Lietuviai nenori nuomoti būsto pabėgėliams

Šią savaitę į Lietuvą pagal ES programą iš Graikijos bus perkelta pirmoji pabėgėlių – keturių asmenų irakiečių – šeima. Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo gruodžio sumažino vienkartinę pašalpą pabėgėliams įsikurti savivaldybėje nuo dabar skiriamų 456 eurų iki 204 eurų, atitinkamai sumažintos pašalpos vaikui ir šeimai. Praėjus pusmečiui, išmoka mažės iki 102. Taip pat įvestos išmokų „lubos“ – nesvarbu, kiek bus šeimos narių, kasdienėms reikmėms viena šeima galės gauti ne daugiau nei 510 eurų. Nevyriausybinės organizacijos kritikuoja tokį sprendimą ir sako, kad pabėgėliai po pusmečio pradės skursti, prezidentė pareiškė, kad pabėgėliams „negalime mokėti daugiau negu savo žmonėms“.

Lietuvos „Carito“ Užsieniečių integracijos programa veikia jau 15 metų. Ilma Skuodienė – tos programos vadovė – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.

– Taigi, pinigai dabar apie juos visi šneka, tos sumažintos išmokos. Kaip Jūs į tai žiūrite? Ir ne tik pačių išmokų sumažinimą, bet ir termino sutrumpinimą, nes po pusmečio viskas mažės?

– Taip, šitas klausimas labai jautrus ir Lietuvos visuomenei, ir atvykstantiems žmonėms, bet aš noriu prie šito klausimo prijungti dar tris pagrindinius blokus, kurie nėra paliečiami, ir todėl tie pinigai tampa tokie jautrūs. Pirmas blokas – atvykstančio žmogaus lūkesčiai ir realios situacijos suvokimas. Kitas labai svarbus aspektas – mūsų institucijų ir visuomenės pasiruošimas priimti pabėgėlius. Ir trečias lygiavertis, labai svarbus – tai tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek savivaldos institucijų pasiruošimas priimti ir padėti integruotis atvykstantiems Rytų kultūros asmenims. Visi tie blokai yra svarbūs, todėl vien pašalpų akcentuoti tikrai nevertėtų.

– Tai aš tada galiu paklausti kitaip, ar Lietuva šiandien pasirengusi tuos pabėgėlius priimti, ar ta sistema veikia, ar tie visi blokai, šiandien sujungti į vieną, gali duoti rezultatą?

– Tikrai dar yra vietų, kuriose reikia augti. Tai tiek Darbo biržos veikimo efektyvumas, tiek lietuvių kalbos mokymas, nes be kalbos mokymo tikrai neįmanoma jokia integracija į darbo rinką, ikimokyklinio ugdymo sistema – ar tikrai pakankamai vietų yra, mokyklinio ugdymo sistema – ar mokyklos yra pasiruošusios, ar jos pasiruošusios papildomai intensyviai mokyti vaikus. Klausimų kol kas yra, ir vienareikšmiškai atsakyti, ar mes esame pasiruošę, ar nesame, tai reikia palaukti, kaip pradės veikti sistema ir tada aiškiai galėsime matyti tam tikrus trikdžius.

– Gerai, bet dabar vis tiek sugrįžkime prie tų pinigų. Tarkime, šita šeima, kuri dabar atvažiuoja, keturių asmenų šeima, tai mes skaičiavome, kad tie pinigai, kurie bus skirti jiems mėnesiui, bus 460 eurų. Ką už tuos pinigus galima padaryti Lietuvoje? Kur jiems gyventi?

– Aš manau, kad tos šeimos, kurios atvyks, pagal numatomas sumas turbūt bus perkeliamos į tas savivaldybes, kur bus būstas už prieinamą kainą ir tiesiogiai žmogui bus užtikrinta darbo vieta. Jau nebebus veikimo – įsitraukimo į Darbo biržą, laukimo darbo vietos ir pan. Žmogus – vienas iš šeimos narių, atvykęs į miestą, per savaitę turės įsitraukti į darbo rinką, nes kitu atveju šeima artės skurdo link.

– Bet ar šiandien galima būti užtikrintam, kad tikrai bus tokios savivaldybės, kuriose ir gyventi turės žmonės kur, ir iš karto bus paruošta darbo vieta, ir vaikas į darželį bus „įdėtas“ arba į mokyklą, jau nebebus problemų? Jūs esate įsitikinusi, kad Lietuvoje tai taip paprasta?

– Aš nesu įsitikinusi, bet noriu paminėti, jeigu pačios savivaldybės dalyvaus, aš manau, kad jos pajėgs užtikrinti vietas tiek mokykloje, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir, bendradarbiaujant su Darbo birža, rasti laisvas vietas vyrui arba moteriai sėkmingai įsitraukti į darbo rinką.

– Tarkime, jeigu jie važiuoja į mažesnius miestelius, į tokias savivaldybes, juk žmonės mūsų nėra labai sužavėti idėja Lietuvoje priimti pabėgėlius, o Jūs sakote „palydėti“, „parodyti“, ar jie bus taip džiaugsmingai priimti? Ar nesusidurs, pavyzdžiui, vaikai su patyčiomis?

– Man atrodo, tai, pirmiausia, yra vertybinis iššūkis mums. Ar mes turime užuojautos kitam? Nes jie visi yra žmonės, lygiai tokie patys, kaip ir mes, su savo vaikais, su savo šeimomis, su savo rūpesčiais, su savo skausmais ir savo svajonėmis. Tik dėl karo jie buvo priversti palikti savo namus. Vyksta nemažai diskusijų, kodėl mūsų tokia nuomonė yra. Ir čia vienas pagrindinių jos keitimo būdų turėtų būti švietimas. Ir švietimas turėtų prasidėti jau pradinėje mokykloje nuo pasaulio pažinimo, kad yra kitos šalys, kitas tikėjimas. Vėliau vidurinėje mokykloje nuo istorijos, geografijos, ir, aišku, nuosekliai sekant aukštosiose mokyklose. Mūsų švietimo sistemai reikėtų įtraukti tam tikras disciplinas.

– Beje, jau kokius 15 metų „Caritas“ dirba su atvykstančiais, su pabėgėliais, teikia pagalbą. Ar Jums teko girdėti, kad jie iš tiesų susidūrė su kažkokiu neigiamu požiūriu, Jums pasakojo apie tai?

– Buvo įvairių situacijų. Tų iššūkių buvo per šitą laikotarpį tikrai nemažai, jų nuosekliai mažėjo. Bet iššūkis išsinuomoti būstą Vilniaus mieste vis tiek išlieka labai didelis. Kainos yra aukštos ir žmonių noras nuomoti nėra labai didelis. Ir labai įdomi tendencija: skambini: „ar jūs galite išnuomoti būstą, ar laisvas?“ „Taip, laisvas“ – toks atsakymas. „Ieškome būsto užsieniečiui“, žmonės tai labai puikiai sutinka – užsienietis yra kažkas tokio labai gero. Bet nuosekliai pristatai, kad tai „Caritas“, tada kyla klausimas, kodėl čia susiję su užsieniečiu, tada pradedi pasakoti, kad tai yra pabėgėliai, kad tai atvykusi šeima, ir tada iš karto atsakymas – „ne“. Kitas klausimas, kuris labai svarbus, – gyvenamosios vietos deklaracija. Žmonės nenori deklaruoti gyvenamosios vietos, suteikti galimybę deklaruoti gyvenamąją vietą pabėgėliui jų būste. Palikti be gyvenamosios vietos jo negalime, nes jis nepatenka į visą sistemą savivaldybės teikiamų paslaugų. Bet, jeigu atvyks per mėnesį po vieną šeimą, tai ją po truputį kiekvienai organizacijai – savivaldybei, institucijai – globojant, galima turbūt pasiekti ir teigiamą rezultatą.