Taip tvirtina politologas Nerijus Maliukevičius, vienas iš tarptautinio tyrimo „Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse“ autorių.

Anot jo, Rusijos žmogiškoji, arba humanitarinė, politika Lietuvoje ne vilioja ir įtikinėja, o stengiasi daryti įtaką regione, kurį Kremlius traktuoja kaip savo galinį kiemą. Lietuvos politikai ir visuomenė ją traktuoja kaip grėsmę saugumui. Rusijos veiksmai esą net gali sukelti paradoksalų efektą: Lietuvos rusai gali nusigręžti nuo Kremliaus ir tapti labiau mūsų šalies, o ne Rusijos tėvynainiais.

„Mums gerai gyventi prie Rusijos – dėl to esame pasiruošę viskam“, – penktadienį per tyrimo pristatymą Vilniuje juokavo Latvijos Rytų Europos politinių studijų centro tyrėjas Gatis Pelnenas.

Anot jo, buvusios sovietinio bloko šalys yra Rusijos galios demonstravimo laukas. Ši šalis skirtingiems regionams – artimajam ir tolimajam užsieniui – esą taiko skirtingus politikos instrumentus, dažnai griebiasi šantažo buvusių sovietinio bloko šalių atžvilgiu ir stengiasi jas paversti blogomis kitų valstybių akyse.

Šią analizę inicijavo minėtas centras iš Latvijos, o Lietuvoje atliko Geopolitinių studijų centras. Tai yra pirmas tokio pobūdžio tyrimas, analizuojantis Rusijos užsienio politikos įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse humanitariniu aspektu.

Švelnius vakarietiškus įrankius Rusija naudoja kietai politikai

Anot N. Maliukevičiaus, iš pirmo žvilgsnio Lietuva atrodo „laimingesnė“ Rusijos kaimynė, nei Latvija ir Estija. Mat 1989 m., dar prieš paskelbiant nepriklausomybę, buvo priimtas įstatymas dėl pilietybės suteikimo mūsų šalyje gyvenusiems kitataučiams, kadangi anuomet Lietuvoje gyveno gerokai mažiau rusų nei kitose Baltijos valstybėse. Be to, buvo priimtas gana liberalus Tautinių mažumų įstatymas, garantavęs švietimą nacionaline kalba. Rusų kariuomenė mūsų šalį paliko anksčiau, nei Latviją ir Estiją, valstybės sienas nustatanti dvišalė sutartis taip pat sukėlė mažiau galvos skausmo.

Tačiau Lietuvos politikų viltys, kad pavyks normalizuoti santykius su Rusija, žlugo. Jau praėjusio amžiaus pradžioje šios šalies politinis elitas atgaivino doktriną apie Rusijos įtakos sferas, kurioms priskirta visa posovietinė erdvė. „Kremliui buvo ir tebėra sunku suvokti Baltijos šalis kaip lygias partneres ir suverenias kaimynes. Dėl to Rusijos užsienio politika, įskaitant humanitarinį lygmenį, Lietuvoje sutinkama su dideliu nepasitikėjimu“, – pažymėjo tyrėjas.

Žibalo į ugnį dar 1992 m. įpylė oficialiame Rusijos užsienio reikalų ministerijos žurnale išspausdintos politikos eksperto Sergejaus Karaganovo mintys, esą šią valstybę ir visą posovietinę erdvę sieja ypatingas interesas, o rusų mažuma turėtų būti naudojama kaip įrankis įgyvendinti ilgalaikius Rusijos interesus. Po poros metų jos prezidentas Borisas Jelcinas, viešėdamas JAV, pareiškė, esą Maskva gali ginti milijonų rusų, gyvenančių jaunose nepriklausomose šalyse ir anksčiau laikiusių jas namais, o dabar tapusių tik svečiais, ir ne visada laukiamais, teises. Netrukus užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas užsiminė, kad esant reikalui net gali būti panaudota karinė jėga.

„Akivaizdu, kad dabartinės Rusijos humanitarinės strategijos posovietinėje erdvėje buvo sugalvotos ne Vladimiro Putino eroje. Jos atspindi gilias šaknis turinčią Rusijos užsienio politikos tradiciją. Tačiau kai V. Putinas atėjo į valdžią, humanitariniam lygneniui jis suteikė dar didesnę reikšmę. Kai ES ir JAV mėgavosi demokratijos pasiekimais ir savo švelnios valdžios pergale Rytų Europoje, naujasis Rusijos prezidentas atgaivino kietos valdžios politiką. Ji paremta buvusios sovietinės erdvės kontroliavimo moderniomis priemonėmis (didesniais finansiniais resursais, įtartinomis investicijomis, dujotiekiais, žiniasklaidos manipuliavimo strategijomis ir humanitarine politika) principu.“

Priešingai vakarietiškai vadinamosios švelnios valdžios idėjai, Rusija humanitarinę politiką naudoja kaip kietos valdžios įrankį politinėje ir ideologinėje kovoje. To pavyzdžiu esą tapo pernykštis ginkluotas konfliktas su Gruzija.

Tik kas 10 rusakalbis Lietuvoje patiria diskriminaciją

Rusija, kaip nurodyta jos užsienio politikos koncepcijoje, siekia ginti kitose šalyse gyvenančių savo piliečių ir tėvynainių teises bei teisėtus interesus, plėsti ir stiprinti rusų kalbos bei kultūros erdvę, kovoti su neofašizmu ir bandymais perrašyti istoriją bei peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatus ir pan. Užsienio politikos apžvalgoje išskirtos keturios humanitarinės strategijos sritys: žmogaus teisės, tėvynainių interesų gynimas, konsulinė veikla ir bendradarbiavimas kultūroje bei švietime. Pirmosios dvi išskirtos kaip svarbiausios.

Kremlius nuolat pabrėžia būtinybę ginti rusakalbių, gyvenančių „artimajame užsienyje“, teises ir abejoja, ar iš sovietų imperijos išsivadavusios šalys pajėgios jas užtikrinti šiai tautinei mažumai.

Tarptautinėje erdvėje dėl to ypač dažnai kaltinamos Latvija ir Estija, o Lietuvos pavadinimas įvairioms organizacijoms reiškiamuose Rusijos skunduose neskamba. Daugelis politikų ir ekspertų tiek mūsų šalyje, tiek Rusijoje sutinka, kad rusakalbių teisių nėra dvišalių santykių darbotvarkėje.

Patys Lietuvos rusakalbiai tikina esantys patenkinti savo padėtimi. Pernai paskelbti ES Pagrindinių teisių agentūros tyrimo EU-MIDIS duomenys atskleidė, kad jie jaučiasi mažiausiai diskriminuojami iš 45 tirtų ES tautinių mažumų ir imigrantų grupių.

Vos 12 proc. Lietuvos rusų prisipažino jaučiantys tautinę diskriminaciją. Tą patį teigė ketvirtadalis Suomijos ir Latvijos rusakalbių, kas antras rusas iš Estijos. Beje, ES gyvenantys rusai, sprendžiant iš šios apklausos, apskritai nėra tarp tų etninių mažumų, kurios teisės labiausiai pažeidžiamos. Pavyzdžiui, net 90 proc. Vengrijos čigonų tikino esantys diskriminuojami.

Naudinga kurstyti lenkų mažumos nepasitenkinimą?

Rusijos visuomenės nuomonė šiuo klausimu – visai priešinga: prieš trejus metus centrui „Levada“ paklausus, kurioje buvusioje SSRS respublikoje rusų tautinės mažumos teisės pažeidžiamos labiausiai, Lietuva atsidūrė antroje vietoje (ją paminėjo 60 proc. žmonių) ir nusileido tik Latvijai (67 proc.).

Anot N. Maliukevičiaus, žmogaus teisių akcentavimas siekia sovietmetį. Maskva anuomet siekdavo paversti šį klausimą tarptautiniu, naudodama kontroliuojamus judėjimus už žmogaus teises. Jie nuolat piktindavosi esą paminamomis darbininkų teisėmis Vakaruose ir juodaodžių teisėmis JAV. Britų žurnalistas Edwardas Lucasas šią politiką pavadino whataboutism (lietuviškai – „o kaip dėl...“). Mat į bet kokią Vakarų kritiką sovietai atkirsdavo: „O ką jūs pasakysite dėl apartheido Pietų Afrikos Respublikoje, įkalintų profsąjungų veikėjų“ ir pan. Šių dienų Kremlius esą laikosi identiškos taktikos, tik dabar dėmesys skiriamas rusakalbiams Baltijos šalyse.

Nuolat kartojami Rusijos politikų kaltinimai esą sustiprina stereotipus apie Baltijos šalis. Kritikos strėlės mūsų regiono atžvilgiu lekia iš paties aukščiausio rango pareigūnų. Antai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiemet interviu BBC pareiškė: „Deja, dauguma partnerių apsimeta mūsų negirdintys. Mes beveik 20 metų kalbame apie rusakalbių diskriminaciją Baltijos šalyse. Situacija ne tik radikaliai nepasikeitė – būtent iš čia kyla nauja ksenofobijos banga Europoje.“

Todėl, kaip pažymėjo tyrėjas, Rusijos pastangos ginti žmogaus teises Baltijos šalyse yra labiau polittechnologijų ar propagandos įrankis, o ne tikra humanitarinė politika. Pavyzdžiui, vienas iš Rusijos ekspansionizmo ir nacionalizmo ideologų Aleksandras Duginas yra pasiūlęs kurstyti ir išnaudoti įtampą tarp lietuvių ir lenkų tautinės mažumo. Kremlius esą uoliai vadovaujasi panašia idėja.

Tėvynainių politika Lietuvoje kol kas nelabai veiksminga

Užsienyje gyvena 26-30 mln. rusų, pusė iš jų – Baltijos ir NVS šalyse. Lietuvoje priskaičiuojama 220 tūkst. šios tautybės žmonių, Latvijoje – 703 tūkst., Estijje – 351 tūkst.

Anot N. Maliukevičiaus, rusų diasporos buvo suformuotos ne ekonominiu, o politiniu pagrindu. Rusijos imperijoje ar Sovietų Sąjungoje jie kraustėsi į kitas vietas, nes buvo skatinami ar verčiami tai daryti. Didelė dalis jų paliko savo gimtuosius kraštus dėl religinių ar politinių represijų ir kėlėsi į Baltijos šalis, Vakarų Europą ar JAV. Šie žmonės jaučiasi atskirti nuo istorinės tėvynės ir dažnai viliasi grįžti prie šaknų, deja, jų „tėvynės“ – SSRS ar carinės Rusijos nebėra. Jie nedega noru grįžti į moderniąją Rusiją, taigi šios šalies ir vadinamųjų tėvynainių ryšys nėra paprastas, bet Kremlius stengiasi jį puoselėti ir eksploatuoti užsienio politikos reikmėms.

Rusija stengiasi stiprinti užsienyje gyvenančių rusakalbių lojalumą sau, pasitelkdama istorijos interpretavimą. Ilgainiui lojalumą turėtų patvirtinti vadinamosios Ruso kortos ar net Rusijos pilietybė. Pernai Pasaulinėje tėvynainių konferencijoje net paprašyta palengvinti pilietybės įgijimo procedūrą.

Tėvynainių politika daugiausia nukreipta į artimąjį užsienį. Kai kuriose buvusiose SSRS respublikose aktyviai veikia tokios organizacijos, kaip „Rusų pasaulis“, kitur, įskaitant Lietuvą, ši politika dar nėra institucionalizuota. N. Maliukevičiaus teigimu, šios politikos silpnumą mūsų šalyje lemia nedidelis rusakalbių skaičius (1989 m. jų buvo 344 tūkst., pernai – tik 168 tūkst.). Bemaž 90 proc. jų susikoncentravę trijuose miestuose – Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine, todėl tėvynainių politika pirmiausiai orientuojama į šias vietove.

Lietuvos rusai stokoja politinės ir pilietinės konsolidacijos. Pernai vykusiuose Seimo rinkimuose Rusų sąjunga surinko vos 11 357 (0,92 proc.) balsų. Lenkų tautinė mažuma geba kur kas sėkmingiau susitelkti – Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra palyginti stipri ir turi atstovų ne tik Seime, bet ir Europos Parlamente.

Be to, neaišku, kuri organizacija yra atsakinga už tėvynainių politikos įgyvendinimą Lietuvoje, o jos aktyviai varžosi tarpusavyje dėl finansavimo.

Iki šiol savotiškas viešas kitataučių forumas buvo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Vyriausybei nusprendus jį reorganizuoti ir diskusijas apie mažumų problemas perkėlus į nevyriausybines organizacijas, jų tonas ir temos esą gali iš esmės pasikeisti.

Rusijos diplomatų konsulinė veikla esą skiriasi nuo tradicinio vakarietiško supratimo: jie ne stengiasi skatinti žmonių judėjimą tarp šalių, o imasi funkcijų, kurios šios šalies kaimynus priverčia nervintis, – išduoda pasus ir puoselėja mintį apie tėvynainių kortos išdavimą.