L.Nazarenko: jaunimas vėl nori mokėti rusiškai

 (360)
Liuba Nazarenko
Liuba Nazarenko
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Kas iš tiesų yra ta įsimintinos išvaizdos moteris, sodriu aksominiu balsu dainuojanti svajingus romansus? – ne kartą pagavau save mąstant jos koncertuose. Romansų atlikėja Liuba Nazarenko – moteris, kurios paslaptį norisi sužinoti ir bent iš dalies atsakyti į klausimą, ką ji tokio turi, kad klausantis jos, norisi verkti – ne iš liūdesio ar nevilties, o dėl to, kiek visko daug gyvenime buvo ir dar bus.

– Dainuojate rusų romansus, todėl tarsi pasmerkiate save būti nueinančios kartos tos, kuri mokėjo rusų kalbą, favorite. Negalvojate apie perspektyvą? Kaip žadate į savo pusę palenkti jaunimą, kuris rusų kalbos nebemoka?

- Dainuodama romansus mažiausiai galvoju apie tai, kaip įtikti kuriai nors kartai. Žinoma, matau, kad užaugo karta, kuri, deja, nebemoka rusiškai, bet fantastiškai gerai kalba angliškai. Puiku, tačiau aš manau, kad rusų kalba nė kiek ne blogesnė už anglų. Jeigu atmestume socialistinę santvarką, kuri daug kam asocijuojasi su rusų kalba, tai pamatytume, kad jau ne vieną šimtmetį visas pasaulis skaito rusų literatūrą, atlieka rusų kompozitorių operas.

Rusų kalba niekada nenuėjo ir nenueis nuo pasaulio kultūros scenos. Vilčių turiu, nes žinau, kad vyksta didžiulis rusų kalbos atgimimas, jaunimas vėl nori mokėti rusiškai. Nemažai bendrauju su jaunimu, vadovauju gitaros ir dainavimo būreliams, dažnokai lankausi ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų mokyklose. Taip propaguoju romansus jaunimo auditorijose, stengiuosi juos įdomiai pristatyti – pasakoju, dainuoju. Jauni žmonės nelieka abejingi šiam žanrui – kai kurie vakarėliai vietoj planuotos valandos užsitęsia iki pusantros. Man labai įdomu dirbti ir diskutuoti su jaunais žmonėmis. Žinau, kad jaunimui labai sunku išmokti rusišką kirilicą, beveik kaip kinų hieroglifus. Visgi tikiu, kad rusų kalba Lietuvoje nenugrims į užmarštį.

- Kokios tautybės žmonių daugiausia susirenka į jūsų koncertus?

- Rusų tautybės žmonių koncertuose – mažesnioji dalis, daugiausia – lietuviai.

- Nelaiminga meilė, tai, kas praėjo ir niekada nebegrįš, ruduo, chrizantemos, suoliukas, ant kurio kažkas kažkam prisipažino meilėje, – tokios jūsų atliekamų romansų temos. Jos kelia liūdesį, ilgesį, virpiną širdį, klausytojai net apsiverkia. Netikiu, kad galėtumėte metų metus dainuoti apie tai, kas jums visiškai ne prie širdies. Kodėl jums tai artima?

- Man tai patinka, visada buvau romantiška – nuo pat jaunystės, patinka liūdnos dainos. Mano tokia vidinė būsena. Ir tai nėra gryno liūdesio būsena, labiau ramybės. Dažnai manęs klausia: “Ko liūdi?”. Neliūdžiu. Kartais mėgstu smagiai pasijuokti, nesu pikta, bet mano ramybės būsena panaši į liūdesį. Su amžiumi prikaupi visokios patirties, ji natūraliai kviečia susimąstyti. Dabar jau atsirenku žmones, su kuriais bendrauju. Man visada patiko satyra, geras humoras, bet nemėgstu juodo humoro, jo vengiu, nemėgstu lėkštų sąmojų. Patinka viskas, kas tikra, kas stipru, kas su prieskoniais. O liūdesys irgi yra tai, kas stipru. Gyvenimas iš manęs išmušinėja ir išmušinėja romantizmą, bet niekaip neišmuša. Vis tiek esu romantikė.

- Esu skaičiusi, kad geriausi rusiški romansai buvo sukurti iki Antrojo pasaulinio karo. O kas buvo vėliau? Kas pakeitė romansus? Sovietinės patoso kupinos dainos?

- Esu kalbėjusi su filologais, kurie šia tema rašė disertacijas. Sužinojau, kad 1917 metais, įvykus revoliucijai, jau imti drausti romansai, nes jie vadinti buržuaziniu žanru. Tas pats atsitiko ir po Antrojo pasaulinio karo. Sovietmečiu žmogui neva nereikėjo buržuazinių laikų jausmų, tai vadinta atgyvena. Borisas Fominas, iki šiol dainuojamo romanso „Doroga dlinnaja“ (liet. „Kelelis tolimas“) autorius, iki karo buvo sukūręs kelis šimtus populiarių romansų. 1947 metais, kilus antrajai Stalino represijų bangai, jo kūrinius buvo uždrausta atlikti visuose didžiuosiuose SSRS miestuose. Tai B. Fominą visiškai pribaigė ir morališkai, ir finansiškai, jis mirė skurde. O jo „Kelelis tolimas“, išverstas į keletą užsienio kalbų, atliekamas iki šiol. Karo metais romansai dar skambėjo ir gyvai, ir buvo transliuojami per radiją, žmonėms reikėjo moralinio palaikymo, artistai važiuodavo koncertuoti į frontą. O po karo šis žanras ir jo kūrėjai buvo paskelbti nepageidaujamais, uždrausti. Pritaikyti ir dainuoti romanso kaip paprastos dainos negalima, tai labai subtilus žanras, jei tik truputį perspaudi, viskas atrodo nenatūralu, pompastiška. Romanso atlikėjui būtinas nuoširdumas, atvirumas. Todėl sovietmečiu romansai buvo išnykę, romansus dainuodavo tik emigrantai, palikę SSRS.

Tik apie 1980 metus Eldaras Riazanovas, žinomas režisierius, išdrįso į savo filmus įtraukti romansus. Viename garsiausių jo filmų „Likimo ironija, arba po pirties“ nuskambėjo romansas „Mne nravitsa...“ (žodžiai – Marinos Cvetajevos, muzika - Mikaelo Tariverdijevo). Tokia sudėtinga muzika, bet tapo populiari ir dainuojama visoje SSRS - tai kompozitoriaus nuopelnas.

- Romansui, kai ir daugeliui kitų meno žanrų, būdinga užmarštis ir renesansas. Galiu spėti, kad dabar – rusų romanso atgimimas Lietuvoje, nes į ką tik vykusį rusų romansų koncertą Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje, visi bilietai buvo išpirkti.

- Romansas periodiškai atgimsta lyg feniksas iš pelenų. Romansas šiuo metu gyvas. Šis žanras dažniausiai atgimsta kino filmuose. Atsiranda XXI amžiaus romansai. Vienas šiuolaikinis kompozitorius pagal N. Gogolio eiles parašė muziką. Toks vyksmas, man, romansų atlikėjai, labai svarbus. Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę, romansas atgimė dviejų dainininkų G. Paškevičiaus ir I. Valinskienės dėka. Jie įrašė rusiškų romansų albumą „Dvidešimt dienų Sankt Peterburge“. Toks sumanymas tada prilygo atominės bombos sprogimui - politiškai tada tai buvo nepopuliaru, jie buvo savotiški kamikadzės. Visuomenė priėmė šį iššūkį, albumas tapo metų rinkos lyderiu. Dainininkų sumanymas atgaivinti išguitą žanrą labai pasitarnavo tam, kad jis vis labiau populiarėtų ką tik nuo visko, kas rusiška nusisukusių lietuvių tarpe. Aš oficialiai rusų romansus pradėjau dainuoti 1994 metais. Dainavau ant Tauro kalno stovėjusiuose Profsąjungų rūmuose. Dabar į rusiškų romansų koncertą pakliūti sunku – anšlagas. Šie metai man gali tapti rekordiniais pagal surengtų rečitalių skaičių.

- Nesu girdėjusi, bet žinau, kad jūs dainuojate ir lietuviškus romansus. Apie ką lietuviški romansai?

- Nemažai apie lietuviškus romansus man pasakojo Veronika Povilionienė, Zita Kelmickaitė. Kai kurie folkloro kolektyvai atlieka lietuviškus romansus. Romansas – „keliauninkas“. Jis gimė Viduramžiais, jo tėvynė – Ispanija, vėliau per Prancūziją, Vokietiją pasiekė Rusiją, kur XIX amžiuje klestėjo ir vystėsi. Lietuvoje romansai atsirado XX amžiaus pradžioje, populiarumo pikas - tarpukaris. Lietuvoje labiausiai mėgti žiaurūs romansai, populiarūs kaime. Jų turinys dažnai toks ar panašus „Nukirsta galva ilgai dar kalbėjo - mylėsiu tave amžinai...“ Rusijoje irgi kurti žiaurūs romansai, bet man jie ne prie širdies. Labai daug lietuviškų romansų, išverstų iš rusų kalbos.

- Kaip jaučiatės ir jautėtės Lietuvoje būdama ne lietuvė, nors puikiai kalbate lietuviškai? Save vadinate Lietuvos ruse?

Liuba Nazarenko
Liuba Nazarenko
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

- Gimiau Vilniuje. Giminės iš mamos pusės kilę iš Lietuvos, o tėvo gimtinė – Rostovas prie Dono, Dono kazokai. Laisvamanius kazokus sudarė įvairių tautybių žmonės, todėl tiksliai įvardyti tautines kilmės šaknis ne taip lengva, juk mažai kas gali pasakyti, kad giminėje iš abiejų tėvų pusės yra vienos tautos atstovai. Jau seniai nebe visos lietuvaitės mėlynakės, geltonplaukės. Tautinės diskriminacijos Lietuvoje niekada nejaučiau, o kai kurie rusai jaučiasi ne visai komfortiškai, nes patys save atriboja nuo visuomenės, nedalyvauja miestelių gyvenime, nežino, kas vyksta.

- Po nepriklausomybės atgavimo buvo metas, kai dauguma lietuvių nebenorėjo girdėti rusų kalbos. Tai patyrėte savo kailiu?

- Taip, jaučiau bendrą opiniją, šūkis „Okupantai, lauk!“ būdavo siunčiamas į tą pusę, kur skambėjo rusų kalba. Iš savo artimiausios aplinkos nieko panašaus nepatyriau. O tiesą, kad kiekvienoje tautybėje yra nacionalistų, žinome visi, todėl negalima sakyti, kad viena tauta geresnė ar blogesnė už kitą – kiekvienoje tautoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, kiekvienoje tautoje rastume aršių nacionalistų. Žinau, kad kai kurie rusai, gyvenantys Lietuvoje dešimtmečius, taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Aš nuo mažens lankiau M. K. Čiurlionio vidurinę mokyklą, vėliau įstojau į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą.

- Užuot dejavusi apie sunkią menininkų dalią, už honorarą dainuojate ne tik koncertų salėse, bet ir privačiuose vakarėliuose, viename Vilniaus rusiškų patiekalų restorane ir, atrodo, dėl to menininkės karūna nenukrenta.

- Gyvenu pagal principą – jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją. Romansų atlikimas yra mano gyvenimo būdas ir aš juos mielai atlieku įvairiose vietose. Kai kurias detales iš anksto suderiname, aptariame taip, kad būtų gerai abiem pusėms - ir užsakovui, ir atlikėjui. Dirbu daug įvairių darbų darbelių, mokau būreliuose vaikus groti – esu seno kirpimo ir negaliu gerai jaustis dirbdama vien už honorarą, kadangi gyvenu viena, man reikalingos nors ir nedidelės, bet garantuotos, stabilios pajamos. Privalau pati pasirūpinti savimi, nes esu vieniša vilkė. Niekada nepriklausiau tai kategorijai moterų, kurios gyvena išlaikomos vyrų. Nors dabar atsiranda vis daugiau vyrų, kurie gyvena išlaikomi moterų.

- Pavaikščiokime po jūsų muzikinę virtuvę – ar daug repetuojate? Ar labai sunku ruošti naują programą? O gal grojimas jums yra tiesiog desertas, kaip dažnai iš šono atrodo tiems, kurie niekada nedirbo tokio darbo, juk, atrodytų, koks čia vargas groti gitara ir gražiai dainuoti?

- Romansų atlikimas - mano gyvenimo būdas. Tekstus tenka nuobodžiai mokytis, kartoti ir nieko nepakeisi – tokia būtinybė. Net gerai mokant, jie kartais pasimiršta. Yra buvę ne kartą - staiga pamirštu gerai išmoktą tekstą, tai pasitaiko visiems. Tada svarbiausia nesinervinti. Reikia gerti ginkmedžio arbatą, nerūkyti, nestresuoti. Turiu ieškoti savo kūrinio atlikimo formos, juk tai, kas gražiai skamba kito lūpose, tau gali visai netikti, reikia ieškoti to, kas labiausiai tinka pačiam. Kadaise mus mokė, kad kiekvieną kūrinį reikia „perleisti per save“, nieko nekopijuoti. Pastaruoju metu ieškojau atlikimo rakto dainai „Ja iechala domoij“. Žmonės klaidingai galvoja apie mūsų darbą – daugeliui atrodo, kad dienų dienas miegu, nieko neveikiu, gal rūkau kaljaną, o vakare pagroju ir padainuoju. Tiesa tokia - visą dieną yra darbų, minčių, repeticijų, o vakare, kai visi normalūs žmonės ilsisi, prasideda darbas. Dirbdamas vis seki, kaip reaguoja publika, galvoji, kas negerai, kaip pritraukti dėmesį. Jeigu padainuoju ir iš klausytojų niekas neapsiverkia, išvada viena – blogai dainuoju. Paradoksalu, bet tai mano darbo įvertinimas. Aišku, tikiuosi šviesių, tyrų ašarų, niekas nenori sukelti isterijos.

- Po koncerto mes, klausytojai, išeiname laimingi. Jūs mus pripildote, o kaip patys jaučiatės, neatsiveria tuštuma?

- Visaip būna. Kartais norisi, kad po koncerto kas nors pasitiktų, pakliūti į draugų būrį, o kartais norisi tylos, su niekuo nesinori kalbėti ir kartais žmonės dėl to net įsižeidžia.

- Ar yra tokių pasaulio kraštų, kurių ilgitės?

- Ne. Lietuva yra mano Tėvynė. Kur nors išvažiavusi po trijų ar penkių dienų jau ilgiuosi Lietuvos. Ištempė kartą mane giminės pas savo gimines į tolimą šalį, kur buvau mėnesį. Paniškai bijodavau, kad negrįšiu. Kai lėktuvas nusileido Vilniuje, prisimenu, lijo lietus, nulipusi nuo trapo vos susilaikiau nepuolusi ant žemės, norėjau ją pabučiuoti. Taip prailgo laikas svečioje šalyje ir taip ilgėjausi Lietuvos.

- Taip gražiai kalbate apie ilgesį Lietuvai, bet juk pati matote, kiek lietuvių ją dabar keikia, nemyli, palieka. Gal ir jūsų jausmus pakeitė noras gyventi taip, kaip gyvena turtingų šalių žmonės? Žinote, kokia didelė, pavyzdžiui, Rusijos rinka ir kokius didelius honorarus ten gautumėte.

- Kaip sakiau, gyventi noriu tik savo Tėvynėje. Pavažinėti man patinka, tačiau tolimos kelionės vargina. Sutrinka miegas, įprastas ritmas. Esu garantuota, kad ne visi išvažiavusieji nori tai daryti, bet jie priversti pasirinkti šitą kelią, kai negali išmaitinti vaikų.

- Ar ką nors norėtumėte pakeisti savo gyvenime? 

- Padarytų klaidų nebeištaisysiu. Romansai yra mano gyvenimas – aš negaliu pasidaryti „boba su kiaušais“, nes tada negalėsiu virpinti širdžių. Tai yra savotiška auka, nes kai tave smūgiuoja, turi arba išsisukti nuo smūgio, arba atgauti ramybę – negali duoti atgal. Vieną kartą duosi, kitą kartą, ir jau būsi nebe tokia. Romansai yra mano likimas. Per juos dabar užmezgu daugybę mielų širdžiai pažinčių – buriasi ir didėja mano gerbėjų klubas. Pastaraisiais metais man trūko meilės plačiąja prasme, o dabar jos vis daugėja. Ir kitus kviečiu – būkime meilėje, bendraukime meilėje, dirbkime meilėje, vienas į kitą žiūrėkime su meile! Man tai labai svarbu. Iš meilės lašų galime prikaupti reikiamą kiekį meilės.

www.DELFI.lt
 
360
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvoje

Šiurpi akimirka – pabučiuoti mirusįjį (58)

2014 lapkričio mėn. 1 d. 00:01
Šiurpi akimirka – pabučiuoti mirusįjį
AOP nuotr.
„Kas čia per mada bučiuoti mirusį žmogų ir fotografuotis prie karsto?“ – DELFI klausė iš giminaitės laidotuvių grįžusi dvidešimtmetė vilnietė Dovilė.

Žvilgsnis iš anapus: buvo ne tunelis, buvo kitaip (46)

2014 spalio mėn. 31 d. 22:00
Visi gimę gyventi, atėjus laikui, pasieks mirties slėnį. Tik tiems, kurių valanda dar neišmušė, iš tos tamsos pavyksta sugrįžti. Ką jaučia ties gyvenimo ir mirties slenksčiu atsidūrusieji?

Siūloma dukart didinti papildomą NPD už vaikus (20)

2014 spalio mėn. 31 d. 19:00
Siūloma dukart didinti papildomą NPD už vaikus
AOP nuotr.
Nuo sausio siūloma dukart didinti papildomą neapmokestinamųjų pajamų dydį (PNPD) tėvams, auginantiems vaikus. Už kiekvieną vaiką siūloma taikyti 400 litų dydį, o ne 200 litų, kaip yra dabar.

„120s“ žinios: Žaliojo tilto skulptūros ir rusų aktorius šaulys (3)

2014 spalio mėn. 31 d. 16:49
DELFI TV trumposiose žiniose žiūrėkite: leido Vilniui nuimti Žaliojo tilto skulptūras, SGD terminalas sėkmingai priėmė pirmąjį krovinį, Žinomas rusų aktorius Ukrainoje prisivirė košės, susitarta dėl dujų Ukrainai, orų prognozė savaitgaliui ir dienos kadras.

Paaiškėjo, kodėl atsistatydino D. A. Barakauskas (124)

2014 spalio mėn. 31 d. 15:48
Buvęs vidaus reikalų ministras „tvarkietis“ Dailis Alfonsas Barakauskas penktadienį kaip specialusis liudytojas buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vykdomame ikiteisminiame tyrime dėl galbūt neskaidrių ministerijos pirkimų.