„Mano planai buvo važiuoti studijuoti magistrą į Škotiją pabaigus reklamos studijas Rytų Londono universitete, tačiau paskutiniame bakalauro kurse pastojau ir, visgi, pasirinkau šeimą. Vyras dažnai paklausia, ar neliūdžiu ir ar šeima man nėra stabdis, juk tiek planų ateičiai turėjau, bet drąsiai sakau – esu be galo laiminga, jokia karjera nesuteikia tokios pilnatvės, kokia mėgaujuosi aš“, – pasakoja Brigita.

– Kokia, Brigita, jūsų susipažinimo istorija? Minėjote, kad įdomi ir komplikuota.

– Mes su Denisu pažįstami jau daug metų, nuo 2007-ųjų. Tada draugavau su Deniso geriausiu draugu, kurį laiką gyvenome kartu. Kai galiausiai išsiskyriau, palaikėme ryšius tik su Denisu, turėjome daug bendrų draugų.

Tuo metu ir pats Denisas turėjo merginą. Tačiau vieną dieną išgirdau naujieną – Denisas pranešė, jog išsiskyrė. Abu buvome be antrosios pusės.

Gal tai mus ir suvedė? Pradėjome daugiau bendrauti internetu. Po kiek laiko Denisas mane ir mano draugę pakvietė į svečius, kur buvo organizuojamas vakarėlis. Taip jau išėjo, kad po jo ir pradėjome susitikinėti.

Turiu ir atskirą istoriją, kaip vėliau Denisas ruošėsi savo geriausiam draugui, su kuriuo draugavau anksčiau, apie mus papasakoti – tai nebuvo lengva pasakyti savo geriausiam draugui... Tačiau, kol jis ruošėsi, aš pastojau, ir jau nebebuvo dėl ko dvejoti.

– Pasakojote, kad į Angliją atvykote trumpam – žadėjote užsidirbti ir grįžti namo, tačiau aplinkybės pasikeitė ir likote. O kas jūsų vyrą atgynė į Didžiąją Britaniją?

– Londone Denisas gyvena nuo 1999-ųjų metų, prieš tai 5 metus gyveno Amerikoje, netoli Sietlo, Vašingtone. Ten išvažiavo išsiskyrus tėvams ir tėčiui vedus kitą moterį. Grįžęs iš Amerikos, Denisas nebaigė vidurinės, todėl tėtis liepė rinktis – sūnus privalėjo arba eiti mokytis, arba keliauti dirbti ir pats save išlaikyti. Tad sugrįžęs į Estiją ir šiek tiek laiko praleidęs ten, atvažiavo gyventi ir dirbti į Angliją. Na, o čia mes ir susitikome.

– Kaip sutariate su savo uošviais? Kokia vyro šeima ir kaip priėmė jus, sūnaus merginą iš Pabaltijo?

– Deniso mama nedirba, o tėtis turi savo verslą, užsiima butų ir namų remontu. Deniso mama kartą atostogavo su mumis Lietuvoje, susipažino su visa mano šeima. Mūsų tėvai vieni apie kitus viską žino, visada pasidomi, kaip sekasi, perduoda vieni kitiems linkėjimus. Santykiai mūsų didelėje šeimoje šilti, nors dėl didelio atstumo neturime galimybės susitikti dažnai. Vienais metais atostogaujame Estijoje, kitais – Lietuvoje.

Deniso tėvai gyvena gerai, bet nepasakyčiau, kad yra turtuoliai. Jei mums reikia, visada padeda, yra buvę tokiu atvejų, kai kreipėmės pagalbos, bet savo šeimą išlaikome patys. Nežinau, kaip vyro tėvai, tačiau maniškiai labai myli ir gerbia mano vyrą, vien jau už tai, kad jis be galo atidus man, vienas išlaiko šeimą ir rūpinasi mumis, visa šeima.

Tiesa, Deniso tėtis mums pranašavo 3–4 mėnesius draugystės, nes maniškis visada buvo lepinamas dideliu moterų dėmesiu – kai išsiskyrė su savo buvusia drauge, pasirinkimo, jei tik būtų norėjęs, turėjo į valias. Bet jau dabar, po 9 mūsų pažinties metų, nemanau, kad gali nuklysti kur į šoną.

– Pasakojote, kad turite du mažus vaikučius. Kokie jūsų mažylių vardai?

– Aiden James 5-eri metai, Abigail Marie – dvejų metų mergytė. Berniuko vardas kažkaip pats atsirado, o mergaitę, kaip ir vyresnįjį broliuką, norėjome pavadinti vardu iš A raidės, todėl ilgai rinkome ir kruopščiai ieškojome internete bei knygose. Nenorėjom lietuviškų ar rusiškų vardų, tai liko angliški variantai. Su vyru nusprendėme, kad jiems patiems bus lengviau ateityje gyvenant Anglijoje – tikimės, kad nesusidurs su rasizmu nešiodami angliškus vardus. Vis tiek mūsų planuose gyvenimas Anglijoje – nei aš, nei vyras nenorime grįžti į gimtąsias šalis.

- Kokias pareigas abu atliekate vaikų auklėjime?

– Aktyvesnė, manau, auklėjime esu aš, nes visą savo laisvą laiką leidžiu su vaikais, kol vyras dirba. Denisas – medžiotojas, neša namo grobį, o aš kurstau liepsnelę namų židiny. Jis uždirba pinigus ir aprūpina mane ir mūsų abiejų atžalas, kurių niekam nepatikiu prižiūrėti. O toliau pareigų nesiskirstome, viskas vyksta natūraliai. Tačiau tvirtai žiūrime, kad būtų tam tikros vaikų padorumo ir elgesio ribos – nešokinėtų ant lovų ir nedaužytų langų, tačiau mažyliams visada viską juk atleidi... Kiekvienai mamai savas vaikas pats pačiausias.

Dar vienas aktualus klausimas vaikų auginime – religija. Su vyru nesame labai tikintys, o mūsų nuomonė apie religiją tokia pati, kaip apie auskarus ir tatuiruotes – vaikai užaugs ir patys nuspręs, kaip ir kuo tikėti. Kas mes tokie, kad už juos nuspręstume?

– Vyras – jūsų šeimos išlaikytojas. Ar jums, Brigita, būdamas šeimos galva, jis ką nors draudžia?

– Nieko, žinokit. Nieko nereikalavo niekada. Jis pirmus metus, kai kartu pradėjome gyventi, net valgyti gamino, nes aš nemokėjau visiškai. Ir nei karto nepasiskundė ir neprikišo man to. Sakė: „Aš tau ne litovcas, man nereikia, kad grįžus po darbo būtų valgyt prigaminta, aš pats moku viską pasidaryti“.

– Atrodote graži, laiminga moteris. Tačiau ar niekada, galbūt slaptai, nepagalvojote, jog suklydote dėl santykių?

– Niekada. Aš dar dabar netikiu, kaip man taip pasisekė! Mes „nesiurbiam vienas kito kraujo“, kaip vyras sako. Nereikia mums ir apsimetinėti, meluoti, kažko slėpti vienam nuo kito. Viskas pas mus taip paprasta! Vienas kitam duodam pilną laisvę daryti, ką nori, eiti, kur nori, tačiau nei vienas niekur neinam, būnam kartu, nes dviese mums geriausia.

Kartą Denisas man pasakojo, ką jo bendradarbis jam sakė tik gimus mūsų mergytei. „Pamatysi, tau greitai darbas bus kaip poilsis, nenorėsi savaitgalių, nes namie du vaikai, triukšmas, netvarka“, – gąsdino bendradarbis. Denisas man grįžęs tada ir sakė: „Koks jis durnas! Tai kam prisidarė tų vaikų, jei jam vaikai tai triukšmas ir netvarka? Man taip gerai su jumis, nors ir jūs visi trys (aš ir abu vaikai) rėktumėt tuo pat metu“.

– Ar jūsų vyras gerbia moterį?

– Moterį jis gerbia, nesu girdėjusi, kad blogai apie moterį kalbėtų net stipriai įtūžęs. Per šitiek metų nėra manęs net durne pavadinęs, nors aš santykiams prasidėjus buvau tikra lietuvaitė ir supykusi siųsdavau jį į visas keturias puses. O jis man, pamenu, kartą pasakė: „Jūs, lietuviai, vos tik supykę siunčiat kitas kitą į pasaulio kraštą. O ar pagalvojat, ką iš tikro tokie žodžiai reiškia“?

Tada ir susimąsčiau, kodėl taip šaukiu, iškeikiu jį, jeigu jis lygiai taip pat supykęs ant manęs, bet tvardosi ir nevadina manęs visokiais įmanomais epitetais. Ryt juk susitaikysime, o visi keiksmai tai jau pasakyti bus. Nuo to laiko aš tik šaukiu garsiai, tačiau niekada neįžeidinėju.Asilu lietuviškai pavadinu ir abu gardžiai pasijuokiam.

– Ar pakito jūsų draugų ratas pradėjus santykius su užsieniečiu?

– Kaip ir visuose santykiuose, jo draugai tapo mano draugais, o maniškiai – jo. Lietuvių draugų sumažėjo gerokai, nes pažinus Deniso draugus rusus ir ukrainiečius pamačiau, kokie iš tikro yra ir gali būti draugai – teisingi, didelės širdies, ištikimi. Pastebėjau, kad lietuviai yra labai pavydūs ir retas kuris tikrai nuoširdus.

– Ar ko nors pasigendate santykiuose su estu? Ko gaunate su kaupu, lyginant su tradiciniais lietuviškais santykiais?

– Nieko nepasigendu. Kiek yra tekę draugauti su lietuviais, pastebėjau vieną tendenciją – jie jaučiasi pasaulio bambomis. Šlepetes atnešk, sriubos išvirk ir dar kad kūda būtum, pasidažius. Neišauklėti jie, pertekę moterų dėmesio, be to, lietuvės pačios leidžiasi, kad į jas vyrai kojas valytųsi, taikstosi su bet kokiu jų elgesiu. Galima pagalvoti, kad nėra kitų vyrų pasaulyje! Lietuvaičiai fui – labai nemandagūs, stačiokai, nemoka mylėti moters, nepagarbūs.

Mano vyras nėra manęs įžeidęs, nėra komentavęs mano didelio (po dviejų nėštumų) užpakalio. Kartą, atostogaujant Lietuvoje, mano tėtis Denisui sakė: „Tu jai sakyk, kad eitų sportuoti“, o Denisas atgal atkirto: „Aš žinau, kad jums (suprask, lietuviams) normalu pasakyti moteriai tokį dalyką, o man atrodo, kad tai labai nekultūringa ir aš niekada negalėčiau jai taip pasakyti“.

– Už ką Denisą pamilote? Ar po tiek laiko drauge jausmai neatšalo?

– Mūsų santykiai priklauso nuo tarpusavio supratimo, susitaikymo su vienas kito trūkumais prieš maunantis žiedus. Turėjome suprasti, kad nei vienas, nei kitas nepasikeisime. O kam ir keisti žmogų, jei pamilai tokį? Kai vienas kito nebandome perauklėti, viskas klostosi puikiai – apie jokį jausmų atšalimą negalima net kalbėti. Branginame vienas kitą ir laiką, praleistą kartu.

Jis man nuostabus. Nuoširdžiai rūpinasi, viską gali atiduoti. Ne, ne – atšalti jausmai tokiam žmogui negali. Neseniai „Facebook‘e“ rašiau: „Nothing makes a woman love a man more than seeing how much he loves their children“ ir tai tikriausia tiesa. Žinau, kad Denisas be galo mus myli, matau, kokie esam jam svarbūs ir neįsivaizduoju, kaip galėčiau jo nebemylėti. Rodos, tik stipriau ir stipriau pamilstu.