– Ką, Jūsų nuomone, sako faktai, kad Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“ parlamento rinkimuose nesugebėjo perkopti 50 proc. ribos ir užsitikrinti konstitucinės daugumos?

– Kartais atrodo, jog faktą, kad „Vieningoji Rusija“ prarado daugumą, bandoma dirbtinai sureikšminti. Iš tiesų norėtųsi paklausti, ką keičia tai, kad „Vieningoji Rusija“ nebeturės konstitucinės daugumos? Ką dar Rusijos konstitucijoje jiems reikėtų pakeisti?

– Tačiau toks Rusijos valdančiosios partijos populiarumo sumažėjimas yra beprecedentis atvejis...

– Be abejo, populiarumo klausimą reikėtų analizuoti atidžiau. Viena vertus, matome, kad naujai išrinktoje Dūmoje bus tos pačios keturios partijos, tik balsai už jas persiskirstė kitokiu santykiu. Kita vertus, kiek opozicinėmis besiskelbiančios partijos tokios yra iš tikrųjų? Visa tai įvertinus tikriausiai galima teigti, kad Rusijoje nieko naujo neįvyko. Gal yra atvirkščiai – sąmoningai kuriama ir palaikoma iliuzija, jog keičiasi ir persigrupuoja partijos, ir tokiu būdu Rusijoje tarsi atsiranda daugiau laisvės, daugiau politinės konkurencijos? Tačiau, kaip pažymėjo ESBO stebėtojai, būtent politinės konkurencijos ir balsų skaičiavimo požiūriu pastarieji rinkimai neatitiko ESBO palaikomų standartų. Nors pats faktas, kad prie balsadėžių atėjo mažiau žmonių, yra svarbus. Protestai, kurie prasidėjo Rusijoje, rodo tam tikrą rinkėjų sąmonėje vykstantį pokytį. Buvo matyti, kad kai kuriuose Rusijos miestuose keičiasi padėtis, kai kuriose rinkiminėse apylinkėse „Vieningoji Rusija“ nesugebėjo surinkti net balsų daugumos.

– Paskutiniai rinkimų rezultatai – tam tikras signalas V. Putinui prieš artėjančius Rusijos Federacijos prezidento rinkimus?

– Nėra aišku, kas tą signalą siunčia, ar būsimasis prezidentas nebando suformuoti tokio politinio žemėlapio, kad jis būtų kuo parankesnis valdantiesiems. Pasigirdo kalbų, kad po prezidento rinkimų į Rusijos ministro pirmininko postą gali būti pasiūlytos visai kitos politinės figūros nei šiuo metu manoma. Jeigu tokia įvykių traktuotė pasirodytų teisinga, būtų galima išvesti tam tikrą dėsningumą iš šių rinkimų.

– Po rinkimų vykstančias demonstracijas kai kurie užsienio politikos komentatoriai suskubo pavadinti „Rusijos Arabų pavasariu“, „naujos revoliucijos pradžia“ ir panašiais epitetais. Ar tikėtina, kad tokios demonstracijos galėtų išaugti į kažką panašaus, ką matėme spalvotųjų revoliucijų Ukrainoje ar Gruzijoje metu?

– Tam, kad būtų galima daryti panašias išvadas, Rusijoje reikia gyventi. Vien tam, kad būtų galima suprasti, ką jaučia žmonės ir kaip jie gyvena. Žiūrint iš šono, o esame tik išorės stebėtojai, kol kas per anksti daryti panašius vertinimus ir lyginti protestus su Arabų pavasariu. Tiesa, protesto platforma Rusijoje yra išsiplėtusi ir dabartiniai įvykiai tai aiškiai rodo. Galima prisiminti ankstesnius rinkimus ir kuo apsiribojo nepatenkintieji jų rezultatais. Kita vertus, rinkimai praėjo, o protestai neslūgsta, juose ypač aktyviai dalyvauja tai, ką pavadinčiau nauja visuomenės grupe. Tai vidurinė Rusijos gyventojų klasė, miestų gyventojai, mažai žiūrintys televizijos, bet aktyviai naudojantys interneto informacinius šaltinius. Šie žmonės turi kitokį nei Rusijoje dominuojantį požiūrį į įvykius. Jie turi daugiau lūkesčių, daugiau interesų ir daugiau noro reikštis ir dalyvauti, taip pat ir politiniame gyvenime. Ši Rusijos visuomenės dalis bus svarbus veiksnys ateityje, jei tik po pastarųjų įvykių valdžia nesiims atsakomųjų veiksmų, nukreiptų į šios socialinės grupės pažabojimą.

– Kalbant apie visuomenės segmentus, galima paminėti dar vieną Rusijos gyventojų grupę – ultranacionalistiškai nusitekusią rusų dalį, kuri anksčiau nebuvo priešiška savo šalies politinio elito atžvilgiu. Padėtis, regis, sparčiai keičiasi. Ar nemanote, kad tokie pokyčiai turėtų kelti neramių minčių ne tik pačiam Kremliui, tačiau ir Rusijos kaimynams?

– Partijai, kurios lyderis garsėja itin radikaliais pareiškimais, šioje Dūmoje bus atstovaujama. Ji surinko daugiau balsų nei paskutiniuose rinkimuose. Todėl galima pritarti teiginiui, kad toks visuomenės segmentas plečiasi. Kita vertus nemanau, kad šiandieninėje Rusijoje kas nors būtų suinteresuotas, kad nestabilumo būsena apimtų visą šalį. Tai būtų pernelyg rizikinga.

– Aleksejus Navalnyj, viena ryškesnių Rusijos opozicijos personų, yra žmogus, kuris kaip tik ir atliepia į Jūsų minėtosios vidurinės rusų klasės lūkesčius – kovoja prieš korupciją, pasisako už valdymo sistemos skaidrumą ir apsivalymą. Tačiau tas pats A. Navalnyj yra pagarsėjęs aštriais nacionalistiniais pasisakymais. Ar nepanašu, kad stipriai išreikštas nacionalizmas yra Rusijos visuomenės kaip tokios bruožas?

– Gal ir būtų galima į visa tai žiūrėti kaip vien į Rusijai būdingą reiškinį, bet žvelgiant plačiau matosi, kad nacionalistiniai judėjimai plečiasi visoje Europoje. Krizės sąlygomis, kai valstybės ieško atsakymų, kodėl padėtis blogėja, lengviausia apkaltinti kažką, kas nėra tavo bendruomenės visavertis narys. Šiek tiek tokių tendencijų galime matyti ir Lietuvoje. Be abejo, Rusijoje gausu fiksuotų ir nefiksuotų smurto atvejų, susijusių su šia dinamika. Matėme ir parodomųjų teismo procesų, kai žmonės buvo nubausti už nužudymus rasistiniu pagrindu, kiti atvejai nebuvo išaiškinti. Tačiau panašūs procesai Rusijoje vyksta ir reikia pripažinti, kad Rusijos valdžia yra prisidėjusi prie ultranacionalistinių nuotaikų skatinimo. Turiu galvoje konkrečiu atvejus – pavyzdžiui, kai 2006 m. oficialios valdžios institucijos gaudė gruzinų tautybės žmones ir juos deportavo į Gruziją. Civilizuotomis europietiškomis elgesio normomis tokius veiksmus sunku paaiškinti.

– Pirmoji V. Putino kaip Rusijos Federacijos prezidento kadencija sutapo su ekonominės krizės pabaiga ir energetinių išteklių kainų šuoliu. Nuo to laiko Rusijos gyventojų socioekonominė padėtis sparčiai gerėjo. Kodėl su V. Putino valdymu sieto ekonomikos pakilimo nebepakanka užtikrinti valdančiojo elito populiarumą? Dar įdomiau, kad labiausiai nepatenkinta vidurinioji gyventojų klasė, kuri iš ekonomikos pakilimo ir gavo daugiausiai naudos.

– Galima išskirti du stabilumo pobūdžius: normalų struktūrinį visuomenėje susiformavus stabilumą ir nupirktą stabilumą. Kai kuriose mūsų kaimyninėse šalyse tokio nupirkto stabilumo pavyzdžių galima nesunkiai surasti. Pastaba, kad Rusijos ekonomika yra visiškai priklausoma nuo konkrečių žaliavų eksporto, yra labai teisinga. Duosiu tik vieną iškalbingą pavyzdį: Rusija yra didžiausia Lietuvos prekybos partnerė iš visų kitų valstybių, su kuriomis Lietuva turi prekybinių ryšių. Lietuva į Rusiją eksportuoja daugybę skirtingų prekių. Tuo tarpu 92 proc. importo iš Rusijos į mūsų šalį sudaro naftos ir dujų ištekliai. Jeigu tokia šalis kaip Lietuva, su Rusija besiribojanti bendra siena, be naftos ir dujų daugiau neranda ką dar būtų galima iš tos šalies įsivežti, tai pamąstyti tikrai yra apie ką.

– O kaip dabartinės tendencijos Rusijos politikoje ir visuomenėje atrodo iš Lietuvos perspektyvos? Sudėtinga Lietuvos ir Rusijos santykių patirtis lyg ir suponuotų, kad visuomenės paramą siekiančiam išlaikyti Kremliui reikės daugiau parodomųjų akcijų, nukreiptų prieš savo kaimynus?

– Jei stabilumas šalyje nėra natūralus, jei jis nupirktas ar kažkieno suformuotas, toks „stabilumas“ tampa tarytum narkotiku – reikia vis daugiau injekcijų, kad jį palaikytum. Šiandien moki vienokias socialines išmokas, tačiau atėjus laikui reikia mokėti vis daugiau, o pačios bazės, kuri galėtų generuoti pajamas į biudžetą, nėra. Taip gimsta ir kitų visuomenės konsolidavimo priemonių poreikis. Jeigu pažvelgtume į Rusijos visuomenės nuomonės apklausas, tai matytume, kad labiausiai Rusijai priešiškos valstybės yra trys Baltijos šalys, Gruzija, gal dar šiek tiek Ukraina. Dažnai net juokinga į tokius dalykus žiūrėti – tampa nebeaišku, kokiame pasaulyje gyvename, jeigu tokios šalys kaip Lietuva kelia grėsmę Rusijai. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, įvykių raidą Rusijoje būtina stebėti labai atidžiai, tačiau kartu ir supratingai. Yra dalykų, kurių negali pakeisti per 10 ir net 20 metų. Nepamirškime, kad sovietinėje Rusijoje raudonasis teroras truko net 20 metų ilgiau nei Lietuvoje, buvo išžudyta daugybė milijonų žmonių. Ta trauma yra didelė, todėl ją reikia pažinti ir suprasti, galiausiai suvokti jos reikšmę Rusijos istorijoje. Deja, šie dalykai beveik nedaromi ir, matyt, turim kantriai laukti bei nepasiduoti įvairioms provokacijoms.

– Privati žvalgybos agentūra „Stratfor“ neseniai publikavo analizę apie tai, kad Kremlius pačiais įvairiausiais būdais suskubo išnaudoti krizę Europos Sąjungoje tam, kad ženkliai padidintų savo įtaką ES šalyse. Kokiomis priemonėmis Lietuva pajėgi pasipriešinti tokioms tendencijoms?

– Kadangi orai Lietuvoje vėsta ir žiema ateina į kiemą, tam, kad apsisaugotum nuo gripo, reikia stiprinti imunitetą. Matyt, visi dalykai, kuriuos Lietuva turėtų padaryti, buvo, yra ir bus susiję su namų darbais. Reikia daug ir kruopščiai dirbti, kad būtų sveika ekonomika, sveiki finansai, normalus valstybės administravimo aparatas, geri ryšiai su partneriais – pirmiausiai ES ir JAV. Ši Vyriausybė tuo ir užsiima.

– Esame ES ir NATO nariai, bet reikėtų pripažinti, kad nė viena iš šių organizacijų negyvena geriausių savo dienų. Ar turime papildomų būdų stiprinti šalies saugumą, visų pirma kietojo saugumo prasme?

– Yra viena sritis, kurioje reikėtų padaryti nemažai darbų. Tai vadinamasis patriotinis ugdymas. Žinant, kad jau du dešimtmečius Lietuvos gyventojai yra vieni pesimistiškiausių žmonių visoje Europoje – tai matyti iš savižudybių, emigracijos statistikos, – tampa aišku, kad mūsų šalyje ne viskas gerai. Trūksta pasididžiavimo savo valstybe. Ar įmanoma šį pasididžiavimą sukonstruoti, kaip valstybei pelnyti savo piliečių pagarbą – tai labai subtilūs klausimai. Pažiūrėkite, kokie žemi valstybės institucijų, politikų reitingai. Jeigu piliečio pasitikėjimas šalimi ir visuomene, kurioje gyvena, yra žemas, tai jau sukuria terpę įvairioms psichologinėms ir informacinėms manipuliacijoms. Kalbant apie kietąsias saugumo priemonės, reikia žiūrėti į mūsų turimą infrastruktūrą. Daug kalbama apie energetinę Lietuvos ir Baltijos šalių izoliaciją ir tas klausimas aktualus, jį mėginama išspręsti. Tačiau ir susisiekimo prasme Lietuva yra atskirta arba menkai integruota į bendruosius Europos tinklus. Norint pasiekti artimiausias Europos sostines, išskyrus Rygą ir Minską, reikia visos dienos. Problemų kyla net ir keliaujant lėktuvu. Tai nepanašu į XXI a. infrastruktūrą. Šioje srityje tiek šiai, tiek ir kitoms vyriausybėms dar teks nemažai nuveikti.

– Dėkojame už pokalbį.