Pagal Seimo nutarimą, Lukiškių aikštė turėjo būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
Praėjusios kadencijos Seimas šį rudenį paskelbė minėtąjį nutarimą negaliojančiu ir priėmė atskirą įstatymą, reglamentuojantį Lukiškių aikštės ateitį. Pagal dešiniųjų daugumos priimtą įstatymą, aikštė turėjo atlikti valstybinę reprezentacinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas.
Anot įstatymo, memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turėjo atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, paženklinti 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir įamžinti jų atminimą.
Prezidentui grąžinus įstatymą pakartotinai svarstyti, naujosios kadencijos Seimas įstatymą panaikino.
Remiantis ankstesniais savivaldybės skaičiavimais, Lukiškių aikštės plėtros koncepcijos ir architektūrinės meninės idėjos konkurso sąlygoms parengti bei konkurso laimėtojui premijuoti buvo planuojama 200 tūkst. litų.
Pirmadienį pasitarime nemažai laiko buvo skirta galimoms aikštės rekonstravimo vizijoms aptarti.
Istorikas Antanas Tyla konstatavo, jog niekaip nerandama idėjinio sprendimo kaip sutvarkyti Lukiškių aikštę. Istorikas palygino aikštę su "istorijos lapu su išplėštu viduriu".
Istoriko Romo Batūros manymu, memorialas Lukiškių aikštėje turėtų būti skirtas 4 istorinių kovos už Lietuvos laisvę laikotarpiams: senovės kovoms su kryžiuočiais, XVIII amžiaus pabaigos - XIX amžiaus sukilimams, 1919 - 1920 metų Nepriklausomybės karui bei XX amžiaus pokario rezistencijai.
Seimo narys konservatorius Vytautas Landsbergis akcentavo, kad, remiantis Seimo priimtu nutarimu, aikštė turi atlikti valstybinę reprezentacinę ir visuomeninę funkcijas.
Seimo nario Antano Stasiškio teigimu, aikštės vizijos sukūrimas ir įgyvendinimas yra problemiškas dėl to, kad "nuogas komercinis interesas dėl 4 hektarų žemės ploto kertasi su visuomeniniu - kultūriniu interesu".