DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas kalbasi su profesionaliu policininku, buvusiu Lietuvos policijos vyriausiuoju komisaru Liutauru Vasiliausku, kuris 1991 m. sausį buvo atsakingas nuo VRM už Aukščiausiosios Tarybos gynybą.
I-oji interviu dalis „L.Vasiliauskas: patys tada pasigaminome sagas su Vytimi, lietuviškas kokardas ant kepurių“.
- Kokios buvo jūsų pareigos tik ką įkurtoje Lietuvos policijoje?
- 1991 kovo 5 davėme policininkų priesaiką. Buvau Vyriausiasis policijos komisaras, kuris vadovavo visai respublikinei policijai. Į ją įėjo šios policijos rūšys: kriminalinė, viešoji, kelių, transporto ir apsaugos policijos su vyresniaisiais komisarais priešaky. Kita dalis, savivaldybių policija, priklausė kitam vyriausiajam komisarui Česlovui Blažiui, būsimam ministrui. Mūsų abiejų viršininkas buvo Generalinis policijos komisaras Petras Liubertas.
- Apie tuos laikus knygą išleido Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus (ATAS) kūrėjas Artūras Skučas, ten ne viename puslapyje minimi milicijos pareigūnai, rašoma ir apie bendrą darbą konkrečiai su jumis.
- Neskaičiau tos knygos, tik paskelbtas ištraukas, o pačią knygą dar tik pavarčiau. Be konteksto, be pamušalo neįmanoma suvokti buvusios padėties. Gerai, kad rašo, gerai, kad parodo, kaip save mato tuose įvykiuose. Apie viską paskui sprendžia skaitytojas. Bet su vienu nesutinku: kada savo atsiminimuose tu nori būti geresnis už kitus ten dalyvavusius. Visi įdėjome savo dalį, ir nuopelnų visiems pakaks. Nežeminkime kitų, nesakykime, kaip nevykę marketingistai, kad mano prekė geresnė vien todėl, kad kito yra blogesnė.
- Iki šiol yra galvojančių, kad vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis pasielgė kaip išdavikas, neatrakindamas ginklų sandėlių. Ten buvo berods apie 3000 automatų „kalašnikov“. Beveik galiu garantuoti, kad bent vienas iš jų tikrai būtų kur nors iššovęs, o pasekmės...
- Vienas didžiųjų ginčų ir buvo toji ginkluotė.
- A.Skučo knygoje yra toks epizodas, kai jis gauna keletą pistoletų ir Vytautas. Landsbergis liepia vieną iš jų atiduoti Algirdui Patackui. Visai neseniai šitas garbingas ir doras žmogus tiesioginėje televizijos laidoje metė stilinę į oponentą iš socialistinio liaudies fronto, kaip į menką niekšelį. Būdamas brandaus amžiaus, A.Patackas negali susitvardyti. O tada gavo ginklą į rankas... Nesuprantu, kaip nesprogo tie Molotovo kokteiliai, kurie stovėjo vos ne kiekviename parlamento rūmų kampe.
- Po sausio 8 aš buvau pasiųstas nuo milicijos organizuoti parlamento gynybą. Mačiau, kaip jie buvo gaminami. Vieną dieną neapsikentęs pasivedžiau į šoną A.Butkevičių ir sakau: „Audriau, žmogau, mes čia sudegsime be jokio puolimo, kai užsiliepsnos kiliminė danga, ant kurios pilsto. Paimkite vieną kabinetą plikomis grindimis ir ten gaminkite. Juk turi būti elementari tvarka, kontrolė.“ Buvo ten tokių veidų iš vieno miesto, kuriuos žinojau iš kartotekos. Aš buvau kriminalistas. Ir jie mane pažino, vardu šaukė.
- A.Skučo knygoje pasakojama, kad vienas iš jų buvo užsigeidęs vienos iš jo darbuotojų. Taip suprato savo didvyriškumą: duokite jam paskutinę moterį prieš mūšį. ATAS vyrai apgynė.
- Tokių lūžių metu viskas susimaišo. Idėja suvienijo. Milicininkas ir įskaitos figūrantas atsidūrė vienoje idėjinėje pusėje. Tai nėra blogai, bet atsiranda prieštaringumo. Štai jūs paminėjote ginklų sandėlius. O į kieno rankas jie pateks, kieno atsakomybėn, koks bus apmokymas? Kas atsakys už nelaimę? Aš ir šiandien žinau, kad ginklas yra problema. Tada vaikščiojau su pistoletu, o manęs klausdavo, ar negaliu pasiimti „kalašnikovo“. Sakydavau, kad jis man trukdytų, kliuvinėtų visur vaikščiojant po parlamentą. Mano funkcija kita. Ir nenorėjau gąsdinti deputatų, nes vis reikdavo lipti į tribūną ir paneigti skleidžiamus gandus, kad toks ar toks rajonas pasidavė, iškėlė raudoną vėliavą.
- Bet atsimenu kartą sausio mėnesį ateina pas V. Landsbergį ministras M .Misiukonis, per petį pasikabinęs trumpąjį „Kalašnikovą“ ir lydimas dviejų automatininkų. Gal jis norėjo viešai pademonstruoti, kad pasirengęs rimtai gintis?
- Gal ir taip. Esmė buvo ne ta, ar apsiginsime. Mes ne kartą kalbėjomės apie tai, kad, kitaip nei 1940 m., turime iššauti tą bent vieną šovinį. Simbolinį šūvį. Šį kartą nebūtų pasibaigę, kaip tada. Man buvo aišku, kam tas daiktas dėkle prie mano šlaunies, – kad paskui negalėtų sakyti, jog patys jiems atidarėme vartus.
- Tą sausį V.Lansbergis ir man ne sykį kartojo, kad mes čia esame ne tam, kad apsigintume, o kad parodytume visam pasauliui, jog mus nuvertė karinė jėga.
Buvo ir personalo pačiame Vilniuje problema. Dauguma milicininkų buvo kitataučiai. Jau nekalbant apie Vilniaus ir Šalčininkų rajonų miliciją. Ir mes kažkaip vyniojomės, sprendėme.
- Šalčininkų milicija liko lojali ir tada, kai Šalčininkai pasiskelbė „raudonąja autonomija“? Atskilo tik dalis OMONo“? (Ypatingos paskirties milicijos būrys).
- Taip, jie liko lojalūs, nors buvo provokacijų iš Baltarusijos pusės. Buvo tik atskiri žmonės, kurie padėjo pažymėjimus, perėjo į aktyvią prokremliškos komunistų partijos veiklą. Iš struktūrų skilo tik OMONas. Kaip dabar žiūriu iš istorinės perspektyvos, jie labai laiku sukėlė maištą. Tada atrodė, kad labai ne laiku. Jeigu būtų kaip nors kitaip, ne tada ir ne naktį mus išdavę, galėjo būti daug skaudesni dalykai. Mes iš tos situacijos išėjome kaip įmanoma palankiai.
- Kaip įvyko tas omonininkų maištas?
- Nakties metu, 1991 m. iš sausio 11 į 12, Boleslovo Makutinovičiaus vadovaujama dalis omonininkų užėmė jų dalinio bazę Valakampių miške. Mano žmona Rita, kuri ir šiandien dirba „Aro“ finansiste, tada nuėjo pas tuos kareivius ir pasakė, kad turi pasiimti asmeninius daiktus. Ją įsileido, ir ji slapčia išsinešė visus antspaudus, kurie buvo reikalingi toliau tvarkant likusios lojalios Lietuvai OMONo dalies veiklą.
Tas skilimas ir jo sukelti rūpesčiai atėmė daug mūsų jėgų ir laiko. Bet žinojome, kad eidami pas Aukščiausiosios Tarybos ar Vyriausybės vadovus, turime būti išsisprendę savo vidaus problemas: „Taip, pas mus yra bruzdesių, bet mes patys susitvarkysime. Tik būkite mieli, nekiškite rankų. Mes rasime būdų.“ Svarbiausia mums buvo išlaikyti vieningą miliciją, kuri remia atsikūrusią Lietuvą. Taip, buvo atskilėliai, bet tai mūsų vidaus reikalas. Išsispręsime kaip šeimoje, be pašalinių.
Nenoriu dalinti pagyras, bet mes fantastiškai puikiai susitvarkėme. Kas rašo, abejoja ar sako apie Misiukonį ir jo komandą, tai yra didelė netiesa. Daug kam būtų buvę blogai, jei būtų nesėkmingai pasisukusi mūsų revoliucija, bet kas būtų daroma su Misiukoniu, man net sunku įsivaizduoti. Jį gyvą sudraskytų tie kagėbėšnikai, iš kurių jis atėjo. Jo atžvilgiu neapykanta buvo siaubinga.
- Yra galvojančių, kad jis sėdėjo ant dviejų kėdžių ir žiūrėjo, kuri iš jų išlaikys. Ant tos ir liks.
- Ne ta situacija. Negaliu pirštis M. Misiukoniui į bendražygius, nes jis buvo visų mūsų vadovas – ministras. Bet daug laiko su juo praleidau įvairiomis aplinkybėmis, ir galiu pasakyti, jog toks galvojimas visiškai neteisingas.
- Bet aš pats atsimenu sausio 8 d., kada mes visi stikliniuose parlamento rūmuose žiūrėjome, kaip laužiasi į vidų įtūžusi, K. Prunskienės kainų pakėlimo išprovokuota minia, o ją koordinuoja kariško sukirpimo vyrai civiliais rūbais. Ir galvojome, o kur toji mūsų milicija, kodėl ji mūsų negina? Iki šiol atsimenu tą jausmą. Šiemet prie Atminimo laužo sausio 12 buvęs V.Landsbergio asmens sargybinis Andrius Česnakavičius atkreipė mano dėmesį, jog labai keista, kad sausio 8 minia nesiveržė per langus, o taikėsi į masyvias geležines duris. Jėga buvo tokia, kad tos durys paskui gulėjo iškeltos iš vyrių ir susuktos kaip popierinės. Minutės mums tada buvo labai ilgos, ir mes nežinojome, ką darys įsiveržusi toji tūkstantinė pikta minia.
- Reikia pakalbėti apie žvalgybinę situaciją. Vartant A.Skučo knygą susidaro įspūdis, kad ATAS turėjo visą informaciją, ją analizavo, viską numatė ir kontroliavo. Valio, jeigu taip buvo, aš atsistoju ir paploju. Tačiau tai man šiek tiek primena filmą apie rusų žvalgą Štirlicą, kuris vaikšto, kur nori, po Berlyną, vos ne pasitarimuose pas Hitlerį dalyvauja.
Apie tai reikėtų kalbėtis su Leipumi, kuris vadovavo Vilniaus policijai. Jos funkcija buvo užtikrinti tvarką mieste. Misiukonis jokio rimtesnio rezervo savo dispozicijoje neturėjo. Ministerijoje yra stalo darbuotojai. Jei reikia sutelkti daugiau jėgos, tada turi telegramomis išsikviesti žmonių iš Akmenės ar Ukmergės, iš kitur po kelis. Mieste visą laiką vyko judėjimai, mitingai. Ir čia buvo vienas iš miesto reikalų. Kaip aš suprantu, eilinį kartą buvo nuleista komanda miesto milicijai reaguoti. Matome, kad reagavo neadekvačiai. Ten buvo miesto milicija ir OMONo padalinukas, ir jis daugiausiai gavo per ausis. Kada OMONas skilo, tai buvo vienas iš jų kaltinimų, kad juos ten sausio 8 pakišo. Galime kalbėti apie neteisingą situacijos vertinimą, komunikacijos stoką, bet ne apie piktybiškumą.
- Gal tai buvo abipusio nepasitikėjimo rezultatas: kaip vicepremjeras Zigmas Vaišvila nepasitikėjo M. Misiukoniu, taip M .Misiukonis nepasitikėjo Z. Vaišvila ir jo įspėjimus laikė burbulais.
- Ir vieni, ir kiti galvojo: o jūs man nevadovausite, kaip elgtis. Akivaizdu, kad reakcija į tą sausio 8 minią buvo neadekvati. Akivaizdu, kad nesuveikė komunikacija tarp tarnybų. Jei būtų buvusi labai konkreti žvalgybinė informacija, kas ten organizuojasi, kiek ir dėl ko, būtų labai konkrečiai išreikalauta, kada, kiek ir kas turi pristatyti ko: švilpiam pavojų, vežam iš rajonų, ir panašiai. Palieku šį klausimą atvirą, bet sau jį išsiaiškinau būtent šitaip.
- Kada jūs tapote policija?
- Tai buvo priėmus Policijos įstatymą, prisiekėme 1991 kovą. Per tuos įvykius dar buvome milicininkai. Veikėme tarp kūjo ir priekalo.
- Jūs kontroliavote viešąją tvarką visoje Lietuvoje. Apie tuos laikus dabar kalbame kaip apie aukščiausią dvasinį tautos pakilimą ir susitelkimą laisvės kovai. Kaip sako buvęs KAM viceministras J.Gečas, tikrovėje pusė milijono gyventojų rėmė nepriklausomybę, 1,5 mln. laukė, kaip pasisuks įvykiai, o likę 1,5 mln. nepriklausomybės visai nenorėjo. Man įdomu, ar jūs tais metais pastebėjote kokius nors pokyčius nusikaltimų ir viešosios tvarkos pažeidimų statistikoje?
Bendradarbiavimo, pasitikėjimo prasme tai buvo nuostabu. Tai buvo šviesiausi mano, kaip prievartos struktūros veterano, laikai. Daugiau tokių dalykų neatsimenu nei per jokias šventes, nei per sportininkų sutiktuves. Tada buvo tokia bendra idėja, toks bendras užtaisas: mes – su jais, mes – mūsiškiai, tie patys milicininkai iš „bananų baliaus“.
- „Bananų balius“ plačiai nuskambėjo: 1988 rugsėjo 28 buvo sumušti taikūs Laisvės lygos mitingo dalyviai Katedros aikštėje. Ar atsimenate, kieno įsakymu paleido į darbą gumines lazdas?
- Per tą demonstraciją aš dirbau minioje, atlikau operatyvinę funkciją. Tada aš buvau kriminalistas. Visą košę užvirė vidaus kariuomenės daliniai, liūto dalis priklauso jiems. Turėjau dvi racijas: viešosios tvarkos ir operatyvinę, kur ryšys ėjo iki Misiukonio stalo. Šaukiau į jas: „Kas davė komandą?! Kas išvedė kareivius?!“ Bet jau buvo vėlu. Vartai atsidarė, ir prasidėjo...
- Ar dabar žinote, kas davė komandą paleisti kareivius ant žmonių?
- Man aišku, kas davė, bet nepasakysiu. Žinau sau. Mes išanalizavome po to visą situaciją, kas su kuo kalbėjo... Tai vienas iš kolegų persistengė. Dievas jam teisėjas.
- Dėkoju jums už pasidalinimą savo prisiminimais su mūsų skaitytojais.