Likimo nuskriaustuosius lietuvė traukia tiesiog iš jūros

Turbūt bent sykį gyvenime, žiūrėdami kokį nors XX amžiaus karo baisumais paremtą filmą, svarstėte: „Kodėl niekas nepadėjo tiems žmonėms? Kur žiūrėjo pasaulis?“ Tačiau nepatogi tiesa yra tokia, kad, žmonėms žūstant, laimingas pasaulis sau ramiai kiūto prie televizorių ir laukia, kol kas nors apie tai sukurs filmą. Kad ir dabar – baisimės žydų genocidu, minime lietuvių tremties metines. Pabėgėliai iš Sirijos? Ne, ačiū, – ir perjungiame kitą kanalą. Nes Sirija, atrodo, kažkur labai toli, pabėgėliai – svetimi, ir jiems padės... na, kas nors juk padės.

O padeda savanoriai, paprasti žmonės, įvairiausių tautybių, profesijų, skirtingo amžiaus. Viena jų – lietuvaitė Kotrina Sagdijeva, kuri ketina jau trečią kartą leistis į tolimą kelionę ir tiesiog iš vandens traukti likimo nuskriaustuosius.

– Sakėte, Graikijoje patruliuojate naktį ir dalinate sausus rūbus pabėgėliams… Kaip visa tai atrodo? Kokiomis valtimis ar laivais pabėgėliai atplaukia? Kokia jų emocinė būsena, pasiekus krantą?

– Dažniausiai jau vakarop gauname pranešimą iš savanorių, dirbančių Turkijoje, apie situaciją ten. Jeigu daug žmonių laukia išplaukimo, policijos akiratyje nėra ir oro sąlygos palankios – jau žinome, kad reikia tikėtis daug darbo. Prisikrauname pilną automobilį labdarai atsiųstų drabužių ir apie 11 val. vakaro važiuojame į savanorių susitikimo tašką, kuriame paprastai budime visą naktį. Du broliai dvyniai iš vietinio baikerių klubo ilgomis žilomis barzdomis ir ausimis pilnomis auskarų, – savanorių jiedu vadinami piratais, – stebi jūrą ir, vos lokalizavus valtį, šoka ant savo motociklų.

Mes, savanoriai, važiuojame paskui juos į vietą, kurioje, manoma, valtis išplauks į krantą. Dvyniai ištraukia valtį iš vandens, padeda išlipti moterims, iškelia vaikus. Žmonių veidai pamėlynavę nuo šalčio, jie, drebančiais suledėjusiais pirštais, nesugeba atsisegti gelbėjimosi liemenių, o vanduo laša iš jų švarkų. Visi žinome procedūrą, kurią reikia atlikti, pasitikus naują valtį: pirmiausia perrengiame vaikus, tada padedame persirengti moterims ir duodame sausus rūbus vyrams. Vaikai verkia, tačiau tai geras ženklas – jie gyvi. Dieną prieš man atvykstant į Chijo salą, valtis ten atplaukė su kelionėje sušalusiu kūdikiu, kuris, deja, neišgyveno. Ir tai nėra vienkartinis atvejis. Visada kuprinėje turiu žaislų ir saldainių, kuriais bandau pralinksminti išsigandusius vaikus. Nieko nėra gražiau už jų veiduose atsirandančias šypsenas, pakeitusias begalinę baimę.

Tuo tarpu kita savanorių grupė dalina vaisius, sausainius ir vandenį nusilpusiems žmonėms. Kontrabandininkai pabėgėlius laiko Turkijos kalnuose iki kol situacija išplaukti tampa palanki, tad dažnai jie atplaukia nevalgę net kelias dienas. Išlipę į krantą jie giliai atsidūsta, kad saugiai pasiekė krantą, kiti verkia, vieni kitus apkabina, nori išsipasakoti bei dėkoja už pagalbą.

– Ar nebuvo baisu, kad kitokioje kultūroje auklėti ir prie moterų emancipacijos nepratę vyrai jus nuskriaus ar menkins?

– Tiesą sakant, prieš važiuodama labiau bijojau graikų dešiniųjų radikalų, kurie pastaruoju metu tapo labai agresyvūs. Tačiau per visą laiką būnant Graikijoje, neteko patirti jokios situacijos, kurioje mane kažkaip menkintų ar priekabiautų. Taip pat nepastebėjau tokio pabėgėlių elgesio su jų žmonomis. Kadangi, prieš važiuojant, pati dar niekada nebuvau bendravusi nei su sirais, nei su afganistaniečiais, nežinojau ko tikėtis. Man jie pasirodė labai gerai išauklėti ir elgesiu niekuo nesiskyrė nuo vakariečių, kas – gėda prisipažinti, bet mane nustebino. Supratau, kad geriausias būdas atsikratyti stereotipais pagrįstos nuomonės – bendravimas. O galiausiai net ir graikai nebuvo tokie radikalūs, nei afganistaniečiai vertė prisidengti plaukus.

– Vis netyla kalbos, kad kai kurie „pabėgėliai“ tėra migrantai, prisidengiantys karo Sirijoje situacija, iš tiesų teieškantys geresnės ekonominės situacijos. Ką manote apie tai?

– Gauti prieglobstį Europoje yra labai sunku, ir tik žmonėms, turintiems tvarkingus dokumentus ir patikimus įrodymus, kad jų šalyje jiems gresia pavojus, bei perėjusius intensyvius interviu su ekspertais, tas prieglobstis bus suteikiamas. Žmonių filtravimo procesas prasideda jau Graikijos salose. Migrantai iš Alžyro, Tuniso ir Maroko negali nusipirkti bilieto į Atėnus, ir apskritai bilietai migrantams ir pabėgėliams be paso ir registracijos dokumentų nėra parduodami. Jie yra deportuojami atgal.

Toks pat likimas laukia ir migrantų iš Bangladešo bei Pakistano. Kirsti Graikijos sieną ir patekti į Makedoniją praeitą mėnesį galėjo tik sirai ir irakiečiai. Netgi nuo Talibano bėgantys afganistaniečiai nėra praleidžiami. Tad tikimybė, kad ekonominis migrantas, pasinaudojantis šia proga, pateks į Europą – yra minimali.

Taip pat noriu aiškiai pasakyti, kad geresnės ekonominės situacijos ieškančių žmonių nesmerkiu, nes tą patį padarė mano šeima drauge su puse milijono lietuvių.

– Kaip į pabėgėlius reaguoja vietos gyventojai?

– Dalis gyventojų jaučiasi beviltiškai, nes ekonominės krizės išsekintos Graikijos pagrindinis pajamų šaltinis – turizmas labai nukentėjo pasidėjus pabėgėlių krizei. Tad kai kurie graikai išreiškia pyktį net prieš savanorius, kaltindami mus pritraukiant didesnį pabėgėlių srautą. Tačiau pati viena Graikija neišgali išmaitinti ir suteikti medicininės pagalbos tūkstančiams žmonių kiekvieną dieną.

Kita dalis graikų supranta, kad iš tiesų tai yra kaltė ne pabėgėlių, kurie tėra aplinkybių aukos, žmonės, mėginantys išvengti mirties karo zonoje, bet kitų pasaulio šalių bendros atsakomybės trūkumas. Dauguma savanorių grupių yra inicijuotos pačių graikų, kurie kasdien po savo darbo dienos ateina padėti pabėgėliams. Vietinės daržovių ir vaisių parduotuvės bei duoninės aukoja savo produktus, viešbučių savininkai siūlo dideles nuolaidas, kad savanoriams būtų suteiktos galimybės įsitraukti į pagalbą. Neretai kas nors atveža karštos kavos ir bandelių budintiems naktį. Vietiniai graikai neturi kitos išeities ir jau beveik metus besąlygiškai iš visų jėgų gelbėja žmonių gyvybes. Tokio solidarumo ir atsidavimo galima tik pasimokyti.

– Kas įkūrė „Soli“ kavinę? Kokia jos politika, istorija?

– „Soli Cafe“ buvo įkurta grupelės savanorių, kurie surado apleistą namą, jį suremontavo ir atidarė kavinę, kurioje dabar yra dalinamas nemokamas maistas, šilta arbata ir geriamas vanduo visiems, kam to reikia. Kavinė veikia tik labdaros ir ten dirbančių savanorių dėka, kurie keičiasi kas porą savaičių. Šio projekto idėja yra padėti žmonėms atgauti savarankiškumą – prašoma jų susiplauti savo indus ir raginama gaminti maistą bei tvarkytis, ką jie mielai ir daro.

Visai neseniai „Soli Cafe“ taip pat atidarė ir „parduotuvę“, iš kurios žmonės gali pasiimti nemokamų drabužių, batų ir kuprinių kelionei. Šioje kavinėje svarbiausia yra lygybė tarp savanorių ir pabėgėlių, kurie dažnai atsiduria išmaldos gavėjo pusėje ir yra nuvertinami. Tai tokia saugi vieta, kur žmonės gali primiršti savo sunkią situaciją bent porai valandų ir žaisti šachmatais, kortomis, groti gitara ar tiesiog bendrauti. Yra atskiras kambarys, kur gali žaisti vaikai, o moterys persirengti, pailsėti.

Nors pabėgėliams labai reikia pagalbos, pačioje pradžioje jie labai greitai sugeba atsistoti ant kojų ir turi didelį norą dirbti, kurti, dauguma jų – išsilavinę ir talentingi žmonės. Geriausias būdas padėti jiems – investuoti į jų savarankiškumą, kad jie kuo greičiau taptų ekonomiškai visiškai nepriklausomi žmonės.

– Nuo ko prasidėjo jūsų pagalba pabėgėliams? Kaip sužinojote, į kurią salą jie atplaukia, kur radote bendraminčių?

– Po pokalbio su kolege iš darbo visai kita tema. Ji mane įtikinėjo, kad mes – paprasti žmonės – galime turėti žymiai didesnę įtaką negu galvojam.

Prieš tai buvau planavusi paaukoti pinigų ar drabužių, bet, pagauta įkvėpimo, įtikinau draugus suorganizuoti labdaros koncertą ir visas už bilietus gautas lėšas nusprendžiau pati nuvežti į Koso salą Graikijoje, kurioje taip pat galėčiau prisidėti ir savo darbo jėga. Taip gimė „Kos Action“ projektas. Mano šeima, draugai ir kolegos taip pat prisidėjo ir surinkta aukų suma siekė beveik 1500 eurų! Už šiuos pinigus labdarai reikalingus daiktus nusprendžiau pirkti Graikijoje ir taip bent šiek tiek prisidėti prie vietos ekonomikos gerinimo.

Pirmiausia, idėja keliauti vienai atrodė baisi, tačiau paieškojusi informacijos įvairiose feisbuko grupėse ir forumuose pamačiau, kad dauguma savanorių daro tą patį. Informaciją, į kurią salą vykti, taip pat radau feisbuke. Vos atvykusi susisiekiau su grupe „Kos Solidarity“. Tai buvo labai jaudinanti patirtis – matyti žmones iš visų pasaulio kraštų vieningai dirbančius kartu dėl tos pačios priežasties.

Grįžus namo nebuvo jokių dvejonių – žinojau – važiuosiu vėl. Ir jau po poros mėnesių pradėjau kelionę į Chijo salą, iš kurios neseniai grįžau.

– Humanitarinė pagalba, nors iš šalies atrodo labai romantiškai, dažniausiai tai būna turtingųjų privilegija. Pati iki šiol dažnai prisimenu draugei dovanotą atviruką su užrašu „Norėjau eiti gelbėti pasaulio, bet neradau auklės savo vaikams.“ Kiek statistinis šiokiadieniais dirbantis žmogus gali prisidėti prie „pasaulio gelbėjimo“? Kas finansuoja jūsų kelionės išlaidas, maistą, nakvynę? Kur pati apsistojate? Ar šiuo metu nedirbate?

– Pati dirbu biure ir mano alga, nors ir nėra minimali, tačiau nesiekia JK šalies vidurkio. Kelionei naudoju savo darbo atostogas ir, kadangi prabanga manęs netraukia, iš savo santaupų sugebu padengti kelionės išlaidas. Dauguma savanorių, su kuriais susipažinau Graikijoje, yra studentai, kurie, negalėdami prisidėti pinigais, padeda skirdami savo laiką ir jėgas.

O padėti galima įvairiais būdais. Iniciatyva „Priimsiu pabėgėlį” padeda integruotis į Lietuvą atvykusiems pabėgėliams. Jūs galite prisidėti mokydami pabėgėlius lietuvių kalbos, padėdami susirasti gyvenamą vietą ar tiesiog būdami draugiški. Taip pat galite padėti tiems, kurie padeda. Pavyzdžiui, keliauti atostogų į Graikiją ir šitaip padėti atsigauti šalies ekonomikai. Žiniasklaidos dėka blogą reputaciją įgavusios Graikijos salos nė iš tolo neprimena karo zonos ir yra labai saugios. Graikai yra labai svetingi, o šiltų dienų ten būna net šalčiausiais žiemos mėnesiais.

– Vos pasidalinau labdaros rinkimo pabėgėliams informacija socialiniuose tinkluose, iš karto gavau pastabų, kad geriau padėti saviems nei svetimiems. Tad ir jūs man pasakykite, kodėl savo energiją ir lėšas skiriate nepažįstamiems žmonėms, užuot padėjusi skurstantiems kaimynams?

– Galbūt dėl to, kad neskirstau žmonių į „savus“ ar „ne savus“. Pirmenybę skirti tiems, kurie atrodo kaip mes ir kalba ta pačia kalba – yra neetiška. Graikijoje šiuo metu vyksta humanitarinė krizė, kurios Lietuvoje nėra, būtent tai ir nulėmė mano prioritetus. Kita vertus, nemanau, kad turime pasirinkti tik viena: pagelbėti Lietuvoje skurstančiai šeimai, benamiui anglui ar pabėgėlių stovykloje šąlančiam sirui – man yra suderinami dalykai.

– Minėjote, kad Graikijoje taip pat dalyvavote protestuose... prieš ką?

– Didelė dalis „Soli Cafe“ veiklos yra politinis aktyvizmas. Man tik atvažiavus, trys iš kavinės aktyvistų buvo užsidarę į narvą Chijos miesto centrinėje aikštėje, kur jie išbuvo 48 valandas, šitaip protestuodami prieš naujus registracijos centrus, kurie nelabai kuo skiriasi nuo kalėjimų ir kuriuose pabėgėliai yra laikomi nežmoniškomis sąlygomis. Taip pat prisidėjome prie vasario 27 d. vykusio pasaulinio protesto už saugią kelionę ir pabėgėlių relokaciją tiesiai iš karo zonos. Šio protesto tikslas – skatinti sąmoningumą ir suvokimą, kad, nesant saugių transportavimo būdų, pabėgėliai, bandydami išsigelbėti nuo karo, yra tiesiog priversti imtis pavojingų priemonių. Tad pastatėme plūduriuojančią plakatų instaliaciją toje vietoje, kurioje keltai atplaukia iš Turkijos miesto Izmir į Chijos salą. Man plaukti šiuo laivu tekainuotų 20 eurų, o karo pabėgėliai už tą patį maršrutą yra priversti mokėti apie 1000 eurų ir rizikuoti savo gyvybe. Vien šių metų sausį ir vasarį žuvo 400 žmonių.

Keliaudami per Bulgariją, Serbiją ir kitas Europos šalis, pabėgėliai yra išnaudojami, apvagiami, mušami ir kartais šaudomi net pačios policijos. Suteikti prieglobstį Europoje, bet prieš tai leisti jiems žūti kelionėje, tikrai nėra tinkamas sprendimas.

– Ar pabėgėliai lieka tose salose, ar yra perkeliami kur nors kitur? Kas jų laukia ateityje?

– Viskas labai staigiai pasikeitė. Dar neseniai užsiregistravę pabėgėliai turėdavo nusipirkti kelto bilietą į Atėnus, kurio kaina tarp 40 ir 60 eurų. Iš ten jie keliaudavo Graikijos – Makedonijos sienos link, toliau į Serbiją, ir taip iki šalies, kurioje norėjo prašyti prieglobsčio. Dažniausiai tai būdavo Vokietija, Anglija ar Švedija, nes dauguma jau ten turėjo pažįstamų, darbo prošvaisčių ar kalbėjo šalies kalba. Sutikau žmonių, kuriems nerūpėjo į kokią šalį važiuoti, būti priimtiems bet kur – jiems jau atrodė gana. Susipažinau su jaunais vaikinais iš Afganistano, kurie norėjo netgi į Lietuvą, nes ten jau turėjo lietuvių draugų!

Tačiau dabar žmonės yra raginami pasilikti salose ir prašyti prieglobsčio ten, kadangi visos Šengeno valstybės uždarė savo sienas. Tūkstančiai žmonių miega palapinėse ir yra visiškoje nežinomybėje dėl savo ateities. Planuojama visus, teisiškai negalinčius gauti prieglobsčio, deportuoti į Turkiją, o kitus perkelti į paskirtą Europos šalį, kurios jie negalės pasirinkti.

– Ar ruošiatės į kitą pabėgėlių gelbėjimo misiją? Kur ir kada?

– Šį kartą man grįžti namo buvo labai sunku, ypač paliekant savo draugus iš Afganistano, su kuriais kartu atplaukėme į Atėnus, miegoti gatvėje. Dar nespėjus nuvažiuoti į oro uostą, jau sukau galvą apie kitą savo kelionę. Situacija gali labai greitai pasikeisti, dėl to planuoti kelionę labai iš anksto yra nepatariama. Šiuo metu pagalbos labiausiai reikia Graikijos salose, Atėnuose, Makedonijos – Graikijos pasienyje bei Turkijoje ir Libane. Tačiau, atidarius sienas Atėnuose, darbas sumažėtų, o blogas oras ir jūrų kontrolės pasikeitimai lemtų salų ištuštėjimą. Norėčiau vėl leistis į kelionę padėti pabėgėliams po kelių mėnesių, bet į kur priklausys nuo to, kur tuo metu labiausiai reikės pagalbos.