Lietuvoje vis dar gėda, Australijoje – norma

Lietuvos visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad senelių namai yra skurdi nyki beturčių prieglauda, o čia tėvus atidavę vaikai dar sulaukia pasmerkimo. Australijoje tokių problemų nekyla: tėvus apgyvendinti senelių namuose priimtina.

„Senatvė – žiaurus dalykas, jeigu vaikai negali savo tėvams padėti gyvenimo gale, manau, kažkas negerai“, – sako Australijos lietuvė Ginta Viliūnas. Ji ir savo tėvams, ir uošviams padėjo iš namų išsikraustyti į senelių namus.

G. Viliūnas pasakoja, kad uošvis, buvęs regbio žaidėjas, buvo labai aukštas ir stambus. „Po insulto viena uošvio pusė buvo paralyžiuota, jis negalėjo kalbėti. Jis pats negalėjo nueiti ant puodo, nei aš, nei jo žmona nebūtų jo pakėlusi. Jam buvo tik viena vieta. Gaila, tačiau tai buvo neišvengiama“, – sako G. Viliūnas.

Nors ir nelabai ligoti, jos tėvai gyvenimą irgi baigė senelių namuose. Jie nenorėjo trintis vaikams po kojomis. „Kai išoperavo klubą, mano mama su mumis gyveno 6 savaites. Mes visą gyvenimą labai gerai sutarėme, tačiau po šešių savaičių mama pasakė: „kai ateis laikas, surask gerą vietą ir aš ten eisiu. Ne todėl, kad tavęs nemyliu, noriu, kad ateitum aplankyti, bet su jumis gyventi nenoriu todėl, kad jus myliu – nenoriu apsunkinti“, – prisimena pašnekovė.

Ginta taip ir padarė: po tėvo mirties mama kurį laiką viena gyveno namuose, o vėliau persikėlė į senolių namus Kanberoje. Minėtuose namuose nėra gydytojų: save turi prižiūrėti pats. Dukros motiną šiuose namuose lankė iki mirties.

Pasak G. Viliūno, ir Australijoje ne visi senelių namai puikūs. Tačiau bendrai Australijoje sistema tokia: tėvus apgyvendinti senelių namuose priimtina.

Smerkimo dar dažnai pasitaiko

„Visuomenėje dar gajus stereotipas, kad senelių namai yra kažkokia skurdi nyki beturčių prieglauda, tačiau tie, kas išdrįsta apvažiuoti socialinių paslaugų įstaigas, įsitikina, kad taip toli gražu jau seniai nebėra“, – aiškina jau trejus metus Bridų kaime, Šiaulių rajone, veikiančios viešosios įstaigos „Senolių namai“ direktorė Renata Motiejūnė.

26 vietos skirtos teikti trumpalaikę ir ilgalaikę socialinę globą pagyvenusiems asmenims ir neįgaliesiems. 15 vietų skirtos teikti apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugą.

Šiuo metu Bridų senelių namuose užimta 85 procentai vietų. Į įstaigą nepriimami asmenys, turintys žalingų įpročių ir priklausomybių, agresyvūs, keliantys pavojų sau ir kitiems, ūmiomis ligomis sergantys žmonės. Paslaugų kaina priklauso nuo asmens savarankiškumo: kuo šis savarankiškesnis, tuo apsigyventi pigiau.

Pasak R. Motiejūnės, įstaigoje nėra teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o iškilus bėdoms kreipiamasi pas šeimos gydytojus ar kitus specialistus. „Iš patirties galiu pasakyti, kad jeigu personalas yra pakankamai atidus ir nuolat stebi žmonių savijautą, geriau, kai įstaigoje gydytojų nėra. Nes jei nuolat būtų gydytojas, visi asmenys taptų ligoniais“, – sakė senolių namų vadovė.

R. Motiejūnės aiškinimu, tikrai negalima sakyti, kad žmonės, kurie naudojasi socialinių paslaugų įstaigų paslaugomis, nemyli savo artimųjų. „Ne visada didesnė meilė artimajam yra išreiškiama nuolat šalia jo būnant ir aukojant savo gyvenimą. Dažnai to ir nereikia. Pasirūpinimas, kad artimasis būtų geroje priežiūroje bei jo poreikius atitinkančioje aplinkoje irgi yra labai didelė meilė“, – sako direktorė.

Todėl, aiškina pašnekovė, niekada nereikia smerkti savo pažįstamų, giminių, kurie kreipiasi į specializuotą įstaigą dėl socialinių paslaugų savo tėčiui ar mamai. „O to mūsų visuomenėje dar dažnai pasitaiko. Kas patys nesusidūrę su savo artimojo priežiūra, niekada nesupras, kaip tai yra sunku. Kartais sunkiau yra ne fiziškai, o psichologiškai, ypač jei priežiūra užsitęsia ilgesnį laiką“, – kalbėjo R. Motiejūnė.

R. Vanagaitė: jei dirbi, tėvų prižiūrėti negali

Pirmosios Lietuvoje knygos apie artimųjų senatvę ir slaugą „Pareigos metas“ autorė Rūta Vanagaitė pastebi, kad požiūris sparčiai keičiasi ir Lietuvoje. Jos nuomone, tėvus apgyvendinti senelių namuose nebėra gėda ir nekyla patogumų apie tai pasakyti aplinkiniams.

„Kitaip žmonėms neįmanoma – jei dirbi, savo tėvų prižiūrėti negali. Tokiu atveju reikia mesti darbą. Slaugo tie, kurie darbo neturi, tada gauna slaugos išmoką ir tai kaip jo darbas. Bet darbą turintys žmonės jį saugo, nes kiek tėvas ar mama gyvens, nežinia, o kaip paskui į darbo rinką sugrįši“, – aiškina R. Vanagaitė.

Pašnekovė pastebi, kad žmonės nenori senelių namams atiduoti turto – nori, kad namus, butus ar sklypus paveldėtų anūkai. Tačiau realiai turtą reikėtų parduoti, kad iš šių pinigų žmogų būtų galima senelių namuose išlaikyti.

„Antras dalykas, nėra senelių namuose priežiūra puiki. Jei Australijoje ar Vakaruose dešimčiai senelių tenka dvi slaugytojos, pas mus keturiasdešimčiai senelių dvi slaugytojos ar netgi viena savaitgalį“, – problemas vardija buvusi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.

Pasak R. Vanagaitės, Lietuvoje senelių namų daug, tik juose nėra reglamentuota sveikatos priežiūra. „Priklausau vienai darbo grupei, pasirodo, Sveikatos apsaugos ministerija galvoja, kad senelių namuose visai neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, kad ten nėra gydytojų ir slaugytojų. Taip, ten jos teikiamos – nuvažiavo ir pamatė, kad pusė žmonių guli su lašinėmis. Iki šiol manyta, kad tai namai, kur seneliai tik groja armonikomis ir šoka būreliuose“, – kalbėjo R. Vanagaitė.

Pašnekovės teigimu, Lietuvoje yra labai daug senelių namų, kuriuose visai nėra nei gydytojų, nei slaugytojų. Juose viskas palikta saviveiklai, o kai seneliui visai blogai, kviečiama greitoji pagalba. Pašnekovės teigimu, medikų personalas senelių namuose turėtų būti. R. Vanagaitė tenorėtų vienintelio dalyko: kad ministerija pareikalautų, jog senelių namuose gyvenantys žmonės bent būtų priregistruoti pas šeimos gydytoją toje pačioje apskrityje.

Mat dabar, pavyzdžiui, iš Klaipėdos į Kauno rajoną atvežamas senelis, kuriam apskrityje niekas negali išrašyti vaistų: jis čia nėra priregistruotas. „Didžiulė netvarka, tai daugelio metų Sveikatos apsaugos ministerijos aplaidumas – ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos“, – konstatuoja R. Vanagaitė.