Prieš gerą dešimtmetį Genocido ir rezistencijos centro parengta paroda apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą apkeliavo ne vieną Europos šalį, pabuvojo ir už Atlanto. Centro vadovė sako, kad visur paroda lankytojų nepaliko abejingų.
„Žmones sukrečia pats laikotarpis, kad tai vyko beveik 10 metų, kad kovojo ir moterys, tai – toks nelauktas momentas, nes mus laiko labai giliai patriarchaline visuomene [...].Yra labai daug išlikusių duomenų, išsaugotų ir KGB bylose. Galima sakyti, jeigu jie [KGB] nebūtų konfiskavę tų dokumentų, mes jų neturėtume“, – sako Genocido ir rezistencijos centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
T. B. Burauskaitė sako, kad praėjus 70 metų partizanų dokumentai vis dar surandami. Neseniai mokiniai miške surado metalinę dėžutę, kurioje buvo labai kietai susukti Prisikėlimo apygardos štabo 1948 metų dokumentai. Dabar jie restauruojami Gudyno restauravimo centre.
„Kai mes surandame partizanų parengtą dokumentą, įsakymą vado apdovanoti vieną ar kitą, tai tie apdovanojimai yra atstatomi mūsų dabartinių prezidentų dekretu“, – aiškina Genocido ir rezistencijos centro generalinė direktorė.
Istorikai pastebi, ko mes turėtume pasimokyti iš Lietuvos rezistencinio judėjimo – rūpintis šalies saugumu dabar, kol dar turime laisvą nepriklausomą Lietuvą.
„Lietuva paskutiniais metais tikrai nesirūpino savo saugumu, galima sakyti, neskyrė tam finansavimo, dabar mums reikia dvigubai, trigubai stengtis, kad tas mūsų atsparumas iš tikrųjų išaugtų“, – sako Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius prof. dr. Valdas Rakutis.
Pasak profesoriaus, dabar reikia gerokai padirbėti, kad šitą praleistą laikotarpį kompensuotume.
