„Kiek pamenu, maistas nebuvo pačios geriausios kokybės. Ar nieko tokio, kad taip pasakiau? Tačiau mane šokiravo ne tai, tiesiog aš nesitikėjau tokio skurdo, kurį aš tikėčiausi pamatyti kituose kontinentuose, kur dirbau anksčiau. Buvo aišku, kad ir žmonių sveikata nebuvo gera. O dabar atvažiuoju – visi žmonės gražūs!“ – interviu DELFI sakė Jungtinių Tautų pareigūnė.
Šokiravo skurdas
Griūvant Sovietų Sąjungai, pačioje1990-ųjų metų pradžioje, P.P. Phiri buvo išsiųsta į Baltijos valstybes. Važiuoti teko automobiliu, nes skrydžių į nepriklausomybės formaliai dar nepaskelbusias šalis nebuvo. Į kelionę išvyko kelių žmonių komanda, kuri pirmiausia aplankė Estiją, vėliau Latviją ir Lietuvą.
„Kadangi tuo metu viskas keitėsi, mano tikslas buvo aplankyti tris Baltijos šalis. Kelionė prasidėjo Estijoje, paskui važiavome į Latviją ir Lietuvą. Norėjome pamatyti, kas vyksta, pamatyti savo akimis, susidaryti nuomonę“, - pasakojo P.P. Phiri.
Jungtinių Tautų pareigūnė pasakoja, kad labiausiai ją šokiravo žmonių skurdas. Pašnekovės teigimu, tokį skurdą ji būtų tikėjusis pamatyti ten, kur yra dirbusi anksčiau – Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, tačiau tik ne taip netoli Stokholmo, kur buvo įsikūrusi jos būstinė.
„Žinote, buvo vienas dalykas, kuriam nebuvau pasiruošusi. Tuo metu aš rezidavau Stokholme. Ir taip arti nuo šio miesto, kuriame aš leidau didžiąja laiko dalį, buvo trys šalys, kurios buvo labai skurdžios. Aš esu buvusi Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Švedijoje. Tada įvyko šis išsivadavimas ir tada aš gavau galimybę apsilankyti. Buvau šokiruota skurdo. Aš to visiškai nesitikėjau, maniau, kad bus daugiau panašumų su mumis“, - sakė P. P. Phiri.
Citrina pjaustoma į 20 gabalėlių
Latvijoje svečiai buvo įkurdinti buvusiame komunistiniame štabe, o P.P. Phiri negalėjo paskambinti Stokholme likusiai mažai dukrelei, nes paprasčiausiai nebuvo telefono linijų.
„Estijoje aš prisimenu, kaip kažkas pjaustė vieną citriną į dvidešimt dalių. Nes citrina buvo tik viena, o mes buvome svečiai. Mūsų kambariuose nebuvo šildymo, buvo kraupiai šalta. Latvijoje mes įsikūrėme buvusiame komunistiniame štabe. Manau, kad tokia vieta susitikimui buvo parengta tam atvejui, jeigu Rygoje nutiktų kas nors nenumatyto. Galėjau klausytis radijo iš viso pasaulio, tačiau negalėjau paskambinti dukrai į Švediją, o ji tuo metu buvo mažytė. Nebuvo jokios komunikacijos į Vakarus“, - pasakojo pašnekovė.
Tačiau ji teigia, kad Lietuvoje viskas atrodė šiek tiek šviesiau, nors skurdas vis tiek labai badė akis.
„Lietuvoje kažkaip viskas atrodė geriau, nors skurdas buvo toks pat. Galbūt man šviesiau atrodė, nes buvau Lietuvos pajūryje. Žmonės buvo tikrai labai mieli. Lietuvą prisimenu kaip šiek tiek šviesesnę, bet neklauskite kodėl, aš to nežinau, tiksliai neprisimenu“, - pasakojo P.P. Phiri.
Pašnekovė teigia, kad Lietuvoje ji viešėjo Palangoje ir į Vilnių neužsuko. Jos teigimu, įdomiausia buvo stebėti Sąjūdžio atstovų diskusijas, kuriose buvo svarstoma, kas turėtų saugoti sienas, kaip bus įvedama nacionalinė valiuta, kas galėtų tapti vidaus reikalų ministru.
„Kas man labiausiai įstrigo – tai, kad žmonės sėdi ir diskutuoja apie tai, kas rūpinsis sienų apsauga, kokie bus pasai, pinigai. Tai buvo valstybės statyba nuo mažiausio gabalėlio. Niekad to nepamiršiu“, - juokėsi P.P. Phiri.
Pabėgėliai būdavo laikomi beveik kalėjimo sąlygomis
Tačiau po dvidešimt trejų metų vaizdas Lietuvoje pasikeitė, o šįkart P.P. Phiri į Lietuvą atvyko paminėti tarptautinės pabėgėlių dienos. Jungtinių Tautų pareigūnė sako, kad daugelis lietuviai ir patys patyrė pabėgėlių dalią, nes Antrojo pasaulinio karo metais daugybė žmonių paliko šalį ir bėgo į JAV, Australiją, Argentiną, Vokietiją ir kitas šalis.
P.P. Phiri teigia, kad Lietuva noriai įgyvendina Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros rekomendacijas, tačiau, jo teigimu, pabėgėliai Lietuvoje gyveno beveik kaip kaliniai, nors taip būti neturėtų.
„Mes buvome susirūpinę dėl apgyvendinimo sąlygų, nes apgyvendinimas buvo panašus į kalėjimą. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai neturėtų taip gyventi, nes jie žmonės, kurie pabėgo iš savo šalies. Kol aiškinamasi dėl jų tapatybės, jie turėtų būti traktuojami kaip normalūs žmonės. Tačiau Pabėgėlių priėmimo centras buvo pernelyg panašus į kalėjimą. Aplink buvo viela. Buvo pažadėta nuimti vielas ir kai aš atvykau kitą kartą jų nebebuvo. Mes ir toliau diskutuojame, ką būtų galima pagerinti“, - pasakojo P.P. Phiri.
Jungtinių Tautų pareigūnė sako, kad pabėgėliams labiausiai reikia, kad juos suprastų ir traktuotų ne kaip nusikaltėlius, nelegalius imigrantus, bet kaip prieglobsčio prašytojus.
Pašnekovė sako, kad kai kurie garsūs žmonės savo gyvenime patyrė pabėgėlio dalią – tarp jų yra ir Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas bei buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Pasak Jungtinių Tautų pareigūnės, pastaruoju metu pabėgėlių labai stipriai padaugėjo dėl Sirijos krizės. Vien šiais metais Siriją supančiose valstybėse – Libane, Jordanijoje, Turkijoje, Irake ir Egipte – apsigyveno 200 tūkst. pabėgėlių. Libane šiuo metu kas dešimtas žmogus yra pabėgėlis.
„Tačiau tos šalys nėra turtingos, jos pačios yra sudėtingoje situacijoje, kai didžiulis pabėgėlių srautas gali destabilizuoti jas. Pabėgėliai keliauja ten, kur gali jaustis saugūs. Šalyse aplink Siriją šiuo metu yra 1,6 mln. pabėgėlių. Tai tikrai daug“, - sakė P.P. Phiri.
Jos teigimu, kita šalis, iš žmonės masiškai bėga ieškodami saugumo – tai Afganistanas. Daugiausia Afganistano pabėgėlių priglaudė Pakistanas ir Iranas.
„Trisdešimt dvejus metus Afganistanas buvo šalis, iš kurios bėgdavo daugiausia žmonių pasaulyje. Trisdešimt dveji metai! Skirtingos vyriausybės, režimai ir daug daug pabėgėlių“, - teigė P.P. Phiri.
Pabėgėliai iš Somalio dažniausiai glaudžiasi Kenijoje ar Etiopijoje. Žmonės bėga iš Sudano, Kongo Demokratinės Respublikos, Mianmaro, Kolumbijos, Vietnamo, Eritrėjos.
„Daugiau nei 81 proc. pasaulio pabėgėlių – tai sudaro 45 mln. žmonių – yra įsikūrę pačiose skurdžiausiose valstybėse“, - sakė pašnekovė.