- Ar Jus galima vadinti vieniša mama?
- Auginu du sūnus. Vienam – 14, jaunesniajam vasarą sueis 12. Aš tiesiog esu mama, kuri augina vaikus, nori, kad santykiai su jais būtų gražūs, darnūs, galėtume vieni kitais pasitikėti, bendradarbiauti.
Šįmet bus 10 metų, kai esu išsiskyrusi. Praėjus tiek daug laiko, galiu ramiau apie tai kalbėti, tačiau buvo laikas, kai buvo labai sunku. Likau viena su mažais vaikais. Tuomet labai padėjo mama.
Pagalba yra pagalba, tačiau iš tikrųjų tu lieki viena su vaikais, nežinai, kaip toliau bus. Tu vaikams nori atstoti ir mamą, ir tėtį, visaip vertiesi per galvą, lepini vaikus ir tik po to supranti, kad galbūt ne visai puikių dalykų pridarei. Po tam tikro laiko atsisukęs gali pamatyti, kad niekada negalėsi atstoti tėčio.
Praėjus penkeriems metams po skyrybų, atsidūriau „Bendrakeleiviuose“- išsiskyrusių sielovados centre. Galvojau, kad esu susitaikiusi su skyrybų netektimi, tačiau „Bendrakeleiviuose“ supratau, kad toli gražu taip nėra. Po penkerių metų išlindo visas skausmas - iki tol jį buvau kažkur padėjusi, nuslopinusi. Visiškai atsigavau tik centre.
- Kaip į skyrybas reagavo vaikai? Ar jie bendrauja su tėčiu?
- Tėtis bendrauja, galbūt ne tiek, kiek aš norėčiau. Vaikai jau tokio amžiaus, kai patys susitaria, kada ir kaip bendraus. Tačiau iškart po skyrybų, galbūt mano iniciatyva, tėtis su vaikais nebendravo. Supratau daranti didelę klaidą ir paprašiau, kad tėtis, kiek įmanoma, su berniukais bendrautų.
Skyrybų metu vienam vaikui buvo ketveri, kitam dveji. Jie galbūt nelabai galėjo suprasti, kas yra skyrybos – tėtis išėjo ir išėjo. Tačiau jie galėjo suprasti tai, ką matė manyje – aš smarkiai išgyvenau. Jie matė, kai verkdavau, kai, vairuodama mašiną, sustodavau ir ilgokai negalėdavau pajudėti iš vietos, nes turėdavau išsiverkti.
Visada sūnums bandžiau sakyti, kad tėtis juos labai myli – tiesiog aš negaliu gyventi su tėčiu, sakiau, kad jie nekalti dėl to, kas įvyko.
- Ar, būdami paaugliai, vaikai Jums nepriekaištauja dėl skyrybų?
- Ne, nepriekaištauja, tačiau klausia, dėl ko išsiskyrėme. Manau, jie turi teisę žinoti, kad kartais žmonės negali gyventi kartu.
- Ar esate pastebėjusi priešišką visuomenės nusiteikimą dėl to, kad esate išsiskyrusi?
- Negalėčiau pasakyti, kad esu tiesiogiai su tuo susidūrusi. Kai ištekėjau, mano mergautinė pavardė liko, šalia jos prisidėjau vyro.
Gal dėl to man buvo lengviau – po skyrybų pavardė liko, tik antra nusiėmė.
Niekada nebuvo gėda pasakyti, kad esu išsiskyrusi. Bet esu sutikusi moterų, kurios dėl to labai sielojasi. Esu sutikusi moterų, patyrusių gan skaudžių situacijų. Negaliu sakyti, kad visuomenė į tai žiūri smerkiamai, tačiau yra žmonių, kurie smerkia, teisia, kaltina.
Vienintelis dalykas, kurį esu patyrusi ir ką gan skausmingai išgyvenau – buvo labai sunku bendrauti su draugais šeimomis. Kai tavo šeima suyra, tau labai sunku būti su šeimomis, kuriose iš pažiūros darnūs, gražūs santykiai.
- Pastaraisiais metais valdžioje atsiranda iniciatyvų apibrėžti, kas yra šeima, bandymų skirstyti šeimas į pilnas ir ne. Ar tai Jūsų nežeidžia?
- Aišku, kad žeidžia. Jeigu aš išsiskyriau, santuoka iširo, tai kas aš esu – ne šeima? Ar mano vaikai gyvena ne šeimoje? Manau, kad šeima yra ne apibrėžime. Šeima – tai, kas vyksta joje.
Jeigu vyro ir moters šeimoje yra fizinis, emocinis smurtas, ar tai šeima?
- Yra politikų, pareiškiančių, kad ne pilnoje šeimoje vaikai negali išaugti pilnaverčiais...
- Labai dėl to ginčyčiausi. Aišku, gal kitaip atrodys po 20 metų.
Esmė – kaip žiūri į vaikus. Ar išlaikai lygiavertį santykį, ar bendradarbiauji su jais, juos drąsini, ar gali išreikšti jausmus ir mokyti tai daryti juos, ar gali kalbėtis apie viską. Politikai labai keistai įsivaizduoja, kad jei viena moters augina vaiką, ji nepilnavertiškai jį išauklėja. Tačiau tada parašykite, kokios yra moters, kokios vyro pareigos, ką privalo daryti moteris, ką vyras. Galime prieiti prie absurdų.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad svarbu, kas vyksta viduje, o ne tai, kaip apibrėžiame šeimos sąvoką. Galime pabrėžti, kas yra šeima, kokie gali būti santykiai, kaip turi jaustis vaikas, tėvai. Tai yra šeima, o ne tai, kas ją sudaro.
Labai liūdna, kad visi apibrėžimai išsiskyrusius žmones skatina labai greitai vėl sukurti šeimas. Tai pabėgimas nuo problemos – lyg tai išlaikau visuomenės normas, tačiau kas vyksta viduje? Vėl šeima bus suardyta, žmonės bus nelaimingi, vėl gimsta vaikai ir randa galbūt ne tą šeimą, apie kurią įsčiose svajojo.
Pati visuomenė, patys politikai skatina žmogų vėl patirti stresą, vėl jaustis nelaimingu. Jeigu noriu atitikti visuomenės normas, vos išsiskyrusi turiu pulti kurti naują santuoką, kad, neduok Dieve, koks visuomenės narys nepasmerktų.
Kartais žmonės sako: „Gyvename dėl vaikų“. Kaip liūdna – vaikams nereikia, kad dėl jų gyventų – vaikai nori gyventi kartu, aukotis nereikia. Vaikai irgi asmenybės ir juos reikia gerbti. Manau, kad jei šeimoje yra pagarba, jeigu gerbi vaiką, kuriam dveji, 12 ar 20 metų, tu niekada negalėsi pasakyti, kad gyveni dėl vaikų.
- Ką Motinos dieną palinkėtumėte vienoms vaikus auginančioms mamoms?
- Noriu palinkėti, kad neišblėstų ištvermė ir kantrybė, kuri yra mamose ir tėčiuose, kurie vaikus augina vieni. Nes būti mama ir tėčiu nelengva. Tačiau jei kiekvienas iš mūsų, kurie vaikus augina vieni, pagalvosime apie tai, kad visa darome dėl to, kad mūsų vaikas būtų atsakingas, mokantis priimti sprendimą, mokėtų kitų neįžeisti, mokėtų reikšti jausmus ir emocijas, tada, manau, kantrybės ir ištvermės atsiras daugiau.
Neseniai išsiskyrusiems pasakysiu: banali frazė, kad „Laikas gydo visas žaizdas“, tikrai nepadeda. Ta frazė neguodžia, nes niekas nepasako recepto, kaip išgyventi čia ir dabar. Neguodžia tai, kad kažkada man bus gerai. Tik mažais žingsneliais, minutė po minutės atsikvepiant, leidžiant sau būti liūdnai, piktai, nusiminusiai, nusivylusiai, nebijant, kad vaikas pamatys liūdną, neturinčią jėgų mamą ar tėtį, išgyvensi skyrybas.
Neseniai išsiskyrusios šeimos bando vaikus apgauti, kad viskas yra gerai, nors širdis plyšta.
- Turbūt šia patirtimi dabar galite pasidalyti su nauju mylimuoju, kuris kaip tik dabar išgyvena skyrybas...
- Šiuo metu gyvenu ne viena - turiu draugą, kuris augina du sūnus vienas. Tad kartu mes auginame keturis berniukus. Mano draugas skiriasi, jo vaikų motina išvažiavusi į Vokietiją. Kol vyksta teismo procesas, vaikai gyvens su tėčiu.
Šeimoje visko būna, bet mes norime, kad mūsų vaikai - 14, 12, 11 ir 6 metų - būtų laimingi.
Jau metus laiko gyvename kartu, esame viena didelė šeima. Be abejo, būna visko – kartais pykstamės, kartais verkiame, bet bandome ieškoti bendro susitarimo, kartą per savaitę rengiame susirinkimus, kurių metu galime kalbėtis apie tai, kas patinka ir kas nepatinka.