– NATO pasiųs karo laivų grupę į Egėjo jūrą, kad padėtų kovoti su neteisėtu žmonių gabenimu. Kad NATO įsitrauktų, sprendžiant pabėgėlių krizę, prašė aljanso narės – Turkija, Vokietija ir Graikija. Ar buvo galima tikėtis tokio sprendimo?
– Apie NATO indėlį, padedant Europos Sąjungai (ES) spręsti šią tikrai fundamentalią problemą, kalbama jau senokai – gerą pusmetį. Ieškoma būdų, kuriais NATO galėtų prisidėti. Žinoma, Vokietijos, Turkijos ir Graikijos prašymas būtent dabar buvo gal šiek tiek netikėtas, bet to turbūt buvo galima laukti ilgalaikėje perspektyvoje, nes akivaizdu, kad kol kas ES susidoroti su krize nepavyksta.
Vis dėlto turbūt šį sprendimą reikėtų vertinti kaip gana simbolišką. Kalbame vos apie kelis laivus, kurie turėtų padėti kovoti su kontrabandininkais. Tai tikrai netaps lūžiu ar efektyvia priemone, kuri užtikrins ilgalaikį problemos sprendimą. NATO indėlis galėtų būti didesnis. Turiu omenyje logistiką, kilnojamąsias ligonines. Galbūt šis sprendimas paskatins ieškoti glaudesnių bendradarbiavimo perspektyvų.
– Sakote, kad NATO galėtų daryti daugiau. Kodėl nedaroma? Ką NATO galėtų daryti, kad padėtų spręsti pabėgėlių krizę?
– Manau, kad tai pirmiausia politinės valios klausimas. Jei kalbėtume apskritai apie Vakarų pasaulį ir jo bandymą susidoroti su šia problema, akivaizdu, kad politinės valios tikrai trūksta. Vien pasižiūrėję į statistiką matome, kad šiemet per Egėjo jūros regioną į ES atvyko bene 30 kartų daugiau žmonių nei pernai.
Nepaisant to, lygiagrečiai matome, kad nepavyksta įgyvendinti anksčiau priimtų sprendimų. Pavyzdžiui, ES tarsi sutarė dėl 3 mlrd. eurų, kurie turėtų būti suteikti Turkijai, kad ji galėtų geriau susidoroti su pabėgėlių srautais, bet tie pinigai vis dar nepasiekė adresato. Kalbame apie tai, kad ES šalys turėjo pasidalinti maždaug 160 tūkst. pabėgėlių pagal kvotas. Realiai išsidalinta tik apie 500.
Taip pat yra ir su NATO. Manau, kad NATO galėtų labiau įsitraukti, pirmiausia, panaudodama logistines priemones, nes reikia užtikrinti, kad žmonių srautas būtų pakankamai kontroliuojamas ir būtų garantuojamas jo saugumas. Organizacija galėtų padėti, skirdama taikdarių arba tam tikrą kariuomenės dalį, kuri padėtų užtikrinti sienų kontrolę. Visa tai kol kas nevyksta, nes šalys pačios viduje nesugeba susitarti. Tai šiek tiek keista, žinant krizės mąstą ir jos intensyvumą.
– Ar šis NATO įsitraukimas – tie keli laivai – gali iš esmės pakeisti situaciją, padėti kovoti su neteisėtu žmonių gabenimu, ar tai, kaip minėjote anksčiau, labiau simbolinis gestas?
– Manau, kad tikrai ne, tai nebus lūžis. Turkijoje šiuo metu yra 2,5 mln. pabėgėlių ir Turkijos valdžia nėra linkusi jų pristabdyti. Daugelis tų žmonių gana laisvai gali kirsti Turkijos sieną ir bandyti keliauti į ES, nes nepavyksta pasiekti susitarimo tarp ES ir Turkijos dėl to, kaip spręsti šią problemą ir kas turėtų prisiimti tiek politinę, tiek finansinę atsakomybę.
Dar prisiminkime faktą, kad šiuo metu Sirijoje kovos labai suintensyvėjo, ypač prie Alepo miesto, todėl srautai tik auga. Natūralu, kad tie trys (ateityje gal ir daugiau) laivai nepadės išspręsti problemos, nes kalbame apie dešimtis tūkstančių žmonių. Keli tūkstančiai kiekvieną dieną atvyksta įvairiausiais būdais, ne tik naudodamiesi nusikaltėlių paslaugomis, bet ir patys bandydami ieškoti kelių į Europą.
– Dabar turime vasario mėnesį. Kovą, balandį bus didesnis atšilimas ir tikimasi dar didesnio pabėgėlių srauto. Kiek ES yra pajėgi įveikti šį iššūkį, remiantis dabartiniais duomenimis?
– Manau, kad ES būtų potencialiai pajėgi, jei kalbėtume apie ES kaip vienetą. Vis dėlto šiuo atveju labiau kalbame apie 28-ias skirtingas valstybes. Dalis jų apskritai nejaučia realaus migrantų krizės poveikio. Turiu omenyje Baltijos šalių regioną, dalį Vidurio Europos. Suinteresuotumas spręsti klausimą vieningai kol kas bergždžias.
Akivaizdu, kad netgi tie sprendimai, kurie tarsi priimami bendru sutarimu, neįgyvendinami, nes nepavyksta spręsti sąlyginai paprastų finansinių klausimų. Tai tokie klausimai, kaip pagalba Turkijai finansiniu aspektu, kad ji galėtų padėti užkirsti kelią bent daliai žmonių į Europą. Jei susiduriame su problema tokiame techniniame lygmenyje, tuomet kyla klausimas, ko dar reikia ES, kad ji realiai sureaguotų į šią problemą.
Puikiai žinome, kad pernai į ES atvyko apie 1,1 mln. žmonių. Šiemet šis srautas tikrai nesumažės. Tikėtina, jis bus dar šiek tiek didesnis. Lygiai taip pat tikėtina, kad jis nesumažės ir dar kitais metais. Reikėtų ruoštis ilgai krizei. Jei nepavyksta priimti sprendimų tuo metu, kai krizę galima bent iš dalies paveikti, tuomet ji tik gilės.