Liepos 21 dieną iš Vilniaus lėktuvu į Maskvą, o po to Irkutską atvyko 7 ekspedicijos dalyviai: didelę patirtį šiuose kraštuose turintis Gintautas Alekna, ekspedicijos vadovė Gražina Žukauskienė, gimnazijos matematikos mokytojas Stasys Dambrauskas, jos abiturientė Ingrida Jazbutytė, du mokiniai – Vytautas Kekys ir Martynas Klemenis – bei DELFI reporteris.

Taupant kelionei skirtus pinigus Irkutske teko apsistoti tik iš pažiūros į viešbučio panašiame kambaryje. Penki jauniausi dalyviai apsistojo viename kambaryje namelyje šalia tikrojo viešbučio, o vyresnieji pasiėmė atskirą.

Po dienos prisitaikant prie 5 val. pasikeitusios laiko juostos ir alinančio per 30 laipsnių siekiančio karščio traukiniu patraukėme į Čeremkovą. Šalia šio miesto stoties susiradome vairuotoją, kuris sutiko už 2,3 tūkst. rublių mus nuvežti iki Talnikų kaimo. Ten prasidėjo tikrieji išbandymai.

Gyvenimas taigoje

Galvą svaiginantis karštis, liūtys ir įvairiausi kraujasiurbiai vabzdžiai – nuolatiniai keliautojų po Sibirą palydovai. Netoli kaimo susiradę pakenčiamą vietą stovyklavietei su Gintautu patraukėme ieškoti lietuvių kapų.

Šįkart pasisekė – juos rasti padėjo vietiniai vaikai, o ir pats Gintautas, per daugelį metų sukaupęs didelį bagažą žinių, lengvai nurodė tikslią jų vietą.

Iš ryto pasistiprinę ant laužo virtu rūkytos mėsos ir makaronų marmalu čiupome kelis savo turimus įrankius ir patraukėme tvarkyti kapų.

Tuomet įsitikinau, su kokiais tvirtos valios ir jokių sunkumų nebijančiais žmonėmis pasisekė čia atvažiuoti. Dar dieną prieš jie mane stebino savo gamtos ir išgyvenimo joje išmanymu, tačiau tas fizinis darbas, kurį kartu per vieną dieną atlikome Talnikų kapinėse, turėtų bet kam palikti įspūdį.

Komanda

Pradėti reikėtų nuo mūsų „neoficialaus“ vado G. Aleknos. Jau per 40 sykių į panašias ekspedicijas vykęs vyras yra matęs visko, todėl patarimą duoti gali beveik bet kokiu klausimu. Gražina išties nuoširdžiai rūpinosi kiekvienu bendražygiu, o kartais net ir matematikos mokytoją kartu su kitais pašaukdavo „vaiku“.

Atskiro dėmesio verta bene ištvermingiausia mano sutikta mergina Ingrida. Ten, kur kitos jos bendraamžės jau pradėtų alpti, ji dar padeda kitiems. Net ir G. Alekna jai negailėjo komplimentų.

Nieko nebūtų pavykę padaryti be Martyno ir Vytauto, kurie patirties tvarkant tremtinių kapus jau įgiję prieš kelis metus Permės krašte. Nenuilstantys malkų kapotojai, vandens nešiotojai, kapų tvarkytojai ir visokeriopi kitokie pagalbininkai buvo nepamainomi.

Matematikos mokytojas nustebino savo gebėjimu dirbti su medžiu. Jis beveik be jokių įrankių sugebėjo sumeistrauti kryžių.

„Gyvenimiška praktika“, – nedaugžodžiavo jis.

Kapinių paieška

Paprasčiausias būdas rasti kapus yra pagal kryžius. „Autentiškus lietuviškus, Smetonos laikų meistrų kryžius galima lengvai atpažinti“, – paaiškino G. Alekna. Būtent taip pavyko rasti Talnikų kapines.

Daug sunkiau, jei kryžių nelieka arba jie labai sunykę. „Kartais kyla problema atskirti provoslavišką kryžių nuo katalikiško, nes likęs tik jo fragmentas“, – dėstė jis.

Dar vienas būdas atskirti lietuvių kapus – jų išdėstymo specifika. Būna bendros kapinės, o jose dalis atskirta grioviu ir tas kalnelis eina per visą jų perimetrą.

G. Alekna pabrėžė, kad neretai rasti lietuvių kapines Sibiro platybėse būna netgi sunkiau, nei jas sutvarkyti.

Darbai nesibaigia

Sutvarkę kelių šimtų kvadratinių metrų ploto kapines šalia Talnikų kaimo ir pastatę jose didelį medinį kryžių kitą dieną nuvykome į maždaug už 20 kilometrų esančias Kurtujaus kapines, kuriose yra lietuvių kapų.

Jos buvo per daug apžėlusios mūsų jėgoms, tad įvertinę turimą laiką nusprendėme apsiriboti tik žolių apvalymų aplink kryžius.

Kaip kapinės atrodė prieš jų sutvarkymą ir kaip atrodo dabar galite pažiūrėti nuotraukų galerijoje. Ekspedicija ketina aplankyti dar ketverias Lietuvos tremtinių kapines.

Į Sibirą iš viso buvo ištremta apie 130 tūkst. lietuvių. Tikslaus tremtyje mirusių ir palaidotų žmonių skaičiaus nėra. G. Alekna skaičiuoja, kad jų galėtų būti apie 8 proc. nuo visų tremtinių.