„Maloniai primename, kad sportinė apranga teatre nepageidaujama“. Taip skelbiama Kauno valstybinio muzikinio teatro interneto svetainėje.
„Kartais pasitaikydavo. Ir kartais netgi pasitaikydavo žmogiukų, kurie leisdavo sau ateiti į Naujųjų metų vakarą apsirengę kažką panašaus į sportinę aprangą. Tai retas atvejis, bet vienas kitas pasitaikydavo, tad pagalvojome, kad šis sakinys netrukdys“, – aiškina Kauno valstybinio muzikinio teatro Reklamos ir informacijos vadovė Lina Stankevičiūtė. Pasak jos, taip žmonės orientuojasi, kad mūvintys kedais ar dėvintys sportinio kostiumo detales teatre nepageidaujami.
Pašnekovės teigimu, nors treningų pasitaikė, sportinės aprangos mylėtojai išprašyti nebuvo, nebent jaunimas švelniai paauklėtas.
Pasak L. Stankevičiūtės, teatro statusas ir žanras įpareigoja ateiti kažkiek pasipuošus taip parodant pagarbą sau, aplinkiniams ir pačiai įstaigai. O kaip puoštis – kiekvieno skonio reikalas.
Teatro atstovė pastebi, kad žmonių požiūris keičiasi į teigiamą pusę – jie naudojasi proga į rūmus ateiti pasipuošę, šiek tiek iškilmingiau. Skiriasi eilinio ir premjerinio spektaklio publika, taip pat labiau pasipuošę naujamečio vakaro žiūrovai.
Batelius persiauti galima ir teatre
„Mūsų įsivaizdavimu, žmonės nuo senų laikų patys supranta, jog į teatrą reikia truputėlį pasipuošti. Tai nereiškia, kad reikia prabangiai, bet apranga gali būti šventiškesnė negu kasdienė. Ir, aišku, nesportinė“, – sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) atstovė spaudai Beata Baublinskienė.
LNOBT taisyklėse apie aprangą nekalbama. Tačiau, sako B. Baublinskienė, neprašausite pro šalį į premjerą ar koncertą atėję pasirinkę, pavyzdžiui, black tie aprangos kodą.
„Ir anksčiau būdavo, kad moterys žiemą ar kitu šaltesniu metu eidamos į teatrą atsinešdavo ir persiaudavo batelius. Ir dabar tą galima daryti, labai sveikintina būtų. Žmonės, kurie ne pirmą kartą ateina į teatrą, turi supratimą, kad apranga turėtų būti ne sportinė, o šventiškesnė“, – kalbėjo atstovė spaudai.
B. Baublinskienės teigimu, fantazija aprangoje išreiškiant save leistina ir skatintina. Pašnekovė pastebi, kad studentai į teatrą neateina apsirengę paprastai studentiškai: jie išreiškia fantaziją, išmonę, dalis jų įdomesnių drabužių randa vadinamuosiuose blusturgiuose.
G. Drukteinis: paskutinį smūgį sudavė pasaulio liberalėjimas
Žurnalistas, lektorius, etiketo ir įvaizdžio specialistas, visuomeninio elgesio tyrėjas Giedrius Drukteinis sako, kad vertinant iš istorinės perspektyvos, teatras visą laiką buvo vakarinė pramoga. Gimęs Antikoje, Viduramžiais ir Renesanso metu įgavęs naujas formas, itin suklestėjęs XIX a., teatras visada reiškė, kad žmonės čia eina po kasdienių darbų.
„Kitais žodžiais tariant, jau pati teatro prigimtis visą laiką vertė žiūrovus vilktis truputį kitais drabužiais nei įprasta, puošniai“, – pasakoja G. Drukteinis.
Tačiau sovietiniais laikais, nepaisant mumyse išlikusio bandymo pamėgdžioti senąją aristokratiją, sovietinė valdžia skatino kuo didesnį proletariato ir kitų plačiųjų masių lankymąsi teatre. Šie žmonės realiai neturėjo puošnių drabužių, nors ir stengdavosi rengtis ką turi geriausia.
Pašnekovo teigimu, mūsų teatro žiūrovas amžinai yra civilizacijų konflikto centre. Tačiau, kartoja G. Drukteinis, savo prigimtimi teatras visą laiką yra vakarinė pramoga. Tai, kad spektaklis pradedamas apie 18 val. ir vėliau, duoda suprasti, kad turi pasikeisti aprangą. Taigi nuo tos, su kuria stovėjai prie staklių ar leidaisi į šachtą, reikia pereiti prie puošnesnės ir taip parodyti pagarbą teatrui. Juk orkestrantai, dirigentai, rodydami pagarbą žiūrovui, visą laiką dėvi frakus, smokingus – niekada nemūvi džinsų ar megztinio.
Taigi kaip rengtis į teatrą šiandien? G. Drukteinio teigimu, vulgariame šiandieniniame pasaulyje išlikę neypatingai daug pagarbos, taigi kiekvienas pasipuošimas atrodo ypatingai, originaliai, suteikia galimybę bet kuriam iš mūsų išsiskirti iš pagal kaimenės taisykles gyvenančios pilkos minios.