Tarsi sovietmečio atgyvena
Psichoterapeutės Genovaitės Petronienės manymu, mada ilsėtis būtinai pajūryje – sovietinių laikų, kuomet daugiau jokių kitų pramogų nebuvo, atgyvena.
„Kaimo sodybų nebuvo, šimtų stovyklų, kurios dabar organizuojamos, taip pat nebuvo, o poilsis prie ežero neatrodė toks patrauklus kaip prie jūros. Nuvykti į pajūrį buvo susijęs su didžiausiu aplinkos pakeitimu. Todėl daugeliui žmonių pajūris vis dar asocijuojasi su vaikystės įspūdžiais, todėl ypatingai traukia ten sugrįžti. Nesąmoningai vykdami į pajūrį žmonės tikisi patirti tą patį, ką patirdavo vaikystėje, nors iš tiesų tos vietos labai pasikeitė. Taigi ieškoma to, ko nebėra, todėl ir kyla nepasitenkinimas. Tik jauni žmonės gerai žino, ko ten važiuoja: dažniausiai pasilinksminti, gerai praleisti laiką ir su kuo nors susipažinti, kadangi pajūris iš tiesų sutraukia labai didelius įvairaus amžiaus žmonių srautus.
Tiesa, jūra turi vieną savybę, kuri yra užtikrintai gera. Bangų ošimas turi labai stiprų raminamąjį poveikį. Aišku, bangos yra ne visada, o joms nesant jūra iš esmės niekuo nesiskiria nuo ežero. Kitas dalykas, kad žmonės nelabai išnaudoja šią jūros savybę. Lietuvos pajūris driekiasi tam tikrą kilometrų skaičių, bet dauguma kažkodėl plūsta į Palangą. Retas kuris renkasi, pavyzdžiui, Karklę, kur, šiek tiek paėjus į šoną, pajūryje būtų galima atsidurti vos ne vienam. Manau, važiuoti į Palangą yra mados dalykas. Kai visi važiuoja ten, kaip tu vienas nevažiuosi? Žmonės labai užsikrečia vieni nuo kitų ir neįvertina, kad minia vargina. Galvodami apie tą stebuklingą jūros ošimą žmonės pamiršta, kad tikrai bus kamščiai, bus skruzdėlynas žmonių, eilės kavinėse ir prie tualetų ir pan., taigi apie poilsį vargu ar galima kalbėti“, - svarstė pašnekovė.
Palanga pirmiausiai asocijuojasi su kavinėmis, kuriose grojama viena kitą perrėkianti muzika, šiokia tokia prekyba suvenyrais ir kitais daiktais, netikėtai sutinkamais senais pažįstamais bei J. Basanavičiaus gatvės grindinio šlifavimu, taigi iš esmės su pasižmonėjimu, parodymu savęs, savo garderobo ir žiūrėjimu į kitus.
„Akivaizdu, kad žmonės čia ne ilsisi, o tenkina savo socializacijos poreikį, ypač tie, kurie dirba nuobodų darbą ir neturi prieš ką pasirodyti. Todėl poilsiu Palangoje praleisto laiko nereikėtų vadinti. Tai pasižmonėjimas, socialinių įspūdžių, nebūtinai teigiamų (tenka pakęsti ir girtus žmones, triukšmą, nekokybišką muziką), kaupimas. Kepinimasis paplūdimyje – taip pat sovietmečio tradicija. Tuomet soliariumų nebuvo ir vienintelis būdas atrodyti nudegusiam buvo gulėti ant saulės. Jaunimui šiandien tai rūpi mažiau, tačiau vyresni žmonės užsispyrę „kepa“, kaip ir sovietiniais laikais, nešasi į paplūdimį pavalgyti, o vakare paraudusią nuo nudegimo odą tepa kefyru. Medikų skleidžiama informacija sustoti ir nerizikuoti savo sveikata šių žmonių neveikia. Grožis jiems asocijuojasi su įdegiu“, - teigė G. Petronienė.
Psichoterapeutė atviravo ilgąjį Mindauginių savaitgalį pati buvusi prie jūros, bet vyko traukiniu, o toliau keliavo dviračiu.
„Apsistojome Pervalkoje. Žmonių nedaug, pajūris tuščias, buvo labai šaunu. Nereikėjo nei mašinos vairuoti, nei kamščiuose vargti, o ir kainavo kelionė visai nebrangiai. Tačiau žmonės kažkodėl traukia į Palangą arba į Nidą, todėl J. Basanavičiaus gatvė labiau primena turgų nei kurortą. Man asmeniškai labai nepatinka šios gatvės atmosfera, ten susirinkusių žmonių būsena. Aš pati ir mano draugai įpratę prie kitokio gyvenimo kokybės, todėl mes renkamės atokesnes vietas. Beje, užsieniečių, kurie kelia reikalavimus poilsio kokybei, taip pat nepamatysite. Pavyzdžiui, vokiečiai į Palangą nevažiuoja, jie renkasi Nidą, kurios paplūdimys taip pat neapkrautas. Tuo tarpu Palangą labai pamėgę rusai“, - pasakojo pašnekovė.
Ekonomistas Nerijus Mačiulis Mindauginių savaitgalį taip pat praleido Lietuvos gamtoje, tačiau ne prie jūros, o prie ežero. „Šį savaitgalį žmonių, ko gera, buvo visur. Aš pats ilsėjausi prie vieno ežero, prie kurio dar nesu matęs tiek daug žmonių ir net neįsivaizdavau, kad jis gali jų tiek pritraukti. Aišku, tai buvo susiję su itin karštais orais, todėl visiems norėjosi praleisti laiką gamtoje, kur nors prie vandens. Tie, kurie suprato, kad pajūryje leisti laiką kokybiškai bus sudėtinga, ieškojo kitų vandens telkinių“, - teigė jis.
Pasak pašnekovo, didžiausia pajūrio bėda, kad jame esanti infrastruktūra neatlaiko tokio kiekio žmonių. Lietuva turi gana siaurą pajūrio ruožą, lyginant su kaimynine Latvija, Lenkija ar Estija, todėl Lietuvos gyventojai, norėdami likti Lietuvoje ir ilsėtis prie jūros, turi labai mažai alternatyvų, t. y. tenka tenkintis labai mažu plotu, tenkančiu vienam poilsiautojui.
„Kai yra poilsiautojų antplūdis, nė vienas pajūrio kurortas nesugeba patenkinti visų jų poreikių. Tačiau, mano nuomone, net turint tokį mažą pajūrio ruožą, galima rasti galimybių tobulinti infrastruktūrą nesunaikinant kraštovaizdžio, kultūrinio paveldo ir suteikiant daugiau galimybių poilsiautojams. Bėda ta, kad nėra aiškios strategijos, kaip vystyti poilsio infrastruktūrą. Manau, visi pajūrio kurortai, išskyrus gal Kuršių Neriją, vystėsi gana chaotiškai, todėl matome išbalansuotą situaciją. Turbūt viena iš pagrindinių problemų, kad visuose kurortuose paslaugų ir pramogų pasiūla iš esmės apsiriboja tik vasaros mėnesiais. Tuomet sudėtinga matyti daugiau apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančių verslininkų, kadangi jų galimybės uždirbti per tris mėnesius, kad atsipirktų investicijos, labai ribotos. Būtina, kad atsirastų tam tikra regioninė politika, leidžianti vystyti infrastruktūrą, poilsio, sveikatingumo, sporto objektus, kurie leistų pritraukti turistus visais metų laikais. Tuomet matytume daug didesnio pajėgumo pajūrio kurortus, kurie sugebėtų kokybiškai talpinti didelį poilsiautojų skaičių ir vasaros metu. Dabar infrastruktūra pritaikyta tik vasaros sezonui, o vasaros savaitgaliais žmonių plūstantys srautai daugeliui verslininkų tampa nepakeliami“, - svarstė ekonomistas.
Kodėl Palanga lūžta nuo poilsiautojų srautų
N. Mačiulio teigimu, šiuo metu gyvenimas pajūrio kurortuose koncentruojasi apie paplūdimį, tačiau tokio pobūdžio kurortai gali būti sėkmingi šalyje, kurioje vasara trunka devynis mėnesius. Lietuvoje mes turime trumpą vasarą, be to, orai sunkiai prognozuojami, todėl būtina vystyti ir alternatyvią infrastruktūrą, kuri būtų patraukli net tuomet, kai nėra gero oro.
„Deja, šioje srityje esame labai mažai pasistūmėję. Sezoninis kurortas vasaros metu visada bus perpildytas, o šaltuoju metu jame bus nepakankamai lankytojų, todėl verslai veiks nuostolingai. Jei būtų daugiau infrastruktūros, poilsiautojai būtų talpiau apgyvendinti, turėtų daugiau paslaugų ir nejustų tokio diskomforto, kurį patiria dabar. Gana nemažas pajūrio ruožas nuo Klaipėdos iki Latvijos sienos apgyvendintas chaotiškai, centralizuotai planuojamų ir teikiamų paslaugų nėra, o tai neleidžia maksimaliai išnaudoti viso turimo pajūrio ruožo. Visas gyvenimas vyksta labai trumpoje atkarpoje, kuri perpildyta. Jeigu paslaugų tinklas būtų išplėstas visame pajūryje, neliktų problemų net ir ilgaisiais karštaisiais savaitgaliais. Tam reikia sukurti ilgalaikę strategiją.
Mano manymu, visos pajūrio savivaldybės turėtų ieškoti bendros vizijos, pagaliau tai yra ir visos valstybės reikalas. Pavyzdžiui, ar mes norime vystyti pajūryje sveikatingumo turizmą, sporto paslaugų kompleksus, kurie leistų Lietuvos žmonėms sveikiau ir kokybiškiau leisti laisvalaikį, ar dar ką nors, kad pritrauktų turistus ir iš turtingų Vakarų valstybių, tarkime, Skandinavijos, ne tik iš Rusijos. Kitaip tariant, reikia strategijos daugybei metų, kuri išliktų net keičiantis valdžioms, nes potencialo Lietuvos pajūris tikrai turi“, - įsitikinęs ekonomistas.
