L. Donskis ir A. Bumblauskas – apie didžiausias grėsmes Lietuvai: tai ne Rusija

Filosofas Leonidas Donskis sako netikintis Rusijos karine ataka, mat tai reikštų jos karą su NATO ir šios valstybės pabaigą. L. Donskio nuomone, didesnis iššūkis mūsų likimui – demografija ir mažėjimo tempai.

Tuo metu Vilniaus universiteto (VU) profesorius istorikas Alfredas Bumblauskas stebisi, kad po 25 nepriklausomybės metų nėra įvykusi aukštojo mokslo reforma ir tenka svarstyti humanistikos ateitį bei likimą Lietuvoje.

Įtakingiausiais Lietuvos visuomenininkais DELFI projekte „Lietuvos įtakingiausieji 2016“ išrinkti A. Bumblauskas ir L. Donskis trečiadienį dalyvavo DELFI konferencijoje.

A. Bumblauskas: būčiau žinojęs, į dekanus būčiau nėjęs

„Aš netikiu, kad esu įtakingas žmogus, nes jei mano ar profesoriaus Alfredo balsai būtų įtakingi, galbūt mes paveiktume ir viešąją nuomonę labiau, ir paveiktume ypatingai akademinį gyvenimą, kuriame niekaip negalime būti laimingi dėl silpnėjančių humanistikos pozicijų“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L. Donskis.

Pasak L. Donskio, jo balsas niekada nebuvo lemtingas aukštojo mokslo reformos klausimais.

A. Bumblauskas prisiminė 13 metų dirbęs Istorijos fakulteto dekanu. Jam teko užduotis desovietizuoti labiausiai sovietinį VU fakultetą, taigi teko naikinti beveik trečdalį programų.

„Kažką gal ir pavyko nuveikti, tačiau jei aš 1990 m. sausio 3 d., kai įžengiau į dekano kabinetą, būčiau žinojęs, kad po 25 metų mes svarstysime humanistikos ateitį ir likimą Lietuvoje, aš būčiau nėjęs į dekanus. Galbūt būčiau galvojęs, kad reikia nepasitikėti savo valstybe, nes ji nesugeba reformuoti“, – sakė profesorius.

Pasak L. Donskio, kuriam taip pat tekę eiti dekano pareigas, aukštojo mokslo reforma neįvyko ir neiškėlė aukštojo mokslo problemų.

„Šiandien vakarietiška Lietuvos valstybė turi kelti klausimą apie humanistikos likimą, kas man skamba kaip beprotybė. Kas atsitiko? Šiandien mes esame technokratinė šalis su labai atvirai išreikštais ir išsakytais technokratiniais kriterijais ir mes net nesuvokiame humanistikos, socialinių mokslų lemtingos svarbos“, – perspėjo L. Donskis.

Jis kelia klausimą, kas bus, jei po 10-15 metų daktaro disertacijas ir monografijas apie nūdienos moderniąją Lietuvą leis tik britai, vokiečiai, prancūzai, nes mes neturėsime kvalifikacijų ir tokio lygio žmonių, kurie vadovautų knygų serijoms apie Baltijos studijas pasaulyje. L. Donskio teigimu, ant kortos pastatyta daug daugiau negu suvokia mūsų politinė klasė.

„Manau, šitie politikai netalentingi“, – humanitarinių ir socialinių mokslų specialybes bedarbių kalvėmis vadinančius politikus apibūdina A. Bumblauskas. Pasak jo, minėti politikai neturi įsivaizdavimo, kad ateityje apskritai nebus kam atsakyti, kam apskritai yra Lietuvos nepriklausomybė, kam reikalinga Kovo 11-oji.

Nelaimės vardas – ES pinigai

A. Bumblauskas stebėjosi, kad šalyje yra mokslo institutų be studentų, o aukštųjų mokyklų skaičių pradėta mažinti nuo Žemaitijos kolegijos Rietave. „Tai ką, atsigrojome ant paties silpniausio? Užsipuolėme Klaipėdą, nors, manau, Klaipėdos universitetas turi potencialą turėti savo veidą, tai tikras regioninis universitetas su jūros problematika. Mes puolame tokius. Ar čia strategija?“, - klausė A. Bumblauskas.

L. Donskis sakė nenorintis nuskambėti kaip piktas nusivylęs humanitaras, puolantis talentingesnius fizikus, biotechnologus ir kitus. „Ne, problema ta, kad pasigendame strateginių įžvalgų. Negali vykti reforma be dviejų dalykų – akademinės klasės konsolidacijos, susitarimo dėl prioritetų, nes tada mes kaišiosim pagalius vieni kitiems į ratus ir trukdysim, reikia susitarti. Antra, nėra reformos be strategijos“, – kalbėjo VDU profesorius.

Pasak L. Donskio, yra du istoriniai universitetai – VU ir VDU, per tą laiką išaugo tokios stiprios mokyklos kaip Kauno technologijos ir Vilniaus Gedimino technikos universitetai. „Bet jei tuo pat metu mes pradedame kapoti silpnuosius? Kokia prasmė dabar sukapoti Klaipėdą, kuriai būtinas universitetas? Mes žinome, kur tas kraštas yra ir kur be universiteto gali būti“, – sakė jis.

L. Donskis pastebi, kad politinė klasė susitarė dėl ES ir NATO, tačiau nesutaria dėl švietimo, be kurio lietuvių tauta neturi ateities.

L. Donskio nuomone, nelaimės vardas – Europos pinigai. „Jie ne tik suskaldė, pavertė mus priešais, jie privedė prie to, kad šiandien ministerija gali žiūrėti į universitetus kaip į institucijas, kurių rektoriai pažai, jie tiesiog aptarnauja ministerijos rūmus ir gauna savo porciją. Jeigu esi rektorius, negali būti savo universiteto priešas, tavo sėkmė matuojama, kiek pinigų įpumpuoji. Tai turi baigtis, laimė, Lietuva normali ES valstybė, pinigai eina į pabaigą, kioskelis netrukus užsidarys ir turėsime galvoti savo galva“, – mano pašnekovas.

Pasak A. Bumblausko, Nerijos Putinaitės ir Gintaro Steponavičiaus krepšelių reforma buvo žingsnis į priekį – 20 metų iki tol nieko nebuvo. Tačiau to nepakanka. Už drąsą ir žengtus žingsnius minėtus reformatorius gyrė ir L. Donskis, nors ir turi reformai kritikos.

A. Bumblauskas pridūrė, kad proveržio tikisi iš savo buvusių studentų – politikų Žygimanto Pavilionio, Gabrieliaus Landsbergio. L. Donskis paminėjo į politiką grįžtantį sėkmingą diplomatą Arūną Gelūną, taip pat Liberalų sąjūdžio atsakingąjį sekretorių Renaldą Vaisbrodą, buvusį ALDES frakcijos pirmininko Guy’jaus Verhofstadto pirmuoju patarėju.

Žmonės pažengę toliau nei valstybė

L. Donskio teigimu, dėstant studentams svarbu suvokti iššūkius savo šaliai.

„Aš būsiu vienas ir mažiau populiarių balsų, mano manymu, egzistencinės grėsmė Lietuvai šiuo metu yra ne Rusijos karinė ataka – aš netikiu jų karu prieš NATO, nes jie neišprotėjo, jie nuo Vakarų valstybių priklauso ekonomiškai, tai reikštų Rusijos pabaigą. Aš manau, mūsų likiminiai iššūkiai – demografija, visuomenės mažėjimas“, – gyventojų mažėjimo problemą akcentuoja L. Donskis.

Profesoriui sunku suvokti, kas yra atsitikę, mat Lietuva gerėja akyse, tapo gražia vakarietiška šalimi. Štai Tomas Venclova yra pasakęs, kad pati savaime migracija nėra blogis – problema gali tapti jos mastai ir tempai.

A. Bumblauskas pastebėjo, kad emigruojame į Vakarus – esame tos civilizacijos dalis ir mus traukia tos vertybės. „Bėda ta, kad individualiai žmonės pritampa prie Vakarų civilizacijos žymiai greičiau negu mūsų valstybė“, – dėstė A. Bumblauskas, išskyręs valstybės biurokratizaciją.

Tam pritarė L. Donskis. Jo manymu, Lietuvos nepriklausomybės byloje jau buvo laikotarpis, kai Lietuvos valstybė buvo pažangesnė ir pranašesnė už visuomenę. „Šiandien man atrodo, kad Lietuvos valstybė buvo ypatingai toli nuėjusi, ypač pirmoje Valdo Adamkaus kadencijoje 1998-1999 m., kada iš karto po Rusijos krizės ir nemenkos turbulencijos pasaulio politikoje – Jugoslavijos karas ir taip toliau – Lietuva labai solidžiai atrodė – be blaškymosi, kaip iš natų labai gerai ėjo“, – kalbėjo L. Donskis.

Jo nuomone, šiandien kažkas apsivertę – visuomenė ir tauta nuėjusi toliau, yra pažangesnė, o valstybė kažkur įstrigusi. Tačiau, pastebi filosofas, Lietuvoje biurokratija labiau rytietiška, procedūrinė, šokdinanti.

Požiūryje į žydus pastebi Lietuvos vakarietiškėjimą

Šį pirmadienį Molėtuose Atminties maršu į miesto žydų Holokausto vietą paminėtos 75 žudynių metinės.

„Pasakysiu kaip Holokaustą išgyvenusio žydo sūnus – mano tėvas per stebuklą liko gyvas Butrimonyse, mažam Dzūkijos miestelyje, garsiame dėl čia gimusio genijaus Bernardo Berencono. Mano tėvas, senelė, senelis ir dėdė buvo tarp 4 iš 11 likusių gyvų, o sunaikinta buvo 2000 per dvi dienas. Tikrai sureagavau į tai, kas įvyko Molėtuose, galiu tik nusilenkti Mariui Ivaškevičiui ir mūsų šviesuomenei, kuri šitą padarė“, – kalbėjo L. Donskis.

Jam svarbiausias ne pats žygio faktas, o tai, kad pirmą kartą kalbėta ne apie „mus“ ir „juos“, o apie Lietuvos žmones ir mūsų visų tragediją. Pasak L. Donskio, diskurse įvyko rimta permaina ir tai byloja apie labiau vakarietišką Lietuvos poziciją. Profesorius būtų laimingas, jei kažkas panašaus jam gyvam esant įvyktų Butrimonyse.

„Kuo toliau, tuo labiau išsivaduojame iš tokio grynai etnonacionalistinio santykio su šia problematika. Kai sakome „jie“ ir „mes“, tai jau yra nacionalizmas“, – pridūrė A. Bumblauskas.

L. Donskis mažų mažiausiai problemiškomis figūromis pavadino generolą Joną Noreiką-Vėtrą ir Kazį Škirpą, kuriems Lietuvoje atiduota pagarba, tačiau nėra atskleista jų vaidmuo Holokausto metu.

„Gal apsispręskime, negalime vienu metu gerbti aukų ir budelių, žmonių, kurie buvo vienoj pusėj su vokiečiais, net jei jie ir klydo ir nebuvo budeliai, bet klydo politiškai, tu negali šioje vietoje mėginti sutaikyti vilko ir avies. Mums vieną kartą reikia moraliai apsispręsti, tai nelengvas iššūkis, bet jei jau pajudėjo reikalai, kad žydai laikomi mūsiškiais, savais žmonėmis, gal pajudėsime ir toliau“, – teigė L. Donskis. Jam pritarė ir A. Bumblauskas.

Normalios visuomenės ženklu A. Bumblauskas pavadino ir šių metų eitynes „Už lygybę“, kurios šįkart netapo sensacija . „Lietuva tampa sveika visuomene“, – apibendrino L. Donskis.