Sausį sodai pražydo...
Lietuvos teritorijoje labai permainingų orų būta XIV ir XV šimtmečiais. Kryžiuočių kronikoje rašoma: 1323 metų žiemą spustelėjo toks stiprus šaltis, kad teko grįžti iš karo žygio į Lietuvą pusiaukelės, o „vaismedžiai Livonijoje ir Prūsijoje arba išdžiūvo, arba taip nukeipo, kad ilgus metus negalėjo vesti vaisių“. 1328-aisiais Kristmėmelio pilies apylinkėse (t. y. Klaipėdoje) net žemė drebėjusi; ir „taip siaubingai, kad grėsė pavojus, jog gali sugriūti aukštesni pastatai“.
1440 m. Lenkijos kronikoje buvo rašoma: „Šiais metais Lenkijoje, Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse žiema buvo baisi ir labai ilga“. 1460 m. net Baltijos jūra užšalo ir iš Danijos į Švediją buvo galima pėsčiomis nueiti. Užtat 1493-iųjų sausį ir vasarį buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti, parskridę paukščiai lizdus susuko. Tačiau kovo šalčiai viską pražudę.
Priežastys įvairios
Žemės klimato pokyčių priežastys įvairios ir sudėtingos. Juos sukelia tiek Žemės gelmėse vykstantys procesai, tiek mūsų planetos priklausomybė nuo Saulės. Yra ilgaperiodžių reiškinių, sukaustančių Žemę ledynų šarvais tūkstantmečiams arba sukeliančių šilumos bangas, užliejančias žemynus pasauliniais tvanais. Ciklonų ir anticiklonų kaitą gali paskatinti Saulėje vykstančios branduolinės reakcijos. Saulės aktyvumas kinta periodiškai, sustiprėdamas kas vienuolika metų ir pasireikšdamas tamsių dėmių bei baltų žybsnių gausa Saulės paviršiuje – fotosferoje.
Neramios Saulės metais Žemėje siaučia magnetinės audros, trikdančios radijo ryšį ir šokdinančios kompasų rodykles, įspūdingai sušvinta Šiaurės pašvaistės. Organinės būtybės taip pat jaučia kosminių spindulių pliūpsnius. Net pastebėta, kad kai kurios ligos paūmėja kas vienuolika metų. Ypač nuo Saulės priklausomos kraujagyslių ir širdies, nervinės ligos. Apskritai žmogaus sveikatai Saulės aktyvumo didėjimas atsiliepia nepalankiai. Tačiau įdomu, kad tokie metai dosnesni meno, literatūros kūrinių, mokslo pasiekimų ir išradimų.
Ilgalaikiai spėjimai
Tai etnožinijos sritis, susijusi su žemdirbyste permainingo klimato juostoje. Ilgalaikiai orų spėjimai remiasi orų stebėjimu per tradicines kalendorines šventes, atitinkančias iš esmės svarbius lūžio momentus gamtoje. Prognozuojama pagal tų dienų saulėtumą, lietingumą, vėjo kryptį, fenologinius reiškinius. Šie spėjimai paremti puikiu gamtos pažinimu, daugiamečiais stebėjimais, patirties perdavimu iš kartos į kartą. Štai kaime sakoma, kad ateinančių metų visų mėnesių pagadą sužinosi stebėdamas orą nuo gruodžio 13-osios, šv. Liucijos dienos. Senoviškai ji vadinama Šviesos diena, nes nuo jos iki Kalėdų vakarais Saulė leidžiasi vis tuo pat metu. Dvylika dienų – skirtumas tarp senojo ir naujojo kalendoriaus. Tikėta: kokia gruodžio tryliktoji, toks bus ateinančių metų sausis, keturioliktoji atitiks vasarį, penkioliktoji – kovą ir t. t. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia Saulė, ar šalta, ar giedra, ar darganota. Burdavo dar ir taip: ties slenksčiu paberdavo dvylika druskos žiupsnelių; po kurio laiko žiūrėdavo – kuris labiau sudrėks, tas mėnuo ir bus lietingiausias. Įdomu, ar Šviesos dienos prognozavimas iš tiesų pasiteisina? Autoriaus pastarųjų kelerių metų orų stebėjimai tai lyg ir patvirtina...
Kokia bus žemdirbio vasara?
Šventosios Kūčių vakarienės vakaras taip pat sureikšmintas spėjimais, nors ir neturinčiais rimtesnio pagrindimo, nes atsižvelgiama vien į vietines atmosferines sąlygas. Sakoma, jei žvaigždėtas dangus, vištos bus dėslios, jei apsiniaukę – karvės pieningos, sninga – gerai augs grybai.
Pusiaužiemį, sausio 25-osios rytą, galima nustatyti, ar sniegas jau greit prasmegs. Jei miške barsuko pripėduota – pavasaris bus vėlyvas. Mat šis miegalius išlenda iš žiemos migio prasivėdinti tik tada, kai apniukę. Saulė jį išgąsdinanti jo paties šešėliu. Ant to paties šono ilgai nebemiegos, kartu ir pavasaris greit ateis. Šios dienos priežodis – „Meška ant kito šono verčiasi“.
Vasario 2-oji, kaime vadinama Grabnyčiomis, – antrasis gamtos žingsnelis link pavasario. Manyta, jei diena saulėta, užderės geras linų, bet prastas javų derlius; pavasaris būsiąs ankstyvas, o vasara – su gausiomis perkūnijomis.
Kokia vaga, tokia daga
Ypatinga reikšmė teikta pirmosioms kovo, pirmojo pavasario kalendorinio mėnesio dienoms. Šis tikėjimas – senosios agrarinės magijos aidas. Sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga“ – žemės ūkio darbų pradžia lemianti būsimą derlių. Todėl manyta, kokia kovo pirmoji, toks bus ir pavasaris; antroji rodantį vasarą, trečioji – rudenį. O metų pradžia žemdirbių kultūros tautose laikytas pavasaris.
Daug ką pasako apie būsimus orus paukščiai. Jei vieversio giesmelė pasigirsta per Kazimierines (kovo 4 d.), sakoma: „Kiek vieversys užgiedos, tiek sniego dar pridės“. Jeigu ištinka šalna per Keturiasdešimties paukščių dieną (kovo 10 d.), šalti orai išsilaikys dar keturiasdešimt dienų. Saulėtas oras per Pempines (kovo 17 d.) lemia gražias pievas ir pieningus metus. Lietuvos nacionaliniai paukščiai gandrai į gimtinę paprastai sugrįžta per savo šventę – Gandrinę (kovo 25 d.). Jei gandras išmestų kiaušinį iš lizdo – metai bus blogi, jei gandriuką – geri.
Šv. Velykų rytmetį ne tik saulė šokanti, bet ir vėjo kryptis pranašaujanti vasaros orus. Jei per procesiją vėjas stiprus, tai nepastovūs orai išbus iki Petrinių. Ir šv. Velykų, ir Sekminių trečiosios dienos, kitur ketvirtosios, nuo senovės vadintos Ledų dienomis. Drausta tądien judinti žemę, antraip ledų kruša vasarą išguldytų pasėlius. Štai kada piktoji žiemos dievaitė Leda primena savo galią! Kad nepasikartotų 1964 metų atsitikimas, kai birželio 21 dieną Alytaus apylinkėse iškrito ledai, svėrę net iki ketvirčio kilogramo.
Pavasario pranašai
Šalna per Jurgines (balandžio 23 d.) yra blogas ženklas – pavasaris bus vėlyvas. Rasota Jurginių žolė – ankstyvas pavasaris. Jeigu beržas anksčiau už alksnį sprogsta, vasara bus sausa, jeigu atvirkščiai – drėgna. Lietingą vasarą pranašauja skruzdėlės, įsirengusios ant kupstelio. Šaltos vasaros ženklas – kai skruzdėlyno angos atsuktos į pietus, o paukščių lizdai – pietinėje užuovėjoje. Jei gegutė pirmąkart užkukuotų jau sulapojus medžiams, galima tikėtis gerų metų, o jei plikose šakose – nederlių. Sakydavo, žmonės tada „kukuos“, badmečio prispausti.
Tikruoju pavasario pranašu laikytas pirmasis griaustinis. Todėl labai svarbu, iš kurios pusės jis „pareina“ ar „parvažiuoja“. Jei sudunda iš vakarų, tikimasi lietingos vasaros, iš rytų – saulėtos, bet žvarbios; iš pietų, arba, kaip žemaičiai pasakytų, „nuo Prūsų ar pusiaudienio“ – šiltos, malonios, dosnios. Ir dar svarbu, ar pirmoje dienos pusėje, ar po pietų griaudžia: kuo vėliau, tuo vasara bus sausringesnė.
Ankstyva perkūnija blogai: jei ežeruose dar laikosi ledas ar sniegas pagrioviais neištirpęs, tai reikštų, kad šienui žolės nepriaugs, o ir rugių derlius menkas tebus. Geriau, jei pirmą kartą nugriaudžia, kaip sakoma, „ant išsprogusių medžių“, bet iki Jurginių. Lietuvininkai Prūsuose taip sakydavę: „Jei balandį Perkūnas grūmoja, laukininkai daug javų dagoja.“ Tačiau tokie eiliavimai tikriausiai bus paplitę per kalendorius, o paimti iš kaimyninių tautų.
Užvis geriausias būsimos vasaros ženklas – perkūnas per Velykas. Šie tikėjimai labai seni – juose žymūs indoeuropietiškojo mito apie metų pradžią pėdsakai. Pavasaris prasidėdavęs dievaičiui Perkūnui įveikus požemio ir žiemos valdovą Veliną. Griausmingi metai laikyti derlingais. Pirmojo griaustinio mitologizavimą patvirtina paprotys pasivolioti ant „užgriaustos“ žemės, tai daroma sveikatos labui.
Iš saulėtos gegužės 8-osios, šv. Stanislovo dienos, bitininkai spėdavo būsiant gražų medunešį. Antrosios vasaros pusės orams labai reikšminga esanti Septynių brolių miegančiųjų diena (liepos 10-oji). Jei tądien lyja, nesiliaus septynias dienas, o gal ir septynias savaites. Jeigu visai nelyja, irgi blogai – derlius bus menkas.
Koks bus ruduo ir žiema?
Per Petrines (birželio 29 d.) paprastai nustoja kukuoti gegutė. Jeigu dar kukuoja dviem savaitėm ilgiau, tai rudenį užšals praėjus dviem savaitėm po Visų Šventųjų. Po šv. Lauryno (rugpjūčio 10 d.) perkūnas paprastai jau nebeuždega namų. Tad spėdavo, kad tądien nelyjant ateinantys metai bus gaisringi.
Rudenio orus spėdavo pagal Baltraus dieną (rugpjūčio 24 d.), kai gandrai pakelia sparnus į dausas lėkti. Jei saulėta, bus sausas ruduo. Mykolines (rugsėjo 29 d.) dar vadindavo Vėjų diena, nes vyraujanti tą rytmetį vėjo kryptis atskleidžia būsimos žiemos charakterį. Jei pučia vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta; jei iš rytų – žvarbi, o iš šiaurės – snieginga. Giedra per Mykolines žada nemažus šalčius.
Šv. Martyno dienos (lapkričio 11 d.) orai paprastai būna priešingi Kalėdų orams. Todėl sakoma: „Jei per Martyną žąsis ant ledo, per Kalėdas – ant vandens, ir atvirkščiai.“ Šv. Andriejaus diena (lapkričio 30 d.) laikyta pirmąja žiemos švente, todėl prognozės siekia toliau –
netgi būsimą vasarą. Jei iškrito sniegas, išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta, gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu drėgna, gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų. Šie pastebėjimai dažnai išplečiami ir į visą advento laikotarpį.
Trumpalaikiai spėjimai
Tokie spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties ir pasekmės ryšius. Orų kaita būdavo spėjama pagal dangaus kūnų matomumą, žmogaus savijautą, paukščių, žvėrių, vabzdžių, roplių ir žuvų elgseną, augalų būseną. Dažniausiai tai yra biologinių sistemų reakcija į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, vandens ir oro temperatūros bei drėgmės svyravimus.
Trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Tai pirmiausia pasakytina apie dangaus kūnų ir debesų spalvos saulei tekant bei leidžiantis stebėjimus. Jei apie mėnulį didelis ratas, tikimasi pasikeitimo po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj.
Lauryno Ivinskio kalendoriuose rašoma, kad viso mėnesio orą lemianti ketvirtoji jauno mėnulio diena. Jei mėnulis šviesus tris pirmąsias naktis antrame ketvirtyje, tai iki ciklo galo galima tikėtis šviesių ir tykių naktų. Jei apatinis mėnulio ragas šviesesnis negu viršutinis, pirmoji mėnesio dalis bus lietinga.
Daug oro permainų požymių tiek gyvojoje gamtoje, tiek ir namuose susiję su slėgio kritimu. Prieš lietų drebulių lapeliai dreba be vėjo, lašiniai kamaroje rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla. Bus lietaus, jei garsas oru sklinda duslėdamas.
Prieš šaltį vanduo iš eketės išsilieja, vakare žarijos krosnyje užsiplieskia. Ir langinės taip keistai girgžda šalčiams ateinant. O jei akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, tikrai bus atodrėkis. Kiti jo požymiai tokie: katė pro langą žiūri, šuo sniege voliojasi, varnos eketėje maudosi.
Liaudies meteorologijoje esama ir maginių veiksmų, skirtų pakreipti orų permainoms norima linkme. Pavyzdžiui, mojuojant liže prieš debesį nukreipti jį šalin, ar perskirti, perplėšus debesylo lapą. Per sausrą būdavo pilamos aguonos į šulinį, arba trys našlės turėdavo arklu „išvagoti“ upelio dugną.
Mokėta kaime pasigaminti ir primityvių barometrų – tai pavėsyje prie sienos vienu galu prikalta sausos eglės šakelė. Prieš lietų ji linksta žemyn, prieš sausrą kyla aukštyn.