Anot Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės, galima išskirti dvi suprastėjusio raštingumo problemos puses. „Turbūt turėtume kalbėti ne tik apie raštingumą, ne tik apie kalbos vaizdingumą, taisyklingumą, bet ir apie jaunų žmonių nemokėjimą išreikšti savo mintis“, – mano J. Zabarskaitė.
Pašnekovė sako, kad studentai lituanistai ateina studijuoti lietuvių kalbos ir nemoka kalbėti viešai. „Jiems trūksta, mano supratimu, elementarių retorikos priemonių, kuriomis galėtų naudotis kalbėdami. Kitas klausimas – ar jie turi tų minčių“, – teigia J. Zabarskaitė.
Internetas keičia kalbą
Lietuvių kalbos instituto direktorei pritaria ir Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja-ekspertė Dainora Eigminienė.
„Jeigu kalbėtume apie naujų laikų problemą, reikėtų turbūt pabrėžti, kad dažnas moka skaityti ir rašyti, bet labai mažai ką išmano giliau kultūrine ar istorine prasme. Informacinės technologijos kuria labai lengvai ir greitai pasiekiamos informacijos iliuziją, turime tarsi informuotą žmogų, bet naujos kartos beraštį. Ir tai nėra tik jaunuolio ar mokinio problema. Tai yra mūsų visuomenės problema“, – aiškina D. Eigminienė.
Ieškodama suprastėjusio lietuvių raštingumo priežasčių, Lietuvių kalbos instituto direktorė J. Zabarskaitė pirmiausia įvardija informacinių technologijų įtaką. Anot jos, mūsų komunikacija vis labiau keičiasi ir iš virsta vizualine. „Žiūrėkit, kad ir mokslinės konferencijos – beveik nebebūna vien kalbinių pranešimų, kur žmogus vien tik pasakoja, dabar vis daugiau skaidrių, vaizdų, schemų“, – sako J. Zabarskaitė.
Ji priduria, kad informacinės technologijos pirmiausia veikia jaunų žmonių kalbą: „Aš taip pat turbūt drįsiu teigti, kad trumposios žinutės, interneto kalba, trumpiniai veikia ir moksleivių kalbą. Ir kad yra tokių vaikų, kurie nosinių neberašo, nes jų nerašo rašydami žinutes mobiliaisiais telefonais“.
Vaikai per mažai skaito
Lietuvių kalbos instituto direktorė įvardija dar keletą priežasčių, lemiančių prastėjantį lietuvių kalbos išmanymo lygį.
„Kita priežastis, kurią aš matau, yra ta, kad jaunimas mažai skaito. Kita pusė – lietuvių kalbos mokymas, lietuvių kalbos pamokų skaičius. Mokant lituanistinių dalykų, turėtų keistis požiūris į tai, kaip patikrinamos žinios. Visi puola testus ir sako, kad čia testai, pliusiukai-minusiukai, kai žinios tikrinamos pažymint teisingą arba neteisingą atsakymą, yra didžiausias žalos šaltinis.
Aš taip nesuabsoliutinčiau, aš manau, kad negalima taikyti vienodų priemonių įvairioms žinioms patikrinti. Kai kuriose srityse tie testai yra labai gerai. Bet, kai mes kalbam apie kalbą, tai tikrai reiktų pirmiausia mokyti kalbėti, po to skaityti, skatinti juos tai daryti, o jau paskui mokyti rašyti“, – problemos sprendimo būdą siūlo J. Zabarskaitė.
Mokytoja D. Eigminienė sutinka, kad mokyklose, norint gerinti lietuvių kalbos mokymą, reiktų tam tikrų pokyčių, tačiau ji tvirtina, kad mokymo sistemoje jau dabar galima pastebėti pozityvių permainų.
„Jeigu kalbėtume apie Švietimo ir mokslo ministerijos įnašą, tai čia būtų labai daug sveikintinų dalykų. Tarkim, parengtos naujos mokymo programos, pirmiausia lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programa. Buvo sutelktos išskirtinės lituanistų pajėgos ir parengta ta naujoji programa. Ji skatina grąžinti į mokyklas vientisą Lietuvos ir Europos literatūros vaizdą, pabrėžia ir vertybinį, ir idėjinį literatūros vaidmenį“, – teigia D. Eigminienė.
Pasak mokytojos, keitėsi ir egzaminavimo sistema: „Naujasis egzaminas, kuris turėtų būti patvirtintas artimiausiais mėnesiais, reikalaus savito požiūrio, individualaus mokinio požiūrio, tarkime, vertinimo, laisvos minties raiškos. Tai iš karto skatina bendrą raštingumo kilimą“.
Kalba – žmogaus vizitinė kortelė
Lietuvių kalbos instituto direktorė pabrėžia, kad kalba gali labai daug pasakyti apie patį žmogų.
„Žmogaus kalba yra jo vizitinė kortelė. Tai yra žmogaus socialinio vaidmens išraiška, viena vertus. Kita vertus, jo – kaip asmenybės – raiška. Pradėjęs kalbėti su žmogumi labai greitai gali pasakyti apie jo išsilavinimą ir net jo socialinį statusą. Jei tavo pašnekovas daro daug klaidų, tavo sąmonėje norom nenorom atsiranda minusiukas tam žmogui.
Dėl rašybos lygiai tas pats – tekstai su klaidomis verčia į žmogų pasižiūrėti truputėlį kitaip. Kalba apie žmogų pasako daugiau negu jo drabužiai arba elgesys“, – kalbos svarbą aiškina J. Zabarskaitė.