– Visuomenei skaitote paskaitas apie lesbofobiją. Ką reiškia ši sąvoka? Tai sinonimas homofobijai?
– Taip, tai homofobija ir šis tas daugiau. Lesbofobija apima du aspektus: ne tik lytinę orientaciją, bet ir lytį. Kaip trumpai aiškinu žmonėms, lesbofobija – tai homofobija plius seksizmas.
Lietuvoje pastebimas didžiulis seksizmo antplūdis reklamose, spaudoje, viešose diskusijose. Pavyzdžiui, rengiamos „vyrų dienos“ su plaukimu ant pripučiamų moterų, ar alaus reklamos, kuriose skelbiama, kad vyrai valdo pasaulį ir panašiai. Atrodo, įsivaizduojama, jog paprastas žmogus Lietuvoje negalės suprasti informacijos, jei ji nebus pateikta „lyčių kalba“. Panašiai ir su komentarais apie lyties vaidmenis: „moterys sklandytuvu paprastai nesklando, bet...“ arba „nors vyrams tokie dalykai paprastai neįdomūs...“.
Todėl svarbu ne tik didinti sąmoningumą ir gebėjimą atpažinti patriarchalinės visuomenės bruožus, bet ir į juos reaguoti. Moterims reikia kompetencijų realizuoti save, o ne siekti patenkinti kitų poreikius. Bet tam reikia gebėti pamatyti ir priimti savo poreikius bei galimybes kaip ne ką mažiau svarbesnius nei kitų.
Lesbietės ir biseksualios moterys susiduria ne tik su seksizmu, bet ir su aukštu visuomenėje vyraujančiu homofobijos lygmeniu, todėl yra svarbu kalbėti ir didinti šių moterų matomumą bei problemas, su kuriomis jos susiduria.
– Kai kalbama apie homoseksualumą, daugiausia minimi vyrai – moterys tarsi pamirštamos. Kodėl? Visuomenę erzina už rankų susikibę ar besibučiuojantys vyrai, tačiau eiti už rankų susikibusioms moterims lyg ir normalu. Kaip tą paaiškintumėte? Galbūt lietuviai į lesbietes žiūri pozityviau nei į gėjus?
– Teiginys, kad lesbietės yra mažiau diskriminuojamos nei gėjai, yra apgaulingas. Atrodytų, jos gali eiti susikibusios už rankų ar pasibučiuoti viešoje erdvėje ir tai nesukels kažkokio skandalo. Tačiau paklausti dauguma žmonių spėja, kad švelniai susikibusios už rankų moterys yra nekaltos draugės ar giminaitės. Tai yra neigimas, kuris pagrįstas prezumpcija, kad homoseksualumas vis dėlto yra kažkas negero, „kalto“.
Lesbietės Lietuvoje – tai moterys su nematomumo čadromis. Jos šalia, jos gyvena tarp mūsų – tačiau su aplinkinių užmesta nematomumo marška.
– Kalbate apie lesbiečių diskriminaciją. Kaip tai pasireiškia?
– Moterys lesbietės patiria daugialypę diskriminaciją: ne tik dėl lyties, bet ir seksualumo. Moters seksualumas seksistinėje visuomenėje vis dar nesuvokiamas kaip laisvas ir priklausantis joms. Jis matomas kaip pasyvus (inicijuojamas vyro) ir suvokiamas tik per vyro prizmę – pripažįstamas tik tiek, kiek yra orientuotas suteikti malonumą vyrui. Tą labai aiškiai mums kasdien transliuoja žurnalų viršeliai, reklamos, seksualiniai priekabiavimai gatvėse, filmai, kuriuose lesbietiškos meilės istorijos pateikiamos kaip heteroseksuali vyro fantazija.
Kartais dar sugalvojama, kad ir lesbietės yra dviejų rūšių: vyriškos ir moteriškos. Tokiu atveju įsivaizduojama, kad vyriškoji atlieka vyro vaidmenį bei inicijuoja kitos – moteriškosios – pusės seksualumą. Tai vėlgi neatitinka realybės. Mes kalbame apie dvi moteris, o ne kažkokius lyčių vaidmenų primestus pakaitalus.
Galima sutikti su tuo, kad nemažai lesbiečių sąmoningai nenori vaidinti „moterų“. Jos negali ir nenori sutilpti toje smėlio formelėje „moteris“ su visais privalomais atributais, tokiais kaip aukštakulniai, makiažas, kuklus kikenimas vyro išminties fone.
Nuvalius visus makiažus, mes esame žmonės, vaidinantys vyro ar moters rolę, kas rytą nutapantys sau vyro ar moters veidus įvairiais dirbtiniais – išmoktais ir įgytais – įrankiais. Kadangi lesbietė negali tilpti į tą smėlio formelę, kuri visoms pateikiama kaip „natūrali“, ją kartais identifikuoja kaip „vyrišką“, „atliekančią vyro vaidmenį“. Tarsi pasaulyje tik dvi smėlio formelės ir teegzistuotų, o visos moterys turėtų gimti svajodamos apie batelius ir rankinukus. Ir žinoma, vyrus.
– Ar yra atvejų, kada lesbiečių poros Lietuvoje kartu augina vaikus?
– Heteronormatyvumas labai dažnai priskiria moteriai reprodukcinę funkciją, tačiau jei lesbietės nori turėti vaikų, visuomenė skuba apsidrausti pagalbinio apvaisinimo įstatymais. Jie uždaro duris tiek vienišoms, tiek homoseksualioms moterims. Lesbiečių santykiai vis susiduria su bandymu jas pateikti heteronormatyvios visuomenės rėmuose, kai tuo metu moteris mylinčios moterys egzistuoja, gyvena ir kuria šeimas.
„Įvairovės ir edukacijos namai“ atliko LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių asmenų) šeimų apžvalgą Lietuvoje. Apžvalgos rezultatai stulbinantys – mažiausiai 20 proc. respondentų turi vaikų. Beveik visos (99 proc.) vaikus auginančios šeimos buvo vaikus auginančių moterų poros. Taip pat užfiksuoti atvejai, kuomet gėjus ar gėjų pora prisideda prie vaiko auklėjimo, nors vaikas gyvena su mama (lesbiete ar heteroseksualia) ar mamomis. Yra ir daugiavaikių lesbiečių motinų, ir vienišų, ir darniai porose auginančių vaikus šeimų.
Paradoksalu, tačiau kuo visuomenė homofobiškesnė ir tradiciškesnė, tuo daugiau vaikų turi homoseksualūs asmenys. Taip yra dėl to, kad visuomenėje, kurioje nėra lytinio švietimo, žmonėms sunkiau suprasti savo seksualumą. Jei kitose valstybėse jau paauglė(-ys) suvokia, kad ją(-į) traukia tos pačios lyties asmenys, ir kad ji(-s) – homoseksuali(-us) ar biseksuali(-us), tai Lietuvoje identitetas suvokiamas ar pripažįstamas daug vėliau, o dažnai tik susilaukus keleto vaikų.
Galima manyti kiek nori, kad homoseksualumą „išgydys“ tradicinė šeima, vaikai, tačiau taip niekada nenutinka. Žinoma, valingi žmonės gali save tramdyti ir kontroliuoti lytinę raišką, tačiau viduje jie išlieka tokiais, kokie buvo. Ir dažniausiai kažkuriuo momentu išdrįsta tai pripažinti ir pagaliau gyventi pilnavertį gyvenimą kaip ir kiekvienas bet kurios lytinės orientacijos žmogus.
– Kaip vertinate viešojoje erdvėje vykstančias diskusijas dėl homoseksualų teisių, vis atsirandančias iniciatyvas uždrausti homoseksualių santykių „propagandą“, siekį Konstitucijoje įtvirtinti draudimą homoseksualams įsivaikinti?
– Viešojoje erdvėje vis sulaukiame homofobiškų parlamentarų pareiškimų ar visiškai tarptautiniams ir Europos Sąjungos teisės aktams prieštaraujančių pasiūlymų keisti Konstituciją. Manau, kad tai įsišaknijusios homofobijos pasekmė. Kai kurie tokių parlamentarų simptomai primena vidinės homofobijos bruožus, kurie sukelia didžiulius destrukcinius pokyčius žmogaus viduje. Mano manymu, tai, kas vyksta tokių žmonių galvose, yra tik laikinas klausimas – vidiniai konfliktai anksčiau ar vėliau „sprogsta“.
Europoje jau po truputį suvokiama, kad diskriminuoti žmones dėl jų orientacijos yra nemoralu. Tą labai aiškiai supranta ir katalikiškomis vadinamos valstybės – Ispanijoje egzistuoja tos pačios lyties asmenų santuokos, Maltoje ir Lenkijoje pateikti partnerystės įstatymų projektai. Manau, mes vieninteliai Europoje taip smarkiai atsiliekame, nors lietuviai potencialiai, manau, galėtų būti progresyvios, taikios ir protingos tautos pavyzdys.
– Žmonės dažnai sako, kad jie nėra homofobai – esą namie darykite, ką tik norite, tačiau „iškrypimų“ nereikia nešti į viešumą. Ką jiems atsakytumėte?
– Panašiai žmonės svarstė ir juodaodžiams įgaunant visas teises. Kukluksklano nariai kalbėjo – „mums jie netrukdo, kol ramiai lieka savo vietose“. Visuomenei patogu turėti pavergtą vieną ar kitą žmonių grupę. Kol jie su tuo taikstosi, nesukyla ir neišsilaisvina, dauguma žmonių net nepagalvoja, kad tai galbūt nėra moralu.
Homoseksualūs žmonės, kuriems leidžiama tik būti miegamuosiuose ir slepiant savo tapatybę dirbti, irgi tam tikra prasme yra vergai. Kažkada JAV juodaodžiai formavo santuokas, kurios buvo „nesvarbios“, nebuvo pripažįstamos – nes jie nebuvo žmonės, galintys pretenduoti į santuokos privilegiją. Jų šeimos taip pat egzistavo, bet nebuvo pripažįstamos, buvo ignoruojami vaikų poreikiai. Šuo metu Lietuvoje egzistuojantys LGBT šeimų vaikai politikams nerūpi lygiai taip pat kaip juodaodžių vergų vaikai.
Jei biologinė mama kai kuriose mūsų tirtose šeimose mirtų, valstybė vaiką išplėštų iš kitos mamos rankų ir atiduotų į vaikų namus. Nepaisant to, kad antroji mama rūpinosi šio vaiko atėjimu jau prieš jam gimstant ir visą jo gyvenimą buvo mama. Tai – neteisinga ir žiauru.
Kartais žmonės sako, kad suteikus teises homoseksualams, atsivers durys visoms asmenų grupėms (zoofilams, nekrofilams). Tačiau tai, žinoma, yra absurdiška. Viskas labai paprasta – riba yra meilė. Manau, kad žmonės gali atskirti meilę nuo prievartos. Vienas dalykas, kai žmonės savanoriškai, atviromis širdimis eina į vienas kitą. Visai kas kita, kai neatsiklausus, arba ignoruojant draudimą, yra peržengiamos kito privatumo ribos. Būtent apie tokią situaciją ir šnekama Sodomos ir Gomoros istorijoje.
– Dalis visuomenės baiminasi, kad, matydami homoseksualus, jų vaikai taps gėjais ir lesbietėmis. Ką jiems patartumėte? Nuo kada pradėti kalbėti apie lytiškumą, seksualumą?
– Atkreipkite dėmesį, kad apie heteroseksualumą mes kalbame nuolat: kas su kuo gyvena, kas ką įsimylėjo, išsiskyrė ar buvo užkluptas vakarėlyje meiliai besišnekučiuojant. Sakyčiau, mes per mažai kvestionuojame heteroseksualumą – prezumpciją, kad visi žmonės heteroseksualūs – o ne per daug kalbame apie homoseksualumą.
Apie lytiškumą reikia kalbėtis nuo mažumės, kad seksualumas būtų lydimas ne gėdos jausmo, o savęs pažinimo ir priėmimo, pagarbos sau ir pagarbos kito identitetui. Kol neturime lytiškumo ugdymo programų, kviečiame praplėsti savo akiratį ir suvokimą „Įvairovės ir edukacijos namų“ neformalaus ugdymo užsiėmimuose, kad galėtume kartu kurti įvairią ir atvirą visuomenę, kurioje užtenka vietos visiems.