Rusijoje ir Ukrainoje Makso Frajaus knygos yra leidžiamos šimtais skaičiuojamais tiražais. Be to, Svetlanos Martinčik ir Igorio Stepinos projekto knygos yra leidžiamos JAV, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Vilniuje rašytojai turi butą, kurį įsigijo pardavę butą Maskvoje.
Lėšų pragyvenimui rašytojams užtenka, pasak S. Martinčik, banko sąskaitoje yra pakankamai, kad oficialios institucijos neturėtų pretenzijų.
„Mes gyvename Vilniuje nuo 2004 m. dėl priežasties, kuri man atrodo visiškai pagrįsta, bet turbūt šiuolaikiniam žmogui ji pasirodys ekscentriška: mums labai patiko miestas. Prieš tai mes ganėtinai ilgai gyvenome Maskvoje, - pasakojo savo istoriją S. Martinčik. – Kai tai nebebuvo būtina ekonominiam išgyvenimui, t.y., kai knygos pradėjo duoti pelno ir darbas Maskvoje nebebuvo reikalingas, mes pradėjome galvoti, kur mums persikraustyti.
Taip nutiko, kad aš atvažiavau į svečius pas pažįstamą į Vilnių. Išlipusi iš autobuso, pačią pirmą minutę aš pajutau, kad patekau į gimtuosius namus. Po pusės metų mes su Igoriu, pardavę butą Maskvoje ir nusipirkę jį čia, persikraustėme čia“.
Lietuvoje Makso Frajaus knygas leidžia leidykla „Nieko rimto”. Pasaulį išvydo jau trys knygos, o ketvirtoji šiuo metu yra verčiama. „Metai po metų mes gaudavome leidimą gyventi čia, nes pristatydavome dokumentus, kad mes turime būstą, sąskaitą banke, ir prašymą, kurio mūsų prašė, iš bet kurios Lietuvos organizacijos, kad mes esame jiems reikalingi”, - tęsė savo pasakojimą S. Martinčik.
Migracijos departamente DELFI patikino, kad padėtis dėl leidimo gyventi Lietuvoje yra sudėtinga ir dabar dokumentai yra nagrinėjami, bet sprendimas kol kas dar nėra priimtas. Pasak Migracijos departamento darbuotojos Danutės Žydelienės, „žmonės gali atvažiuoti su vizomis ir nebūtinai turėti leidimą gyventi Lietuvoje”.
„Jie viską žino, vyksta dokumentų nagrinėjimas ir jie žino, ko trūksta ir kokios yra su tuo susijusios jų problemos. Jiems viskas buvo pasakyta. Koks bus sprendimas, mes negalime pasakyti, vyksta bylos nagrinėjimas, – DELFI teigė D. Žydelienė. – Bet tai, kad tai yra problematiška, tai, taip. Mes gyvename teisinėje valstybėse ir mums reikia laikytis įstatymų. Mes visada tolerantiškai viską paaiškiname žmonėms, niekada neuždarome durų”.
S. Martinčik teigimu, autorinė sutartis, kurios pagrindu ankstesčiau rašytojams buvo pratęsiamas leidimas gyventi Lietuvoje, dabar netinka, nes reikia būti oficialiai įsidarbinus. Bet tai yra neįmanoma, tvirtina S. Martinčik, nes į rašytojo pareigas jų priimti negali dėl to, kad jie neturi Literatūros instituto baigimo diplomo.
„Paaiškėjo, kad Darbo birža niekada neduos jam leidimo priimti mus į darbą, nes tam, kad priimtų mus į darbą, darbdavys, t.y., mūsų leidėjas, turi paduoti skelbimą apie laisvą rašytojo darbo vietą. Bet mūsų leidėjas negalės mūsų priimti į darbą rašytojais dėl to, kad mes neturime rašytojo diplomo, nebaigėme Literatūros instituto.
Tai, kad knygos buvo verčiamos į kitas kalbas ir leidžiamos šimtatūkstantiniais tiražais ir tų knygų devynios galybės, nieko nejaudina. Nėra diplomo – nėra rašytojo. Tai kažkoks kafkiškas absurdas” , - stebėjosi S. Martinčik.
Įstatymas, kuriuo vadovaujantis suteikiama teisė arba kitaip „leidimas gyventi” Lietuvoje, nesikeitė. „Jei pakeitimai buvo, apie juos būtų sužinojęs mūsų teisininkas. Mes nežinojome iš anksto, kad bus tokia padėtis. Mūsų leidėjas Sankt Peterburge seniai siūlė mums atidaryti čia kažką panašaus į filialą, įteisinti kaip bendrovę ir gyventi be vargo. Bet mes nedarėme to, maniau – kam to reikia? Mums nesinorėjo užsiiminėti jokiu falsifikavimu, sukūrinėti tuščias, išpūstas firmas. Mes turime tikrą leidėją, leidyklą, kuri leidžia mūsų knygas, ir mes tikrai jam reikalingi Lietuvoje”, - teigė S. Martinčik.
Vietoje Ispanijos į Vilnių
Paskutiniosiose Makso Frajaus knygose daug pasakojama apie Vilnių. Vienos iš jų – „Geltono metalo raktas” („Ключ из желтого металла”) - veiksmas vyksta Lietuvos sostinėje. O į „Vieną ir tą pačią knyga“ („Однa и тa же книгa“) įeina, kaip teigia rašytoja, „Vilniaus istorijos“ („Виленские истории“). Anot S. Martinčik, daugelis skaitytojų, perskaitę Makso Frajaus knygas, patraukė į Vilnių, kad galėtų paklaidžioti po tas vietas, apie kurias pasakojama knygose.
„Knygoje „Viena ir ta pati knyga” yra „Vilniaus istorijos”, - teigė rašytoja. – Dabar ji išleista Sankt Peterburge. Knygoje „Geltono metalo raktas” yra labai daug apie Vilnių. Dėl šios knygos rusai pradėjo aktyviai važinėti į Vilnių. Aš specialiai seku, bet tai, ką aš matau internete – dešimtys šią žiemą vietoje šiltos Ispanijos važiavo į Vilnių, kad pasivaikščioti po vietas iš knygos. Bet dėl to negalima gauti pažymos”.
Pasak S. Martinčik, Sankt Peterburgo Makso Frajaus leidėjas „šturmuoja Lietuvos konsulą laiškais, tokiais pat laiškais Lietuvos konsulus šturmuos vokiečiai, norvegai, švedai, amerikiečiai”.