Kaip mano A. Stauskas, Lietuvos kaimo padėtis nėra labai šviesi – miesteliai po truputį tuštėja, daug žmonių išsikelia gyventi į miestus ar išvyksta į užsienį. „Viskas priklauso ir nuo savivaldybės požiūrio: nebelieka kultūros namų darbuotojų – nebelieka ir kultūros namų. Žinoma, sovietinio tipo pastatai yra tikrai šalti, nejaukūs, kartais dideli stūkso tušti ir atrodo liūdnokai’, – kultūros centrų būklę trumpai nusakė direktorius.
„Mes privalome atvežti gerus meno kolektyvus, rodyti aukštą meno lygį, parodas, nes ir kaimo žmogus nusipelno pamatyti, kas yra gero. Nuvažiavę į Vilnių jie vargiai eis į filharmoniją ar galeriją. Į „Akropolį“ – galbūt taip, bet jaunimui naudinga pirmiausiai pamatyti profesionalų meną, kad galėtų į ką nors lygiuotis“, – apie būtinybę puoselėti kultūrą pronvincijoje kalba A. Stauskas.
Panašiai mąsto ir etnologas Libertas Klimka, kuris pastebi, kad galimybių gauti profesionalų meną provincijoje yra: „Gal ne visur, bet tas tinklas po truputį įsisėjo. Beveik visuose kraštuose, buvusiose apskrityse yra po kultūros centrą. Jeigu atsiranda gabaus jaunimo, tai gali kažkur prisišlieti, plėtoti savo raišką“, – mano etnologas.
„Kiekviename kaime kultūros židinio būti negali“
Tuo metu Irenos Seliukaitės, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjos, teigimu, šiandien ne kiekviena įstaiga vadinama kultūros centru. „Buvome taip įpratę vadinti, bet pagal įstatymą dabar turime apie 176 kultūros centrus, o jie dar turi filialus įvairios materialinės būklės. Tokių yra daug, suskaičiuotume apie 800 Lietuvoje“, – skaičius pateikia I. Seliukaitė.
Pasak skyriaus vadovės, kultūros centrams yra tam tikri reikalavimai, kuriuos jie turi atitikti. „Vienur gali vykti tik diskoteka, bet tuomet nesivadina kultūros centru, galbūt neturi ir bendruomenės, kuriai reikia kultūrinio vyksmo. Pagaliau 800 [kultūros centrų] šiandien Lietuvai gal ir nereikėtų, nes mes kalbame apie aukštos kokybės kultūros paslaugą, kurią turėti turi teisę kiekvienas gyventojas. Kai verkiame, kad kaime neliko kultūros, tai kiekviename kultūros centro ir negali būti. Šiandien jau ne tokios sąlygos arba pagaliau valstybė nėra tiek turtinga, kad galėtų išlaikyti, šildyti, sudaryti sąlygas ten dirbančiam žmogui“, – LRT.lt dėstė I. Seliukaitė.
Pašnekovės žiniomis, geriausios būklės kultūros centrai yra Varėnoje, Marijampolėje, Alytuje, Ignalinoje, Radviliškyje ir keliuose kituose miestuose ar rajonuose.
„Yra renovuojamų, jie siekia susitvarkyti ne tik apšiltinimą, bet ir modernizuoti įrangą. Liūdnesnės būklės yra filialai kaimuose ir miesteliuose. Yra galimybė susitvarkyti už europinius pinigus, tai iki 2014-ųjų nemažai pastatų dar pagerės. Liūdnai atrodančių filialų liko ten, kur gyvena senstanti bendruomenė, kuri į diskotekas neina, o kitokių veiksmų ten vykti negali“, – paaiškino skyriaus vadovė.
Kartu švenčia Naujus metus
A. Stauskas pastebi, kad vis aktyviau kuriasi kaimo bendruomenės, kurios rengia kaimo ar miestelių šventes, sutraukiančias ir buvusius krašto gyventojus. Su juo sutinka ir Janina Lukauskienė, Budrių kultūros filialo vedėja: „Turime tradicinių renginių, į kuriuos suvažiuoja per 100 žmonių. O kai kaimas nedidelis – apie 300 gyventojų – tai gana daug. Kartu su kaimu švenčiam Naujus metus, kaimas nutolęs nuo centro 15 km, tai nelabai kur išsilaksto“, – sakė vedėja.
Pasak J. Lukauskienės, kaimas nesutiktų, kad miestelyje būtų uždarytas filialas – esą prieš kelis metus buvo uždaryta mokykla, o uždarius filialą būtų visai liūdna: „Taip atitraukiame žmones nuo žalingų įpročių, renkasi [į renginius] vaikai su tėvais, šeimos nariai, kažkaip žmonės įsitraukia. Žinoma, yra ir kaimų, kuriems nereikia kultūros, ją ignoruoja, bet nemažai miestelių, kuriuose aktyvus gyvenimas. Juda, eina žmonės, daro šventes ir taip gyvena“, – pokalbį su LRT.lt baigė pašnekovė.