Lietuvos Bangladešas: mersais vežiojamos paauglės, zekai ir naujagimis skuduruose

Gal išprotėjot? Be palydos nė nebandykit! Taip DELFI planą apsilankyti Bangladešu pramintame name vertino vietiniai.

Kaip vėliau paaiškėjo, Bangladešu vadinamas ne vienas, o du Kėdainių daugiabučiai, išties, labai išsiskiriantys iš kitų šiame išpuoselėtame mieste.

Lukšio gatvės Bangladešas – šalia savivaldybės Socialinių paslaugų centro, tad pasukom link Vilainių, Kėdanių pakraštyje.

Šlitinėjantis vietinis patikslino numerį. Paklaustas, kodėl tą namą vadina Bangladešu, tik numojo ranka: „Kad ten vien zekai, dekai“.

Įdomu, kad būtent prie šio bendrabučio būriavosi vaikai. Per atdarus langus sklido girtų barnių nuotrupos. Pasisveikinom su berniukais – nuo penkerių iki daugmaž dvylikos metų vaikais.

Aplinka, slogi. Vietoje langų kai kur apklotai ar polietilenas. Šukėmis, šiukšlėmis, nuorūkomis ir buteliais nusėtos prieigos išduoda gyventojų įpročius. Skalbiniai, vežimėliai, besimėtantys žaislai – kad orgijų stebėtojai vaikai.

Jų šiame name apie 50. Socialinės rizikos šeimų sąraše – 20 šeimų. Tiek Kėdainių socialinio centro direktorės Rūtos Kaupienės duomenimis vien Šėtos gatvės Bangladeše gyvena tarnybų stebimų kėdainiečių.

Į skudurus susuktas naujagimis net nepajėgė verkti

Pačiai R. Kaupienei įstrigęs atvejis, kai šiame name rado nebepajėgiantį verkti, todėl tik mykiantį, naujagimį berniuką. Susuktą į skudurus ir paguldytą šalia sumestų nešvarių apatinių ir baltinių, jį prižiūrėjo kūdikio mamos sesuo, kuriai pačiai 11 metų.

„Išvyniojau ir toks sušutęs buvo, kad net oda nusmukusi, o 15-metė mamytė miesto centre ant suoliuko su draugyte sėdi ir saulėgrąžas gliaudo. Pakėliau vėją, kad vaikas paliktas, nepervystytas, o ji: „Taigi, vandens karšto nebuvo“.

R. Kaupienės žodžiais, socialinių įgūdžių neturintiems žmonėms reikia nežmoniškai daug dėmesio – duoti tai, ko tėvai nedavė. Tačiau, kad socialiniai darbuotojai galėtų tinkamai atlikti savo darbą ir realiai padėti tokiems žmonėms, jos įsitikinimu, būtini didesni resursai ir kad vienam socialiniam darbuotojui tektų 7 šeimos, o ne dvigubai daugiau, kaip yra dabar.

Puolė keikti ir trankytis

Vos įėjus į Bangladešą, nosį riečia šlapimo, rūkalų ir kiti kvapai. Darbo diena, bet namas ūžia. Staiga iš buto išlekia moteris ir puola rusiškais keiksmažodžiais plūsti ant laiptų besitrinančius vaikus – kad atiduotų sūnaus sviedinį, kurį ji vakar pirko. Bandom užfiksuoti, kaip purto ir taikosi rimčiau trinktelėti vienam iš mūsų pašnekovų. Bet pastebėję fotoaparatą visi susivienija prieš mus, pradėdami šaukti, kad nešdintumėmės.

Nesikišti – tokios pozicijos laikosi ir Bangladešo kaimynystėje gyvenantys kėdainiškiai. Kalbėtis su DELFI sutiko vos du ir tai tik anonimiškai. „Nefotografuokit jokiu būdu – juk man reikės čia gyventi. Net ir norėdama neparduočiau buto tokios reputacijos rajone“, – sakė prieš septynerius metus iš Jonavos į namą šalia Bangladešo atsikrausčiusi moteris. Džiaugėsi, kad bent langai į kitą pusę. Ne taip viskas girdisi.

„Savų jie neliečia, bet jūs į vidų geriau neikit“, – įspėjo vietinė. Jos nuomone, negerai, kai rizikos grupių žmonės viename name susitelkia. Jei kuris ir pabando imtis darbo ar užsikoduoti, vėl pasiduoda, nes pati aplinka tempia žemyn.

„Labiausiai tai vaikų gaila. Su jais ypač švelniai, atsargiai reikia – dar maži, o visokių baisybių matę. Jei subarsi, pasiųs toliau, nei suaugę“, – sakė kėdainiškė.

Kalbėdama apie Bangladešo vaikus, Socialinio centro direktorė didžiausiu galvos skausmu vadino nakvynės namus, kurie įsikūrę pirmame daugiabučio aukšte.

Baiminasi ligų protrūkio: benamiai guli fojė kaip kokie lavonai

„Didžiausias mano troškimas, kad nakvynės namus iškeltų į buvusios areštinės patalpas, arčiau policijos, nes tuo pačiu įėjimu, prie kurio žaidžia vaikai, naudojasi į nakvynės namus iš visokių šiukšlynų, landynių atvežami žmonės, kurie serga tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis. Jie savų butų neturi, į nakvynės namus įleidžiami tik blaivūs, tad girti guli kaip kokie lavonai fojė, ten pat šlapinasi, vemia, teršia. Viską mato tuo pačiu koridoriumi vaikštantys vaikai. Labai blogai. Jei nakvynės namai būtų šalia policijos, ir tuos benamius disciplinuotų“, – mano R. Kaupienė.

Seniausi nakvynės namų gyventojai kenčia nuo Bangladešo paauglių, kurie, DELFI pašnekovės žodžiais, iš tų vargdienių iškrapšto pinigus: „Taip išeina, kad nakvynės namų gyventojus tenka ginti nuo socialinės rizikos šeimų paauglių“.

Bangladeše visko galima prisižiūrėti. Pavyzdžiui, kaip nakvynės namų gyventojai meta per langą virvutę, kad kiti iš lauko pririštų alkoholio butelį. Budėtojai svaigalų įsinešti neleidžia, bet vis viena visi koridoriai garuoja, po patikrinimo daliai gyventojų tenka palikti nakvynės namus.

Šiame name įrengti dušai, kuriais naudojasi ne tik Bangladešo, bet ir aplinkinių bendrabučių gyventojai, neturintys galimybės nusimaudyti namie. Tačiau sąlygos juose – pasibaisėtinos. „Atrodo, žmonės – dvikojai padarai, ne gyvuliai. Tačiau į tuos dušus prikakoja, pridergia tiek, kad kiti nebegali įeit. Tačiau taip jau yra. Tarp socialinės rizikos žmonių yra ir piktybiškų, kuriems nieko nepasakysi“, – pripažino R. Kaupienė.

Vis dėlto, opiausia Bangladešo problema išlieka netinkamoje aplinkoje gyvenantis pusšimtis vaikų, kuriems aprašytos sąlygos ir santykiai – kasdienybė.

Graži idėja, bet išsigimė

„Ko mes tik nebandėme daryti, kad jie turėtų geresnes sąlygas augti. Pati rašiau projektą „Vaikų kambarys“ su mintimi padėti socialinės rizikos mamoms, kurios gyvena šiame bendrabutyje, kad palikę vaikų kambaryje savo mažylius galėtų išeiti į miestą susitvarkyti dantų, apsipirkti, – pasakojo R. Kaupienė. – Labai gerą žmogų radom vaikučiams prižiūrėti. Buvo tokia graži idėja, skrajojau ant sparnų, kad vaikai bus saugūs, prižiūrėti, mamos jų netemps į miestą, pačios kažkiek pailsės, nebus piktos. Tačiau gavosi taip, kad joms pedagogė – kaip tarnaitė. Išsigimė idėja, nes mamos pradėjo piktnaudžiauti, numetusios vaikus dingdavo. Matėme, kad žmonės vaikų kambario sąskaita parazituoja, su auklėtoja visiškai nebesiskaito, tik nurodinėja, ką ji dar turi padaryti jų labui. Kambarį uždarėme, o auklėtojos etatą panaudojome kitoms paslaugoms teikti“.

Kad ir kiek per 20 darbo metų patyrė, ji nesiliauja tikėti socialinio darbo svarba ir kad labai norint galima pakreipti žmonių gyvenimą į gera, tik reikia daug kantrybės, patirties ir mokėjimo „įlindus į tų žmonių širdį suprasti, kas jiems neleidžia patiems stotis ant kojų“.

Štai vienas iš pavyzdžių. Tris vaikus auginantys trisdešimtmečiai kėdainiečiai labai gėrė. Tačiau, kaip pasakojo R. Kaupienė, vienas ūkininkas geranoriškai priėmė vyrą į darbą, mokėjo jam padorią algą. Šis metė išgėrinėti. Prieš pora savaičių ir jo žmona „užsikodavo“.

Bangladešo paaugles vežiojo mersedesais

„Sunkiau su žmonėmis, kurie negavę meilės ir rūpesčio savo šeimose. Jei socialiniams darbuotojams būtų priskirta mažiau šeimų, jie galėtų daugiau su jais dirbti. Nes net ir blyną kai kuriuos reikia mokyti išsikepti. Šiame name ne viena 14-15 metų gimdžiusi mama, taigi, neturi profesijos. Kokius darbus dirbs? Darbo birža siūlo visokių kursų, tačiau jie rengiami Kaune. Programų kaip ir yra, bet jos ne visada prieinamos konkrečiam žmogui. Kad ir toms mamoms. Negi paliks vaikus ir važiuos kažkur mokytis. Be kvalifikacijos tik minimalią algą gaus, už kurią geriau – pašalpos. Kai prie šito namo mersedesais važiuodavo vyrai ir paaugles išsiveždavo, jų tėvams tai nerūpėjo. Argi padės joms dabar?“ – mintimis dalijosi Socialinio centro vadovė.

Socialinių būstų yra ir kitose Kėdainių dalyse, tačiau daugiabutis, kurį aplankėme, išsiskiria mažesnio ploto būstais. Pasak R. Kaupienės, iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės, pragėrusieji namus, kiti žmonės, patyrę didžiausią nuosmukį, gauna po kambariuką, šeimos – po du.

„Taip susiklostė, kad būtent čia didžiausia socialinės rizikos žmonių koncentracija, kaip koks 13-as rajonas. Tačiau nėra taip, kad rūšiuotume žmones ir pagal tai skirtume jiems socialinį būstą“, – sakė DELFI pašnekovė.

Iš viso Kėdainiuose yra per 60 socialinės rizikos šeimų, jose auga apie 170 vaikų.