.
„Apskritai jie dažniausiai neagresyvūs ir nėra ko jų bijoti. Tik vieną kartą sutikau tokį, kuris buvo rimtai susiruošęs trenkti šiukšlių dėžę į mano automobilį. Trys doleriai problemą išsprendė“, – sako D. Plačiakienė.
Išvyti iš namų gėjai supratimą randa San Fransiske
San Fransiske gausu ne tik benamių. Miestas laikomas LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai) sostine, neretai tituluojamas „pasaulio gėjų sostine“. Ir tuo nesunku įsitikinti, kada mieste matai tiek daug laimingų, susikibusių už rankų ar besibučiuojančių vienalyčių porų. LGBT gyvenimas verda Castro rajone, kur pilna barų, kavinių, sekso prekių parduotuvių ir atsipalaidavusių žmonių. Kosmopolitiškame mieste praeiviams, rodos, neužkliūva nei ekstravagantiška apranga, nei šukuosena, nei tai, su kuo tu miegi. Tačiau ne viskas taip gražu kaip galėtų atrodytų.
Vyrai uždirba daugiau nei moterys, dėl šios ir kitų istorinių priežasčių, Castro rajone vyrauja gėjai. Tuo metu lesbietės ir translyčiai koncentruojasi kitur: ten, kur išgali gyventi.
„Gėjų bendruomenėje yra daugybė įdomių rasinių konfliktų ir įtampų. Štai prieš dvejus metus čia vyko eitynės už juodųjų teises Castro rajone, grupė baltųjų gėjų vyrų šaukė nešvankius žodžius, ragindami nešdintis iš jų rajono. Jų mintis buvo ta, kad nustokite reikalauti teisių, jums viskas čia gerai.
Taigi San Fransiskas yra gėjų Meka, bet čia daug problemų. Daug vaikų ir paauglių iš visos šalies čia atvyksta ieškodami palaikymo, kada yra išmetami iš namų, kada žmonės nepripažįsta LGBT teisių. Jie atvyksta čia tikėdamiesi būti priimti, jie čia randa palaikymą dėl lyties, seksualinės orientacijos, tačiau ne dėl skurdo“, – žiaurią realybę atskleidė žurnalistas.
Taigi, sako jis, daugybė LGBT jaunimo elgetauja Castro rajono gatvėse, tačiau vietiniai vyrai juos iš čia veja. Tada tenka eiti gyventi į parką.
Iš Lietuvos kilęs didvyris
San Fransiskas turi ir šį tą bendro su Lietuva: čia gyveno pirmas savo homoseksualumo neslėpęs JAV politikas, lietuvių kilmės Harvey Milkas. Šiandien Castro rajone jo vardu pavadinta kavinė.
H. Milkas – Lietuvos žydų kilmės politikas, 1978 m. išrinktas į San Fransisko stebėtojų tarybą ir tapęs pirmuoju viešai savo homoseksualumą pripažinusiu politiku, išrinktu į aukštas valstybines pareigas JAV istorijoje.
Būdamas maždaug keturiasdešimties, S. Milkas atskleidė savo lytinę orientaciją, persikėlė į San Fransiską ir ėmė nuosekliai siekti išrinkimo į San Fransisko stebėtojų tarybą. Per savo trumpą 11 mėnesių darbo karjerą H. Harvey pasižymėjo priimtais griežtais nutarimais LGBT teisių atžvilgiu, tačiau 1978 m. lapkričio 27 d. kartu su tuomečiu meru George Moscone buvo nužudytas.
Naktį po nužudymo, keli tūkstančiai žmonių išėjo į gatves visiškoje tyloje, tik rankose degindami žvakutes, taip išgyvendami širdgėlą ir išreikšdami gedulą. Būtent H. Milkas inicijavo vaivorykštės vėliavos pasirinkimą kaip naują judėjimo simbolį, atsisakant rožinio trikampio, kuris simbolizavo homoseksualų kankinimus nacių laikotarpiu.
San Fransiske gimė ir Gilbertas Bakeris – menininkas, sukūręs vaivorykštės vėliavą, tapusią oficialiu LGBT teisių simboliu. Šių metų balandį G. Bakeris mirė.