Kaip teigiama projekto ataskaitoje, suaugusiųjų apklausos duomenys rodo, kad didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai teigia mokantys lietuviškai. Visai nemokantys lietuvių kalbos nurodė tik 1 proc. Vilniaus gyventojų, 0,2 proc. Klaipėdos gyventojų. Kaune visai nebuvo teigiančių, kad nemoka lietuviškai.
„Pabrėžtina, kad lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, visais atžvilgiais visų vartotojų laikoma pačia tinkamiausia ir reikalingiausia kalba Lietuvoje. Projekto tyrimo rezultatai rodo, kad nesama jokio pagrindo manyti lietuvių kalbą esant menko prestižo kalba Lietuvoje“, - teigiama projekto išvadose ir rekomendacijose.
Tiriant tarmių vietą didžiųjų miestų kalbų vartosenos erdvėje, tik 42 proc. penkiasdešimtmečių ir vyresnių respondentų teigė, kad vaikus ir apskritai jaunimą skatintų kalbėti tarmiškai. Dauguma jaunesnio amžiaus miestiečių abejojo ir nebuvo linkę manyti, kad verta tarmiškai kalbėti mokyti jaunąją kartą. „Tokios miestiečių kalbinės nuostatos tarmių atžvilgiu rodo neigiamas tarmių prestižo tendencijas, kurios gali vesti į tarmių, vietinių kultūrų ir vietinės tapatybės nykimą“, - konstatuoja tyrėjai.
Tyrimų duomenys rodo, kad didieji Lietuvos miestai yra daugiakalbiai, Lietuvoje vartojamų kalbų repertuaras yra gana platus ir vis labiau plečiasi – iš viso vaikai nurodė, kad namie vartoja ar susiduria su 37 kalbomis. Pasak tyrimo autorių, Lietuvos didieji miestai panašėja į daugelio kitų pasaulio šalių miestus, kur daugiakalbystė yra įprastas reiškinys.
Kaip rašoma ataskaitoje, atliktų tyrimų rezultatai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos miestų kalbų hierarchijoje aukštą vietą užima anglų kalba. Konstatuojama, kad anglų kalba ir Lietuvoje yra tapusi socialinio (ir ekonominio) kapitalo dalimi.
M.Ramonienė: dažnai tarmė laikoma kaimietiškumu
Kokia lietuvių kalbos situacija ir koks lietuvių požiūris į užsienio kalbas DELFI klausė projekto vadovės, VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros vedėjos doc. dr. Meilutės Ramonienės.
- Vadinasi, lietuvių kalbos pozicijos stiprios ir nėra grėsmių, kad jai kažkas nutiks?
- Daugiau negu aišku, kad nuogąstauti, kaip kartais sutirštinamos spalvos, kad kažkas lietuvių kalbai labai gresia, tikrai nėra dėl ko. Jau mūsų ankstesni tyrimai parodė labai teigiamą žmonių nuostatą lietuvių kalbos atžvilgiu, labai didelį lietuvių kalbos prestižą Lietuvoje kitų kalbų atžvilgiu.
Baimintis nėra ko – atvirkščiai – lietuvių kalbą išmokę ir teigiamai į ją žiūri dauguma Lietuvos gyventojų. Net tie, kurie neišmoko lietuvių kalbos – rusakalbiai, vyresnio amžiaus žmonės, kurių karjerai lietuvių kalba nebereikalinga - jie sako, kad lietuvių kalba svarbiausia, ją moka jų vaikai, anūkai.
- Tačiau tyrimas parodė, kad nyksta tarmės?
- Su tarmėmis reikalas daug prastesnis. Tyrimas atliktas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kur daugiausia kalbinės įvairovės. Miestų tendencijos veikia mažesnius miestus, kaimus. Miestuose gyvena daug žmonių, atvykusių iš įvairių mažesnių Lietuvos vietovių. Dauguma jų moka tarmes, nemaža dalis jų tarmiškai bendrauja su tėvais, giminėmis provincijoje.
Tačiau jų nuostata tarmės atžvilgiu, galima sakyti, nėra labai teigiama.
Dažnai miestiečiai mano, kad tarmė – kaimietiškumo ženklas, neprestižiška kalbėti tarme, nėra prasmės mokyti tarmės vaikus. Tokių tendencijų radome labai nemažai. Jauni žmonės mano, kad tarmė – atgyvenęs reikalas. Tai kelia nerimą.
Aš manau, kad prie tokios nelabai palankios situacijos, nuostatų tarmių atžvilgiu yra neigiamai prisidėję ir patys kalbininkai, lituanistai, mokytojai. Ilgą laiką daug dėmesio skyrėme bendrinei kalbai, o tarmes, atrodė, reikia puoselėti, užrašyti, tačiau kalbėti nėra didelio reikalo.
Išties tarmė yra kalba – tiems, kurie kalba tarmiškai, tai pirmoji, tikroji gimtoji kalba. Tai yra tai, kas leidžia žmogui laisvai išsakyti mintis, jausmus, nuostatas. Dažnai žmonės net mąsto tarmiškai, o ne bendrine kalba, kuri yra dirbtinė, ne tokia gyva. Tarmės mokėjimas – didelis dalykas, ją išlaikyti – didelė prasmė. Tarmėse matome lokalinio tapatumo išraiškas, tai – vietinio mentaliteto, vietinės kultūros ženklai. Jeigu išnyks tarmė, tai toks pat nuostolis, jei išnyksta kalba.
Šiuo metu pasaulyje kyla susidomėjimo ir tarmių prestižo kilimo, regioninių kalbų skelbimo Europoje banga. Ir Europos kalbų politika skatina išlaikyti vietinę kalbą, suteikti regioninės kalbos statusą. O pas mus kažkodėl bijoma ir manoma, kad jei žemaičiai nori savo tarmę vadinti kalba, tai jie atsiskirs ir sužlugdys valstybę. Tokios nuostatos – juokingos. Mano manymu, turėtume elgtis atvirkščiai.
Į tokius faktus turėtų atkreipti dėmesį formuojantys kalbos politiką. Jei tarmių vartojimas sumažės, tai sugrąžinti bus daug sunkiau nei formuoti teigiamas nuostatas dabar.
- O koks lietuvių, vertinančių savo kalbą, požiūris į užsienio kalbas?
- Suaugusių klausėme, kaip jie žiūri į kalbų mokymą ir, jeigu būtų jų valia, į kokią mokyklą norėtų leisti vaikus – vienakalbę, dvikalbę ar kitokią. Buvo netikėta, tačiau daugiau nei pusė nurodė, kad norėtų vaikus leisti į dvikalbę mokyklą. Klausiant apie kalbas, dažniausia nurodydavo lietuvių ir anglų.
Vadinasi, žmonės jaučia, kad šios kalbos Lietuvoje labai svarbios, reikalingos, galbūt kai kas susidūrę su sunkumais jei nemoka, tarkime, angliškai. Vadinasi, žmonės jaučia kalbų mokėjimo poreikį, yra noras kalbų išmokyti vaikus. Anglų kalbos prestižas taip pat didelis, ir tai nieko blogo, nors dažniausiai to baiminamės. Net apklausiami paprasti kaimo žmogeliai supranta, kad išmokti anglų kalbą šiais laikais svarbu ir be jos labai sunku.