„Tai tiesiog neįmanoma“, – įsitikinusi žurnalistė.
DELFI su garsia Rusijos žurnaliste kalbėjosi dabar jau buvusiose televizijos patalpose gamykloje „Krasnyj Oktiabr“. Po kelių dienų televizijai iš ten teko skubiai kraustytis. Tai jau ne pirmasis redakcijos perkėlimas, įvykęs dėl nuomotojų nenoro su jais turėti reikalų. Dabar situacija tokia, kad televizija glaudžiasi bute.
Per interviu DELFI M. Makejeva papasakojo apie televizijos darbą, žurnalistiką Rusijoje, požiūrį į situaciją Ukrainoje ir Rusijos valdžią.
–Jūsų kanalas teigia esąs optimistinis, kuo tai pasireiškia?
–Žiūrime į ateitį, tai, ką jaučiame, suteikiame vilties tiek sau, tiek visuomenei. Tai be jokios abejonės optimizmas.
–Bet pastaruoju metu žinios iš Rusijos toli gražu ne visada nuteikia optimistiškai.
–Ne visada, tačiau tai nepakankama priežastis atsisakyti optimizmo. Rudens pradžioje buvo kilusi mintis taikyti šūkį „realistic channel“ (liet. tikroviškas kanalas), tačiau nusprendėme jo atsisakyti. Pamanėme, kad liksite ištikimi patys sau. Nejuokauju, per vieną spaudos konferenciją pats Vladimiras Putinas buvo sakęs: aš – optimistas, pesimistams sunkiau gyventi. Sutinku su šiais žodžiais.
–Kaip bendrai galėtume apibūdinti žiniasklaidos situaciją Rusijoje. Rusijos žurnalistai jau dirba ir užsienyje, ten imasi savų projektų?
–Turite omenyje „Meduza“?
–Latvijoje vykdomas ir projektas Spektr.lv. Kitaip tariant, pastebite žurnalistų nutekėjimą?
–Mes keltis į Latviją neketiname. Mano nuomone, tai labai sudėtinga. Linkiu kuo didžiausios sėkmės tiek „Meduzai“, tiek „Spektrui“, kad ir kas jie būtų – vien dėl to, kad daro tai, ko dar niekas nedarė. Kol kas matėme kitokių pavyzdžių – tai Rusijos žurnalistų bandymai dirbti Ukrainoje. Tai nebuvo masinis reiškinys, bet jie liovėsi būti Rusijos žurnalistais. Štai kas jiems nutiko.
Viskas labai paprasta – kur gyveni, tam ir dirbi. Atsidūręs tuose informacijos sūkuriuose, gyvendamas vienoje pusėje, negali palaikyti kitos. Pasikeičia suvokimas. Štai kokie sėkmingi ar nesėkmingi gali būti projektai užsienyje. Bent jau kol kas manau, kad tai negali virsti masiniu reiškiniu. Jeigu jiems pasiseks – šaunu, bet kas ir kaip pavyks, niekas negali pasakyti.
Kalbant apie tuos, kurie lieka čia, savaime suprantama, jų situacija gerokai sudėtingesnė, nes jie turi reikalų su Rusijos valdžia ir visais su šiuo ryšiu susijusiais padariniais.
Būdų daryti įtaką žiniasklaidai labai daug. Tai ne tik įstatymo dėl kovos su ekstremizmo kurstymu straipsniai, kuriuos galima labai įvairiai interpretuoti. Jeigu, remdamiesi konkrečiu straipsniu, nori prisikabinti, priežastimi gali tapti bet koks kritiškas pasisakymas. Nesunkiai rastų ir pretekstą užsiundyti priežiūros instituciją – Federalinę ryšių, informacinių technologijų ir masinių komunikacijų srities priežiūros tarnybą. Elektroninei žiniasklaidai – vos du skundai per metus, ir tau atima licenciją.
Yra ir kitų būdų. Pavyzdžiui, vasarą Valstybės Dūmos priimtas įstatymas, kuris atrodo tarsi tiesiogiai susijęs su mumis. Kad ir kaip žaviai tai skambėtų, labai keista, kad kovai su mumis dedamos tokios pastangos. Įstatymas draudžia reklamą vadinamuosiuose mokamuose kanaluose – jeigu kanalas transliuojamas per palydovą arba tuo rūpinasi kabelinio tinklo operatorius (mums pastaruosius pavyko išsaugoti).
–Lietuvoje Jūsų kanalas taip pat transliuojamas...
–Taip, Baltijos valstybėse viskas gerai, Ukrainoje iš esmės irgi. Kliūčių pasiekti žiūrovus nėra, labai mylime savo auditoriją. Mes – rusiškas kanalas, pagrindinė mūsų užduotis – dirbti rusams. Taigi, jeigu turi bent vieną operatorių, jau esi mokamas kanalas, todėl netenki galimybės rodyti reklamą. Šį įstatymą iš dalies paskatino politinės, iš dalies – ekonominės priežastys. Tai tiesiog reklamos pyrago dalybos, kurias lemia ir kitos priežastys, bylojančios apie nuosmukį, sukeltą politinių, geopolitinių veiksmų, sankcijų ir t.t. Reklamos irgi mažėja.
Kalbant apie šio įstatymo priėmimą, jau dabar traukiasi tiek operatoriai, tiek televizijos. Procesas įgavo pagreitį. Mūsų vadovų fantazijai nėra ribų, jie vis sugalvoja ką nors naujo. Dabar kalbama, kad reiktų viską liberalizuoti, kad mes (valdžia – DELFI) pernelyg spaudžiame reklamos rinką. Taip kalba Rusijos ryšių ir masinių komunikacijų viceministras Volikas. Dabar jis teigia, kad vėl reikia leisti tabako ir alkoholio reklamą. Greičiausiai tai leis padaryti „Pirmajam“, „Antrajam“ kanalams. Kad galėtų sutvarkyti pablogėjusius reikalus. Linkiu jiems laimės.
–Rusijoje lieka „Echo Moksvy“, „Dožd“. Jums sekasi išsaugoti transliacijas.
–Visaip sekasi.
–Viskas priklauso nuo valdžios norų – galėsite dirbti ar ne?
–Kokie tie valdžios norai? Ar esame bendros sistemos dalis? Be jokių abejonių – esame dalis. Visi mes. Net ir skandalingas menininkas Pavlevskis, ir jis priklauso šiai sistemai.
Klaidinga manyti, kad Kremlius viską kontroliuoja. Tai tiesiog neįmanoma. Yra dalykų, kurie tokiai kontrolei nepasiduoda.
Neįmanoma kontroliuoti interneto. Tokie bandymai vyksta nuolat, tačiau net kinams nepavyko to padaryti. Valstybei niekaip nepavyksta papirkti tų kūrybingų interneto bendruomenės žmonių. Yra ir paperkamų, bet ne visi. Ir vis atsiranda naujų. O tai tik internetas. Tokie dalykai vyksta ir likusioje sistemoje.
Visko kontroliuoti tiesiog neįmanoma. Aišku, to norėtų bet kuri valdžia, tačiau tai nerealu. Tai jau ne pirmas kartas, kai žiniasklaidai daromas spaudimas, dalis užsidaro, pasitraukia. Tokie dalykai vyksta jau 15 metų, tačiau tie žmonės juk nešaudomi. Bent jau kol kas. Savaime suprantama, jie ieško naujų būdų. Jie tik dirba savo darbą, nejaugi už tai reiktų kaltinti išdavyste, šnipinėjimu, vadinti penktąja kolona? Esame per žingsnį nuo to, bet labai tikiuosi, kad tas žingsnis nebus žengtas.
–Kaip įvykiai Ukrainoje paveikė Jūsų darbą?
–Maidanas, be jokios abejonės, tapo viena iš priežasčių, kodėl mums nutiko tai, kas nutiko. Apie tai tiesiog kalbėjome, kalbėjome apie tai, ką matėme. Tai prasilenkė su valstybės propaganda. Būta daug įvykių, kurie galėjo tapti paskutiniu lašu, sukėlusiu ant kojų prezidento administraciją.
Nepaisant to, mes ir toliau apie įvykius Ukrainoje kalbėjome ir kalbėsime taip, kaip mums atrodo reikalinga. Abi pusės mums siunčia prakeiksmus – tiek Kijevas, tiek vadinamosios „Novorosijos“ šalininkai, bet esame įsitikinę, kad elgiamės teisingai ir stengiamės išlikti objektyvūs. Ir vertinti tai taip, kaip yra iš tikrųjų.
–Kaip susidorojate su gausybe teisybės neatspindinčios su Ukraina susijusios informacijos?
–Tai labai sudėtinga, kartais nesusidorojame. Kartais netgi tampame klaidingos informacijos aukomis, tačiau su tuo kovojame ir pripažįstame savo klaidas, jei tokių yra. Labai sudėtinga būti karo žurnalistu.
Negalime visą televizijos kanalą perkelti į karo sąlygas. To daryti net ir nereikia. Mūsų korespondentai ten periodiškai nuvažiuoja, tačiau net ir būdami ten jie ne visada supranta, kas ten vyksta. Tai labai sudėtingas darbas visiems, nes neturėjome karo korespondentų. Nesiruošėme karui ir nežinojome, kad mums tai teks daryti. Vis dėlto staiga, kai prasidėjo visi šie susirėmimai Kijeve, mūsų kolegos tapo karo korespondentais.
–Minėjote tesimą dėl jūsų klausimo apie Leningrado blokadą. Ar yra klausimų, kurių negalima užduoti?
–Generalinė prokuratūra iš karto viską išsiaiškino ir nenustatė nusikaltimo sudėties, tačiau tai neįtikino operatorių, kurie mus atjungė. Kalbant apie teismą, tie du asmenys, kurie su mumis bylinėjosi, prašė visiškai kitų sumų, kurios būtų reiškusios mūsų egzistavimo pabaigą. Teismas mums priteisė kitas sumas. Savaime aišku, jis negalėjo neatsižvelgti į moralines kančias, tačiau buvo ir kitų „blokadininkų“, kurie ne tik nepadavė mūsų į teismą, o kaip tik mus palaikė.
–Ar yra klausimų, kurie gali virsti labai dideliais nemalonumais?
–Nemanau, kad klausimas tapo priežastimi. Manau, kad buvome sekami, o klausimas tapo pretekstu ir juo buvo pasinaudota. Savaime aišku, kad klausimas buvo užduotas netinkamai. Pateiksiu vieną iš naujesnių lenta.ru antraščių pavyzdžių: „Kas nešokinėja, tas – žydas“ – štai tokia straipsnio apie Palestinos ir Izraelio konflikto antraštė.
Ar dėl jos kas nors buvo paduotas į teismą? „Rossija 24“ fragmentai, kai laidos vedėja netikėtai pasako, kad žydai pati kalti dėl Holokausto. Tai buvo pasakyta jau po skandalo dėl Leningrado blokados. Ar ginčas pasiekė teismą? Neseniai įvykęs skandalas dėl „Rossija-2“, kai laidos vedėjui teko atsiprašinėti. Ar buvo kalbama, kad vertėtų nutraukti šio kanalo transliavimą? (...) Požiūris nevienodas. Pasakojimai apie tai, kad prieš teisingumą mūsų šalyje visi lygūs – tai netiesa.
–Ar auditorija tai, ką transliuoja federaliniai kanalai, vertina kritiškai?
–Ne. Tai labai įdomus dalykas. Gali būti, kad tai, kas nutiko federaliniams televizijos kanalams ir kodėl žmonės šventai tiki viskuo, ką šie transliuoja, kada nors bus analizuojama žurnalistikos vadovėliuose. Ilgus metus XXI a. pirmajame dešimtmetyje (iš esmės tada ir atsirado televizijos kanalas „Dožd“) žmonės nevertino federalinių kanalų kaip informacijos šaltinio. Visi juos vertino skeptiškai, jie buvo nuobodūs, neturėjo ryškių vedėjų, nuomonių.
Vėliau atsirado „Dožd“ ir viskas šiek tiek pasikeitė. Galbūt mes padarėme blogą darbą, nes suteikėme progą „federalams“ šiek tiek sukrusti ir pakeisti formą, bet ne turinį. Prasidėjus visai šiai Ukrainos istorijai, federalinė televizija pradėjo daryti tai, ką daro ir dabar – Ukrainai skiriama 90 proc. naujienų. Taip yra iki pat dabar. Mes nemanome, kad Ukrainai turėtų būti skiriama tiek daug dėmesio.
Aiškėja, kad jei žmogui kurį laiką kartoti, kad daiktas yra žalias, nors iš tikrųjų jis toks nėra, žmogus automatiškai vadins jį žaliu. Vyksta daug nesuprantamų dalykų, nes ne viską, kad vyksta Ukrainoje, pavyksta suprasti. Viskas nėra tik juoda arba balta. Kai pradedi sakyti, kad yra kitaip, dvi stovyklos ir jų centrai pradeda pilti tau ant galvos purvą. Paprastam žmogui reikia, kad kas nors jam ką nors paaiškintų. Net jei tau keletas kanalų siūlo vieną formulę, supranti, kad esi gėrio pusėje, o tai – blogio pusė.
–Kokią reakciją sukėlė Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas Jūsų kanale? Jam skyrėte atskirą laidą.
–Atvirai pasakius, nelabai suprantu, kam reikalingi tokie pareiškimai, ypač dabartinėje situacijoje. Vis dėlto manau, kad žmones turi abejonių šiuo klausimu. Tie, kas džiaugėsi dėl Krymo prijungimo, rinko pinigus „Novorosijai“ (mūsų šalyje didelis sujudimas, žmonės tikrai atiduoda paskutinius pinigus tam, kad padėtų „Novorosijai“), į tai reagavo agresyviai.
Bet kuriuo atveju, gerosios kaimynystės dvasios tai tikrai neskleidžia. Žmonės reaguoja būtent taip. Kai kurie – tikrai supratingai, nes suvokia kaimynės dirglumą šioje situacijoje, kiti – ne taip supratingai.
Kas gi yra „Dožd“ auditorija? Žinoma, ji nėra vienalytė. Jei užeitumėte į mūsų pokalbių svetainę ir paskaitytumėte, ką ten žmonės rašo... Vis dėlto visada geriau galvoti, ką sakai, ypač kai situacija įtempta.
–Kaip, Jūsų nuomone, Rusijoje vertinami žurnalistai?
–Dėmesio skiriama vis dar daug. Dešimtajame dešimtmetyje žurnalistai buvo vertinami labai prastai. Paaiškėjo, kad yra geltonoji spauda, o tarp žurnalistų yra labai nemalonių žmonių. (..) Visa ši sistema, kai gydytojams sumokama ir šie pasako, kada mirs įžymybė, arba įleidžia ligoninę, kur padaroma siaubinga nuotrauka. Visa tai neprisidėjo prie teigiamo žurnalistų vertinimo. Žurnalistai – labai nevienalytis darinys. Ši profesija visuomenės akyse daug kartų juodinta, vėliau – balinta ir tai kartojosi begalę kartų. Tarp žurnalistų yra skirtingų žmonių.
–Kaip vertinate Jūsų kanalo ateities darbo sąlygas?
- Manau, kad nebus lengva. Kartu su kolegomis esame pasirengę priimti naujus iššūkius. Nežinau, kuo tai baigsis. Niekas nežino, koks bus JAV dolerio kursas kitą savaitę, o Jūs klausiate apie žurnalistikos likimą. Mes neabejotinai darysite tai, ką darome dabar, tomis sąlygomis, kurias mums pateiks šalies, kurioje gyvename, vadovai.
